Tai, kad mokiniams jau nebeužtenka tik žinių iš vadovėlio, pastebi įvairių dalykų mokytojos. Su šia problema jos kovoja skirtingai – bando mokinius sudominti integruotomis pamokomis, skaitmeniniais vadovėliais ir nuolat keičiama mokymosi aplinka. Tuo tarpu ugdymo srities specialistai prognozuoja, kad po kelių metų mums pažįstami tradiciniai vadovėliai išliks tik bibliotekose – į mokyklas nesustabdomai veržiasi naujosios technologijos.
Kiekvienam vaikui – po planšetę
Šiaulių Jovaro progimnazijos matematikos mokytoja Valentina Baradinskienė neslepia laukianti tų dienų, kai kiekvienas vaikas pamokoje turės po asmeninę planšetę. Anot jos, tai padėtų ugdymo procesą paversti kūrybiškesniu ir sudomini vaikus – jie galėtų spręsti užduotis interaktyvioje erdvėje, patys pasitikrinti savo žinias, palyginti rezultatus, išsiaiškinti rūpimus dalykus ar užpildyti esamas spragas.
„Šiuolaikiniai vaikai nenori skaityti apie nuobodžius teorinius dalykus. O jeigu jie kažką daro per prievartą, kenčia jų motyvaciją, jiems paprasčiau yra neįdomu, todėl prastėja ir mokymosi rezultatai. Žinoma, yra tam tikrų temų, kuriose nelabai paimprovizuosi, pavyzdžiui, sprendžiant lygtis, bet kūrybiškas mokytojas ras įvairių šių problemų sprendimo būdų“, – pastebi mokytoja.
Būtent todėl klasėje ji nevengia naudoti naująsias technologijas – naudojasi interaktyvia lenta, vaikams rodo kitų mokytojų sukurtas video pamokas, pati kuria interaktyvų turinį.
Anot jos, vaikai geriausiai mokosi tuomet, kai patys gali pamatyti, pačiupinėti tam tikrus dalykus ir net ir nuobodžiai atrodančias tiesas ar formules pritaikyti praktikoje.
Rengia integruotas pamokas
„Matematikos žinias galima pritaikyti labai daug kur, tai nusprendžiau įrodyti į pagalbą pasitelkusi kitų sričių mokytojus. Pavyzdžiui, kai su vaikais mokomės geometrijos ar apie erdvinius kūnus, einame į technologijų kabinetą, kur darome konkrečius pavyzdžius, skaičiuojame jų pačių rankomis padarytų figūrų paviršiaus plotą, turį. Kartą pamokoje dalyvavo ir praktikuojantis architektas, tuomet vaikai konstravo maketus su skirtingų architektūros stilių pastatais. Patys turėjo viską išmatuoti, pastatyti ir vėliau apie tai papasakoti, tad integravome ne tik technologijas ar matematiką, bet ir istoriją.
Praėjusiais metais taip pat įvykdėme projektą „Su Guliveriu po pasaulį“, kuriame vaikai mokėsi lietuvių kalbos, matematikos, technologijų ir geografijos dalykų. Jie konstruodavo milžino ir nykštuko modelius, juos matavo, lygino su savimi, tuomet apskaičiuodavo proporcijas, žemėlapyje – mastelį. Po projekto šventėme Guliverio gimtadienį, vaikai ruošė vaišes. Jie turėjo tik receptus, tad turėjo taikydami matematines proporcijas apskaičiuoti, kokia bus patiekalų savikaina, kiek kokių produktų prireiks (kadangi receptai būdavo pritaikyti 4-6 žmonėms, o į šventę atėjo kur kas daugiau žmonių), o vėliau – patys viską gamino. Kelias pamokas esame rengę ir su chemijos mokytoja, žiūrėjome, ką šis mokslas turi bendro su matematika, skaičiavome, darėme bandymus.
