Apie tai specialistė kalbėjo neseniai įvykusioje paskaitoje „Vaikai ir skyrybos. Ką gali padaryti suaugę, kad vaikams būtų lengviau“.
Savo įžvalgomis ir patarimais R. Eidukevičiūtė sutiko pasidalinti ir su Delfi Šeima skaitytojais.
– Kaip jūs vertinate – kada vaikams sunkiau: ar kai tėvai skiriasi, ar kai aukodamiesi dėl jų gyvena nemylėdami vienas kito?
– Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, skyrybų laikotarpį išgyventi sunku, jame daug netekties skausmo, pykčio, liūdesio. Jeigu galima išsaugoti šeimą ir yra noro likti kartu, tikrai verta dėti pastangas ir spręsti kylančius sunkumus, kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau jeigu tėvai gyvena kartu tik dėl vaikų, jie uždeda didžiulę naštą vaikams, perkelia atsakomybę už savo gyvenimo pasirinkimus. Net jeigu vaikai nemato didelių barnių, bet vis tiek jaučia tarp tėvų esančią įtampą, atitolimą. Tuomet vaikai jaučiasi kalti, kad dėl jų tėvai aukojasi, ir negali patirti asmeninės laimės.
– Kas vaikams sunkiausia tėvams skiriantis?
– Vaikams sunkiausia, kai besiskirdami tėvai būna taip susirūpinę teisybės paieška, noru atkeršyti, išsikovoti geresnes skyrybų sąlygas, noru patraukti vaiką į savo pusę, kad nebemato vaiko poreikių, jo skausmo ir noro mylėti bei matyti abu tėvus. Kartais tėvams atrodo, kad jie kovoja dėl geresnės vaiko ateities, tačiau vaiko įtraukimas į konfliktą, prašymas perduoti žinutes, kalbėjimas blogai apie buvusį partnerį labai skaudina vaiką ir apsunkina jo galimybes įveikti skyrybų krizę. Jeigu vaikui dažnai pasakojama, ko nepadarė ar blogai padarė jo mama ar tėtis, kaip netinkamai juo rūpinasi, laiku nesumokėjo pinigų – jis gyvena nuolatinėje įtampoje. Tuomet dauguma turimos energijos, kuri galėtų būti naudojama mokymuisi, pamokų ruošai, draugysčių su draugais mezgimui, yra išeikvojama kovai su kylančia įtampa ir, žinoma, šios sritys nukenčia.
Suprantu, kad skyrybų metu gausu nuoskaudų, neteisybės patyrimo, barnių, nesutarimų dėl vaikų auklėjimo, tačiau norint apsaugoti vaikus, svarbu kylančius nesutarimus spręsti ne prie vaikų. Svarbu turėti artimą žmogų, kuriam būtų galima išlieti pyktį, papasakoti apie įvykusius nesutarimus, tačiau tas žmogus negali būti vaikas, kad ir kiek metų jam būtų. Jau ir suaugus iš kitų žmonių būna nesmagu girdėti blogus dalykus apie savo tėvus, tad vaikams dar sunkiau tą girdėti.
– Kaip šiuo periodu patiriami išgyvenimai dar gali atsiliepti vaikų gyvenimui, mokslams?
– Skyrybos dažnai sutrikdo vaikų saugumo ir pasitikėjimo savimi, kitais ir supančiu pasauliu jausmą. Dėl įtemptos, konfliktiškos patirties vieni vaikai gali tapti uždaresni, pasyvesni, mažiau domėtis mokslais, draugais, gali kilti įvairių sveikatos problemų. Kitų vaikų skausmas pasireiškia per agresyvų, nepaklusnų elgesį namuose, ugdymo įstaigoje ar kitose aplinkose. Todėl prasidėjus skyryboms būtų svarbu apie jas informuoti darželio auklėtojas ar mokytojus, kad pastebėję pakitusį vaiko elgesį galėtų palaikyti ir padėti vaikui. Jeigu sunkumai tampa labai dideli ir pradeda trukdyti kasdienei veiklai, reiktų ieškoti specialistų pagalbos.
– Ar daug lemia vaiko amžius? Ar skirtingo amžiaus vaikai šią situaciją ir išgyvena kitaip?
– Skirtingo amžiaus vaikai gali skirtingai priimti žinią apie tėvų skyrybas. Mažesni vaikai dažniau reaguoja kūnu: gali atsirasti įvairūs tikai, pilvo skausmai, jie gali pradėti vėl šlapintis į lovą, tapti nesavarankiški ir nebedaryti tų dalykų, ką jau buvo išmokę, gali pradėti bijoti tamsos, jiems tampa sunkiau atsiskirti nuo mamos ar tėčio.
Vyresni vaikai ar paaugliai savo pyktį gali išreikšti laužydami taisykles, daugiau priešgyniauti, įsiveldami į muštynes, gali suprastėti mokymosi rezultatai. Bet gali kaip tik tapti labai atsakingi, susirūpinę jaunesnių brolių priežiūra, užimti išėjusio tėvo ar mamos vaidmenį ir neskirti laiko paauglystei svarbioms veikloms, pavyzdžiui, ieškant savo tapatumo.
