– Šiandien daug kalbama ne tik apie fizinę, bet ir apie emocinę sveikatą. Kiek jums ji svarbi?
– Ji man svarbiausia, nes jau žinau, kokią įtaką ji turi ir fizinei sveikatai. Lygiai taip pat kaip motyvacija gyventi ir gebėjimas iš tikrųjų patirti laimę. Anksčiau buvau labiau linkusi į kraštutinumus ir jausdavausi arba „labai gerai“ arba „labai blogai“. Nemokėjau savimi rūpintis nei vienoje emocinėje stotelėje – išmušdavau visus emocinius skaitliukus. Sunkiais etapais „pasirūpindavau“, kad man būtų dar sunkiau – ne traukdavau save iš nuodingų situacijų, o tik dar labiau klimpdavau, nes jausdavausi tik to verta. Dabar vos pajutusi, kad priėjau ribą, prisiparkuoju lyg mama pasiimti vaiko iš mokyklos po sunkios dienos ir važiuoju tiesiai į savo saugią erdvę save (lyg tą mažą vaiką) globoti.
– Kaip elgiatės toje saugioje erdvėje? Gal turite kokių nors receptų, kaip pajusti tą emocinę harmoniją?
– Daug metų girdėdavau skambųjį „mylėk save“ ir nesuprasdavau, kaip tai daroma. Valgyti tiek šokolado, kiek noriu? Praleisti visas paskaitas, nes tingiu lipti iš lovos? Būdama paauglė vis idealizuodavau kokią nors vyresnę moterį, kuri, mano jaunu manymu, „mylėdavo save“ – dažniausiai liekną, gražią, populiarią… Savęs mylėjimas pirmiausia asocijavosi su paviršutine išvaizda kaip statusu visuomenėje. Taip užsisukdavo mitybos sutrikimai: savęs peikimas sočiai prisivalgius ir didžiavimasis, jei miegoti eidavau išbadėjusi. Nors kartais dar turiu tokių epizodų savo minčių sraute, visgi jau meilę sau rodau gerokai kitaip. Man labai patinka sakyti „globoju save“. Nebeidealizuoju persidirbusios, sulysusios, „visiems“ patinkančios moters. Anksčiau gėdydavausi savo intravertiškos prigimties – dabar gerbiu ir atsižvelgiu. Jei jaučiu, kad mano indai išsemti, atsisakau eiti net ir ten, kur „eina visi“ – geriau guliu karštoje vonioje arba porą valandų vaikštau po mišką. Nebeeinu ten, kur eidavau tik iš mandagumo, netgi nutraukiau keletą draugysčių, kuriose jutau visišką vertybinį konfliktą. Neseniai parašytoje mano dainoje yra eilutė „kai šitaip rašai – daug kam nepatiksi“ – čia ir miniu tą kitą emocinės harmonijos pusę, kad rinkdamasis save ir nustojęs pataikauti kitiems, bus ką nuvilsi ir kas kurs piktus mitus apie tave už nugaros. Yra žmonių tarp mano pažįstamųjų, kuriems lengviau diagnozuoti, kad „ji tapo pasikėlusia“, užuot suvokti, kad aš
tiesiog transformuojuosi ir darau sprendimus dėl savo sveikatos.
– Ar visada į tai kreipėte dėmesį? O gal tai tapo svarbu jau užaugus?
– Tikrai ne visada. Dar pakankamai neseniai man buvo labai svarbu patikti ir padaryti įspūdį visiems savo kelyje. Dabar pati sau padarau įspūdį tada, kai būnu taip, kaip jaučiuosi. baigusi žurnalistikos studijas ir keletą metų pabuvusi scenoje pripratau nuolat užimti eterį – nuotaikingai pasakoti istorijas, užduoti taiklius klausimus, juokauti ir pan. Tada tą eterį užiminėti pradėjau ir ten, kur to nereikia, kur iš tikrųjų galiu tiesiog atsipalaiduoti ir būti nerezultatyvi. Kai savivertė pradeda busti labiau iš vidaus, o ne tik išorės, atsiranda ir tie „nepopuliarūs“ sprendimai – nesistengti kasdien patenkinti ir sužavėti kitus, o pirmiausia „paskambinti sau“ – kaip aš jaučiuosi, ar aš to noriu, ar čia tie žmonės, ar čia mano sprendimai, ar jų? Jei man liūdna, liūdžiu, jei pykstu, taip ir pasakau sau ar kitam. Nebekaupiu savyje neišrūšiuotų emocijų, todėl daugmaž kasdien esu laiminga. Net liūdesy esu laiminga – juk tai mano jautrumas, mano laikas patirti, iš ko dar susideda gyvenimas, ką tai atima ir ką dovanoja. Toks požiūris – išjausti viską, ką atsiunčia gyvenimas – mane augina laimingu žmogumi. Kai pereinu dar ir dar vieną iššūkį, juntu, kaip auga pagarba sau pačiai, kaip jausmus pakelti galiu be svaigalų, kurių šiaip labai daug aplink mane ir kurie įvilkti į glamūrišką rūbą kaip kažkas „ką daro visi“. Ne visi.