O jeigu pamokų metu pamatau sudėtingą sąlygą, kurios mažesni vaikai nesupranta, stengiuosi ją pademonstruoti. Pavyzdžiui, iš medinių iešmukų susidedame stačiakampius, kurių ilgis – tris kartus didesnis už plotį. Kadangi tam reikia erdvės, išeiname į koridorių, sudėliojame figūras, aptariame įvairius jų variantus, pabaigiame spręsti uždavinius ir grįžtame į klases. Naudojame ir pačių vaikų pagamintas dėliones, matavimo vienetus. Tokiose pamokose vaikai pamato matematikos naudą – kaip ji praverčia kasdieniniuose dalykuose, kyla mokinių motyvacija, nes taip mokytis yra įdomiau, o taip pat jie gauna daugiau ir gilesnių žinių, pradeda geriau suprasti matematika nei kad skaitydami teorinius dalykus vadovėlyje“, – apie pamokose taikomas mokymo metodikas pasakojo V. Baradinskienė.
Technologijomis visiškai pasitikėti nelinkusi
Kiek kitokius ugdymo metodus taiko Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dangira Nefienė. Ji mokymosi procese naudoja įvairias skaitmenines mokymosi priemones ir pati yra prisidėjusi prie elektroninio ugdymo turinio kūrimo 5-8 klasėms.
Tiesa, pedagogė pripažįsta, kad aklai pasikliauti technologijomis – neverta ir tikina, kad geriausia tradicinius mokymosi metodus paįvairinti interaktyviais.
„Jeigu mokytojas kūrybingai pasinaudos tais vadovėliais, kuriuos turi, tai bus ir naudinga, ir įdomu. Žinoma, gaila, kad vadovėlių nespėjama leisti taip sparčiai, kaip viskas pasaulyje keičiasi, tačiau pasikliauti vien technologijomis nereikėtų. Be sąsiuvinio, vadovėlio, žiūrėjimo į taisyklingai parašytą žodį, mes raštingos visuomenės neišugdysime“, – įsitikinusi mokytoja.
Anot jos, dirbti be vadovėlio literatūros pamokose – galima, tačiau be teksto – neįmanoma. Todėl mokytoja vaikus ragina kuo daugiau skaityti, o kad tai jiems būtų patraukliau, tekstą pateikia suskaitmenintą – vaikai gali jį skaityti įvairiuose išmaniuosiuose įrenginiuose arba jo klausyti per telefoną ar grotuvus.
„Tokia galimybė suteikiama ir mano minėto projekto erdvėje. Vaikams patraukliai pristatomas ugdymo turinys, kai kurių dalykų jie gali išmokti tiesiog žaisdami. Svetainė yra suskirstyta temomis, kurios parengtos pagal svarbias veiklas – rašau, skaitau, klausau, žiūriu, žaidžiu ir kuriu. Jose pateikiamos interaktyvios užduotys, kurias vaikai gali atlikti patys savarankiškai – kompiuteris atsakymus patikrina ir pateikia teisingus, galima programa naudotis pamokos metu ar mokantis papildomai“, – vieną iš papildomų mokymosi būdų pristatė mokytoja.
Nori apsaugoti tėvus nuo pinigų išmėtimo į balą
Tačiau ji tikina pastebėjusi, kad padaryti pamokas įdomiomis trukdo mokytojų piktnaudžiavimas pratybų sąsiuviniais. Kelis metus dirbantis be pratybų sąsiuvinių, D. Nefienė tikina pastebėjusi, kad jie lietuvių kalbos raštingumui daro tik meškos paslaugą.
„Užduotis tikrai nėra labai sudėtinga pasirengti patiems mokytojams, pavyzdžių gausu internete prieinamuose šaltiniuose. Be to, mokytojas užduotis turėtų pritaikyti konkrečiai savo mokiniams – stebėti, ko jie nemoka, ir kur jiems dar reikia pasitempti. Mano įsitikinimu, jei aš prašau, kad mokiniai nusipirktų pratybas, jie turi jas visas užpildyti, o aš – patikrinti, nes kitaip tai tėra pinigų išmetimas į balą. Pratybų apimtis yra didelė, jas užpildyti užtrunka laiko, o mokiniai neretai tuo piktnaudžiauja ir, jei, pavyzdžiui, užduotis prašo įrašyti tam tikrą raidę, rašo ją bet kokią net neperskaitę teksto, kad tik sutaupytų laiko“, – pastebi pedagogė.
