Stipriai atsiliekame nuo iškeltų tikslų
Valstybės kontrolieriaus Mindaugo Macijausko teigimu, kol kas minėto tikslo, atsinaujinančių energijos išteklių dalies transporto sektoriuje, siekiančios 15 procentų, remiantis dabartinėmis tendencijomis ir turimais rezultatais, pasiekti nepavyks.
„Šiuo metu yra maždaug 7 procentai ir didžioji dalis tų atsinaujinančių energijos išteklių yra biodegalai. Elektra čia sudaro 0,2 procento. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, žiūrint į tai, ką mums reikia padaryti iki 2030 metų su tomis pačiomis priemonėmis, mes to tikslo, matyt, nepasieksime. Reikia spartinti tiek biodegalų integravimą arba didesnę dalį pačiame iškastiniame kure, tiek elektrifikaciją arba elektromobilių kiekį visame transporto sraute“, – konstatuoja jis.
Paklaustas, kokios galėtų būti priežastys, lemiančios lėtą rinkos perėjimą prie mažiau taršių alternatyvų, specialistas nurodo, kad jų yra ne viena. Kalbant apie stringančią šalies transporto parko elektrifikaciją, M. Macijauskas aiškina, kad to priežastis yra dideli elektromobilio įsigijimo kaštai.
„Žinant Lietuvos ekonominę situaciją, žmonėms lengviau nusipirkti kokį nors pagyvenusį dyzelinį automobilį, nei kokį nors naujesnį elektromobilį. Ir žiūrint į visą Lietuvos transporto parką, mes matome dramatiškai didelį automobilių skaičiaus augimą. Nuo 2005 m. iki 2023 m. turime 1 milijonu daugiau vidaus degimo varikliais varomų automobilių – visame šiame sraute elektromobilių kiekis yra kiek daugiau nei vienas procentas. Pastaraisiais metais elektromobilių skaičius auga, bet tikslas, kuris buvo numatytas, – nepasiektas. Buvo planas šiais metais turėti 25 tūkstančius elektromobilių, bet šiuo metu turim beveik 20 tūkst. – atsiliekame“, – atlikto audito rezultatais dalijasi M. Macijauskas.
Tokia pati situacija stebima ir su elektromobilių įkrovimo stotelėmis.
„Iki 2023 metų turėjome turėti 9 tūkst. įkrovimo stotelių, šiandien turime 2,5 tūkst. Dalis iš jų – 1200 – viešojo vartojimo, kitos – individualaus. Anot Susisiekimo ministerijos, negalima tiksliai pasakyti, kiek tiksliai yra individualių įkrovimo stotelių, nes galima skaičiuoti statistikoje tik tas, kurios gavo valstybės paramą. Jų, tikėtina, yra daugiau, arba kažkas galbūt kraunasi elektromobilį tiesiai iš rozetės, bet tokios kaip stotelės nėra. Tačiau pagal planą mes atsiliekame.
Tas pats yra ir su viešuoju transportu. Vienas iš energijos taupymo, žaliųjų krypčių, tikslas yra persodinti žmones iš individualių automobilių į viešąjį transportą. Ką mes matome iš statistikos, tai per pandemiją buvo ženklus sumažėjimas keleiviniu transportu pasinaudojusių žmonių, po to jis truputį paaugo, bet vėl, lyginant 2019 metus su 2023 metais, turime 20 proc. sumažėjusį maršrutų skaičių, kas reiškia, kad ir tas pats žmonių srautas taip pat dar neatsistatė“, – toliau vardija jis.
Pasak jo, siekiant įgyvendinti valstybės žaliosios krypties politiką, elektromobilių ir jų įkrovimo stotelių plėtra, viešojo transporto kokybės gerinimas, mokestinės lengvatos ar mokestiniai apribojimai, pavyzdžiui, skatinantys vidaus degimo varikliais varomus automobilius keisti elektra varomais, turėtų būti valdžios, verslo ir visos visuomenės prioritetas.
Verslas pasigenda valdžios atkaklumo
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius sako, kad verslas yra pasiryžęs situaciją spręsti, tačiau pasigenda valdžios pagalbos.
„Valstybės kontrolė pateikia išvadas, kad mes savo jau seniau priimtų strateginių dokumentų, ko gero, neįgyvendinsime, nes tendencijos eina link to. Verslas, apie 240 įmonių, susibūrė į pilietinę iniciatyvą „41 procentas mažiau naftos“, jau prieš metus atkreipė dėmesį į šią problemą. Kreipiamės į Seimą, į Vyriausybę, kad reikia kažkaip tą įsipareigojimą įtvirtinti įstatymu, bet gauname oficialų atsakymą, kad, nepaisant to, jog mes senų strateginių dokumentų tikslų nepasiekiame, mes į įstatymą to nekelkime, – parengsime naujus strateginius dokumentus su dar ambicingesniais tikslais.
[...] Vėl einame tuo pačiu keliu – perkėlinėjame iš vieno strateginio dokumento, į kitą strateginį dokumentą, bijodami įtvirtinti įstatymais, ir bandome sakyti, kad reikia tuos įsipareigojimus iškelti aukščiau, kad jie būtų matomi visiems“, – nuogąstauja jis.
Pasak jo, griežtai numatyti reikalavimai verslui suteiktų jam daugiau saugumo ir užtikrintumo – investuojantys į transporto dekarbonizaciją turi jausti, kad investicijos valstybėje tikrai reikalingos ir jų prireiks ateityje.
„Pavyzdžiui, audite buvo pastebėta, kad Lietuvoje nepakankamai investuojama į pažangiųjų biodegalų gamybą ir jie yra importuojami iš tokių šalių kaip Indonezija, kur yra pakankamai abejotina, ar ten tikrai tie pažangieji biodegalai gaminami iš atliekų. Tai esant tokiai situacijai, verslas gali investuoti, bet jiems reikia matyti, kad čia saugu, kad investicija yra saugi.
O kai Vyriausybė atsisako paprasto įpareigojimo – naftos degalų vartojimo mažinimą priimti įstatymu – tai verslui kyla abejonės, ar verta investuoti būtent Lietuvoje. Lygiai tas pats su investicijomis į biometano gamybą ir vartojimą Lietuvoje, ką irgi auditas atskleidė, kad neauga biometano vartojimas. Lygiai tas pats su elektrifikacija – investicijos į elektromobilių krovimo infrastruktūrą yra per mažos, nes verslas investuoja atsargiau, negu kad galėtų.
Kalbant apie gyventojus, irgi tas pats – jie gali pirkti mažesnius automobilius, kad ir vidaus degimo varikliu varomus, negu kad jie dabar perka, gali aktyviau naudotis viešuoju transportu. Bet aš neperkelčiau atsakomybės gyventojams, nes gyventojai nepakankamai skatinami. Jeigu nėra jokių taršos mokesčių dideliems automobiliams, tai jie ir perka tai, ką nori – seną, didelį automobilį, varomą dyzeliu, nes jis yra pigus. Jeigu viešasis transportas nėra patogus, jis juo nesinaudoja. Audito ataskaitoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pervežimai viešuoju transportu nedidėja taip, kaip turėtų“, – aiškina laidos „Delfi diena“ pašnekovas.