– Papasakokite, kaip augote? Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Kadangi nuo pat gimimo sunkiai sirgau odos liga, nebuvau lengvas vaikas. Tiesa, kai neseniai pamačiau vaizdo medžiagą iš savo vaikystės, supratau, kad pati sau tai buvau lengva – nežinojau, kad sergu, nežinojau, kad kažkam keliu naštą. Žaisdavau, dainuodavau ir į toną, ir pro šalį – buvau nerūpestingas vaikas, kol aplinka nepradėjo signalizuoti, kad pasirodo esu kaip tik labai problematiška. Dažnai pagalvoju, kiek stiprybės reikėjo mano tėvams Lietuvai tokiais nelengvais devyniasdešimtaisiais auginti vaiką, kuris reikalauja nuolatinės priežiūros ir pinigų vaistams, kurie man netgi niekada ir netikdavo. Buvau labai maža ir jau labai medikuota. Kai kurias to pasekmės jaučiu iki šiol – pvz., dėl hormoninių tepalų naudojimo beveik dvidešimt metų mano oda yra labai suplonėjusi ir perdėtai jautri. Tobulindama savo emocinį stuburą labai tikiuosi, kad ir fizinis atsistatys.
– Kaip manote, kiek ta emocinė sveikata yra svarbi vaikystėje/jaunystėje? Kurį amžiaus etapą įvardytumėte kaip tą, kuris reikalauja ypač stiprios emocinės sveikatos?
– Aš manau, kad emocinė sveikata yra kasdienybė. Net jei tu ją ir neigi, užpili darbais ar alkoholiu – kūnas viską kaupia ir viską iškels vėliau, jei dabar neleidi. Ligomis, priepuoliais, alpimais, atakomis (lygiai taip pat kūnas ir atsidėkoja, kai juo rūpiniesi – va čia tai palaima). Kiek esu domėjusis, kūdikystėje ypač svarbus holding (liet. laikymo) etapas – kai vaikas jaučia mamos odą, jos šilumą, balso vibraciją, atramą. Svarbus ne tik būtiniausių poreikių patenkinimas, bet ir saugumo pojūtis, akių kontaktas ir šypsenos atspindėjimas, galiausiai gyvenimo įgūdžių perdavimas. Jei yra sutrikusi bent viena šių sričių, žmogus tą jaus tolimesniame gyvenime, karjeroje, ar santykiuose, ar sveikatoje. Vaikystėje labai daug kas užkoduota. Mėgstu sakyti, kad į terapiją žmogus eina ne pas psichologą, o pas detektyvą, su kuriuo kartu lanko savo gyvenimo dienas ir ieško užuominų. O jau kai randa – tai lobis didžiausias. Toks pervadinimas dažnam sužadina smalsumą ir sumažina baimę pradėti lankyti terapiją.
– Kaip manote, kiek prie tos emocinės sveikatos galėtų prisidėti mokykla, visuomenė, aplinka?
– Galėtų labai daug. Neseniai grįžau iš Stokholmo – ten mane kaskart sužavi švedų tradicija savo namų languose palikti įjungtą mažą šviestuvą. Stebėjau juos ir pagalvojau, kad tokiu būdu miestiečiai bendruomeniškai rūpinasi gyventojų emocine sveikata tamsiausiu metų laiku. Regis, smulkmena, o efektas didžiulis.
Girdėjau, kad kai kuriose Lietuvos mokyklose jau atsiradusios gyvenimo įgūdžių pamokos, kuriose kalbama apie emocijas ir ką jos reiškia, kaip su jomis gyventi. Tai mane labai pradžiugino. Kai buvau vaikas, nebuvo jokių kalbų apie jausmus, ypač apie sudėtingesnius. Tik paauglystėje patekusi į Vilniaus Jėzuitų gimnazijos rekolekcijas pradėjau mokytis atskirti ir verbalizuoti, ką jaučiu. Mus suskirstydavo į grupeles ir galėdavai pirmąkart išgirsti, ką iš tikrųjų jaučia tavo klasiokai. Tik tada pastebėjau, kad yra ryšys tarp to, kaip, pvz., beširdiškai tyčiojasi vienas klasiokas ir kaip pasirodo jo paties namuose pykstasi tėvai, nerodo jam jokios šilumos. Atrandi tam klasiokui daugiau empatijos, galimybę užmegzti pokalbį, kuriame abu galite būti atviri. Tiesa, mūsų mokykloje buvo sąlyginai mažai patyčių ir manau, kad rekolekcijose sukurtos sąlygos atvirai kalbėtis buvo viena to priežasčių. Kartais pasvajoju, kad kiekvienoje mokykloje būtų tokios pamokos, kur visi sėdi ratu ir galbūt žaidimo, galbūt kūrybinių dirbtuvių būdu išreiškia emocijas ir randa daug emocinio komforto. Jau vien žinojimas, kad ne tau vienam sunku eiti per dienas, yra naudingas.