– Kai kurie suaugę linkę savo pykčius nuo vaikų slėpti ir priėjus skyrybų slenkstį šiems tai būna skaudus smūgis, o kai kurie visiškai nepaisydami vaikų įsuka juos į tarpusavio karą. Kuris variantas geresnis, kur tas aukso viduriukas, kurio reikėtų laikytis?
– Manau, kad nesutarimų neįmanoma visiškai nuslėpti nuo vaikų. Net ir nekonfliktuojant vaikų akivaizdoje, jie turbūt vis tiek pastebės, kad kažkas tarp tėvų negerai. Vaikai labai greitai pajaučia įtampą, atsiribojimą, šaltumą, bet gali nesuprasti priežasties. Tad pasakymas, kad mes su mama/tėčiu apsipykome dėl, pavyzdžiui, „kelionės į sodybą, bet išsiaiškinsime patys“, padėtų vaikams suprasti, kas vyksta, tačiau neįtrauktų jų į konfliktą.
Vaikų dalyvavimas suaugusiųjų tarpusavio karuose labai kenksmingas. Baisu matyti vienas ant kito garsiai šaukiančius, grasinančius, žeminančius tėvus. Vaikų padėtis dar prastesnė, kai tėvai juos bando patraukti į savo pusę ir jie baudžiami už nelojalumą. Dažnai tėvai ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, vaikų pinigų, daiktų, ir vaikai pradeda manyti, kad tėvams būtų geriau, jeigu jų visai nebūtų, kad pagrindinė tėvų nelaimių priežastis yra jie. Labai sunku gyventi su tokia našta, kai tiki, kad esi savo mylimų tėvų negandų šaltinis.
Jeigu visgi kilo garsus kivirčas tarp tėvų vaikų akivaizdoje, būtų gerai bent po konflikto, nusiraminus atsiprašyti, patikinti, kad jie nėra kalti dėl tėvų nesutarimų ir niekaip negali daryti įtakos ar sutvarkyti susiklosčiusios situacijos, kad suaugę patys išsispręs. O kitą kartą, jeigu taip nutiks, tegul pasitraukia iš kambario, eina pasivaikščioti, skambina draugui ir taip mokosi nedalyvauti jiems kenkiančiose situacijose.
– Šiandien daug diskutuojama apie lygiavertę tėvystę, kai vaikų globa po skyrybų pasidalijama perpus ir dažniausiai vaikai gyvena dviejuose namuose. O kaip jūs vertinate – tai gera išeitis?
– Nėra vienareikšmiško atsakymo ir į šį klausimą. Tikrai aišku, kad vaikams reikalinga mama ir tėtis, jiems svarbu žinoti, kad abu tėvai juos myli, kad abu nori su jais leisti laiką, nori dalyvauti svarbiuose jų gyvenimo įvykiuose (gimtadieniuose, koncertuose, rungtynėse ir t.t.). Svarbu, kad vaikui nereikėtų rinktis, kurį iš tėvų pasikviesti į gimtadienį ar išleistuves. Nėra vieno visoms šeimoms tinkančio tvarkaraščio. Kur ir kiek laiko vaikai praleis pas vieną iš tėvų, priklauso nuo daugybės kintamųjų – vaiko brandos, amžiaus, temperamento, gebėjimų, gyvenamųjų vietų atstumo, tėvų užimtumo grafiko bei galimybių ir t.t.
Mano manymu, kūdikiai turėtų likti miegoti su pirminiu globėju, nes tai turi reikšmingos įtakos saugiam prieraišumui formuotis ir tik vėliau augant galėtų po truputį pradėti nakvoti pas kitą iš tėvų. Tačiau kūdikiams taip pat svarbus ir dažnas matymasis su namuose negyvenančiu vienu iš tėvų.
Labai svarbu, kad dėliodami tvarkaraščius nebūtų bandoma pasidalinti vaiku kaip pyrago gabalu, o tėvai stengtųsi suprasti, koks tvarkaraštis labiausiai tiktų vaikui. Augant vaikams, keičiantis jų poreikiams globos susitarimai turėtų būti peržiūrimi ir pritaikomi prie pasikeitusios situacijos, o sutartos taisyklės turėtų padėti vaikams jaustis mylimiems ir svarbiems. Tėvų bendradarbiavimas ir lankstumas yra pagrindas sėkmingai globai.
– Gal turėtumėte daugiau vertingų patarimų suaugusiesiems, kad vaikams šiuo sunkiu metu būtų lengviau?
– Jeigu įmanoma, apie skyrybas vaikams pasakykite kartu ir paaiškinkite priežastį, papasakokite apie artimiausius pokyčius, kur ir kaip dažnai galės bendrauti su iš namų išeinančiu tėčiu ar mama. Sakykite vaikams, kad gerai yra mylėti mamą ir tėtį, ir vis pakartokite, kad jie nėra kalti dėl tėvų skyrybų. Svarbu nelyginti savo vaiko su buvusio partnerio blogu elgesiu ar įpročiais, savybėmis, net jeigu tie panašumai atrodo labai akivaizdūs. Nesielkite su vaiku kaip su suaugusiuoju, su kuriuo dalintumėtės visais sunkumais, finansinėmis problemomis, ką anksčiau darydavote su sutuoktiniu. Vaikams reikia turėti vaikystę.