Paklausta, kaip sūris gali turėti investicinę vertę, meno entuziastė, autentiškų skonių ir istorijų kolekcionierė A. Fokienė sakė, kad ir jai tai buvo atradimas:
„Prieš gerus šešerius metus, kai kilo mintis, kad Lietuvoje galėtų būti prancūziškų sūrių kolekcija, kuria galėtų mėgautis ir pamažu su ja susipažinti lietuviai, ir man taip pat atrodė, kaip ir turbūt daugumai tautiečių, kad sūris yra tas, ką užsidedame ant duonos ir pasistipriname.
Bet pradėjusi gilintis supratau, kad čia yra tiek daug meno, tiek daug istorijos, tiek daug geografijos, nekalbant apie chemiją, klimato kaitą, kad pasiėmęs gabalėlį sūrio gali kalbėti tiek daug, kad jis suteikia tiek daug progų pažinti pasaulį. Paragauji sūrio – tampi turtingesnis.“
Pasiteiravus, kada pati pirmą kartą pamatė sūrį kaip vertingą objektą, o ne maisto produktą, A. Fokienė sakė, kad tada, kai pas juos atvykę svečiai ėmė klausinėti apie sūrius ir kuo jie ypatingi:
„Tada pradedi gilintis ir supranti, kad čia jokia ne prekė, joks ne kasdienis maistas, o iš tikrųjų meno kūriniai. Po truputį pradėjau gilintis, mes pradėjome keliauti, lankyti sūrių gamintojus, žiūrėti, kur ganosi gyvuliai, kokie yra klimato, geologiniai skirtumai. Galiausiai, kas nulemia autentiškųjų sūrių skonį.“
A. Fokienė yra dalyvavusi pasaulio sūrių čempionatuose kaip teisėja. Kaip pati pasakojo, neseniai sugrįžo iš Portugalijos, kur vyko didžiulis „Pasaulio sūrio apdovanojimų“ (angl. „World Cheese Award“) renginys. Keli šimtai teisėjų vertino daugiau kaip 4840 sūrių.
„Pati tyrinėjau 40 sūrių ir man tai buvo absoliučiai stogą raunanti patirtis, nes galėjau pamatyti, koks platus šis menas ir turi vienintelę žaliavą – pieną. Pamatai ir pasaulinį kontekstą, labai prasiplečia akiratis ir man dar pasisekė kartu teisėjauti su vieno rimčiausių žurnalų, skirtų sūrininkams, redaktoriumi. Čia turbūt naujoko sėkmė. Mes buvome vienoje komandoje, jaučiausi taip, lyg per tą dieną būčiau paaugusi pusmečiu.
Tai iš tikrųjų didžiulė patirtis ir, pasirodo, Lietuva pirmą kartą, turėjo teisėją šiame renginyje, kuris vyksta jau daug metų. Tad man irgi buvo tokia triguba atsakomybė“, – dalijosi A. Fokienė.
Paklausta, pagal ką tokiame renginyje vertinami sūriai, pašnekovė atskleidė keletą kriterijų: „Sūriai pradedami vertinti akimis. Pirmiausia vertinama sūrio žievelė. Kiek ten yra rankų darbo, ar tai yra koks pramoninis įspaudas, ar tai yra artizaninis produktas, kuris yra kaip meno kūrinys, kilęs iš gamtos ir padarytas rankomis.
Paskui imi peilį ir pjauni sūrį, žiūri, ar viduje nėra defektų, koks yra jo susibrandinimas, kokia yra jo tekstūra.
Tada vertini sūrio aromatą, ar jis atspindi jo gimties vietą. Tarkime, sūris, kuris brandintas kalno oje. Ar jis parsinešė tą kalno olos kvapą, ar jis dovanoja tą aromatą ragautojui ir ar mes patiriame tą meną iš tos vietos, kur gimė sūris.
Ir galiausiai sūrio ragaujama. Šis procesas tik užtvirtina visą tą vaizdą, kurį jau susidarai matydamas, uostydamas, čiupinėdamas sūrį.“
Kaip paprastam žmogui, ne specialistui, atskirti tokį autentišką sūrį nuo masinės gamybos produkcijos? A. Fokienė sakė, kad dažniausiai galima net iš akies.
„Kitas dalykas – kaina, vis dėlto už tokius dalykus ji niekada nebūna maža. Kad įsivaizduotumėte, nuo ko prasideda autentiško sūrio gamyba, tai receptūrose būna nurodyta, kokios veislės gyvulys, kokioje teritorijoje ir kokiu sezonu ganosi. Kartais būna nurodyta, kokiems augalams žydint tas gyvulys turi ganytis.
Tad iš tikrųjų tokie sūriai leidžia apie save žinoti jau vien į žievelę pasižiūrėjus. Ir kartais mūsų ragautojai, kurie atvyksta pirmą kartą, sako: „Bet ta žievelė yra įtartina, ką su ja daryti?“ Ta įtartinoji žievelė ir yra pats pirmas bruožas, kad tai yra rankų darbas ir kad tai yra iš tikrųjų atskiras žmogus brandintojas, kuris prisidėjo, kad ta žievelė tokia būtų. Vien iš pirmo žvilgsnio tai galima pamatyti.“
Visą pokalbį galite peržiūrėti aukščiau esančiame vaizdo įraše.