– Kaip manote, kokie yra didžiausi geros emocinės sveikatos trukdžiai?
– Net nežinau, nuo ko pradėti, nes jų tiek daug. Šiuos klausimus atsakinėju kavinėje, pilnoje gimnazistų amžiaus jaunimo. Šiuo metu jie visi aptarinėja socialiniuose tinkluose matomas nuotraukas. Pirmiausia komentarai apie išvaizdą – kaip kas atrodo ir kodėl geriau nei jie. Antra, kas su kuo leidžia laiką, nes tai jiems antras signalas, kokia tavo vertė. Kai mano būsena silpsta, pirmiausia, ko aš noriu, tai iššvaistyti savo laiką telefone, stebint kitų žmonių gyvenimus. Ir būtent tai, mano nuomone, yra didžiausias šiuolaikinis įrankis dar greičiau kasti emocines duobes – nes juk ekrane visi atrodo lengviau negu tu. Regis, visi jau tą žino ir nieko naujo nepasakiau, tačiau mes kasdien vis tiek tam pasiduodame (arba ne). Trukdo ir susvetimėjimas. Tos istorijos, kai iš kaimyno skolindavosi druską, kai autobuse kalbėdavosi nepažįstamieji, man skamba kaip iš itin tolimos praeities. Dabar mes nuolat turime kaip save užimti ir kodėl nepakelti akių į kitą žmogų. Užsidarom savyje, skaudinam save, nes neturime vidinių įrankių kaip su gyvenimo iššūkiais dorotis kitaip. Man padėjo įsisavinti, kad gyvenime iššūkiai yra neišvengiami. Dėl to ne dramatizuoju to, kai įvyksta, o išjaučiu, išsprendžiu arba paleidžiu. Priimu kaip pamoką, kurioje galiu paaugti, o ne numalšinti.
– Šiandien daug kalbama apie patyčias mokyklose, vėliau – mobingą darbe. Kaip manote, iš kur kyla tas nepakantumas kitam, kitokiam?
– Manau, čia labai daug palikimo ir iš sovietinės santvarkos. Pavydas, menkavertiškumo pojūtis, negebėjimas priimti kitoniškumo, nes bijai bet kokio pokyčio, nes bijai būti atskleistas kaip niekas. Pagal tokį suvokimą reikia kitą žeminti, kad būtum stipresnis. Reikia to galingo automobilio su vardiniu numeriu „d1evas“, kad tik nieks nesuabejotų tavo galia. Kartais stebiu kokį arogantišką žmogų, šalia kurio visi įsitempia ir galvoju, negi jam atrodo, kad tokį jį mes pradėsime visi labiau gerbti? Gerbti iš baimės? Tikiu, kad daug kur taip ir vyksta. Tačiau pati susidūrusi su tokiu žmogumi jau suprantu, kad čia didelės galios pompastika tarytum neperšaunama liemene apsirengęs silpnas mažutis žmogus, kuris viduj taip savęs nekenčia, kad tik per neapykantą ir tegali eiti į pasaulį. Jei tokiam žmogui leidžiu mane paveikti, taip ir maitinu jo žaizdą, duodu jam per daug garbės. Jo įskaudinta dvasia neturi teisės skaudinti manosios. Dažnai pagalvoju apie Putiną, koks menkas viduje jis turi jaustis, kad sirgtų tokia antžmogiška manija, kad tik tapęs velniu jaučiasi pamatytas.
– Ką šiandien sau-vaikui norėtumėte pasakyti?
– Kad jį myliu, kad viską dėl jo padarysiu, kad niekam neleisiu jo skriausti. Prisiminkim, kad tas mažutis vaikas iš vaikystės nuotraukų tebegyvena mumyse ir laukia šilumos, globos, džiaugsmo. Visi tie kartai, kai mūsų vaikystėje neišmylėjo, neišklausė, pažemino yra įrašyti mūsų psichikoje ir dėl to mums kartais taip skauda. Bet mes galime tą pakeisti, išgydyti, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą nebelaukiant, kol kažkas mus išgelbės. Jei ne per atvaizdą veidrodyje, tai per vaikystės nuotrauką pabandykime rasti meilės, švelnumo ir
drąsos sau.