Ji patikino, kad daug naudingiau ugdymosi procesui – ne daryti užduotis sąsiuviniuose, o aplankyti tas vietas, apie kurias yra kalbama ir leisti vaikams pabūti jose pabūti.
„Taip yra sujudinamos vaiko emocijos, tad jeigu tik yra galimybė nueiti, pačiupinėti, prisiliesti prie to daikto, reikia tai daryti – tai labai svarbu. Kai vaikas pamato, kad viskas, apie ką kalbama, yra tikra, čia ir dabar, jis nepaprastai tuo susižavi. Manau, kad lietuvių kalbos pamokose vadovėliai tikrai išliks. Labai norėčiau, kad jie nebūtų tik skaitmeniniai. Skaitmeniniai vadovėliai tikrai nėra panacėja. Įsivaizduokite, jei mokytųsi iš tokių leidinių per visas 6 pamokas, mokinys turėtų 6 valandas praleisti prie kompiuterio. Turbūt sunkiai galėtume įsivaizduoti poveikį ir vaiko sveikatai, ir savijautai. Net aš pati negaliu įsivaizduoti, kad prie kompiuterio praleisčiau tiek laiko. Labai svarbu nuo vieno kraštutinumo nepereiti prie kito. Manau, kad tradicinis vadovėlis klasėse išliks, tačiau turėsime daugiau papildomų interaktyvių leidinių, kurie praplės mokymosi galimybes“, – patikino mokytoja.
Pabrėžė technologijų svarbą
„Skaitmeninės priemonės suteikia daug daugiau galimybių – galima parodyti tai, ko knygoje nepamatysi. Pavyzdžiui, mokantis apie Afriką, įterpti filmuką apie gentis ar gyvūnus. Be to, pats vaikas gali valdyti rodomą turinį – jį sustabdyti, peržiūrėti dar kartą ir panašiai. Skaitmeninis turinys yra labai plačiai prieinamas. Net tas vaikas, kuris neturi kompiuterio, gali nueiti į mokyklos biblioteką ir ten mokytis“, – skaitmeninio mokymosi privalumus vardijo specialistė.
67 metų gimtadienį neseniai atšventusi E. Motiejūnienė pasakoja pati besinaudojanti ir išmaniuoju telefonu, ir planšete, ir kompiuteriu.
„Negalima atsilikti nuo jaunų žmonių, reikia su jais rasti ir užmegzti bendrą kalbą. Jei sunku, galima ir vaikų paklausti, kaip vienu ar kitu įrenginiu naudotis. Nors, pastebiu, kartais nutinka ir taip, kad jie žino ne tiek daug, kaip atrodo. Mokytojas į viską žvelgia giliau – iš savo patirties ir išminties. Mokytojai turi parodyti vaikams technologijų teikiamas galimybes, jų prasmę ir užduoti tokias užduotis, kurios būtų ne tik naudingos, bet ir įdomios“, – pripažįsta specialistė.
Su tradiciniais vadovėliais atsisveikinsime
Anot jos, gali būti, kad ateityje vaikai net nežinos, kaip atrodo mums įprastas vadovėlis. Ji tiki, kad turėtų sparčiai išpopuliarėti skaitmeniniai vadovėlių komplektai.
„Dabar galimybės tokios, kad vadovėlio gali ir nebelikti. Kai mes pradėjome rašyti vadovėlius, mūsų idėja būtų juos sukurti tokius, kad vaikai būtų suinteresuoti kuo daugiau dirbti patys. Teksto juose buvo mažai, daug užduočių, tyrimų, schemų, raginimų surinkti medžiagą tyrimui ir panašiai. Mokytojai iš pradžių labai pyko ir sakė, kad su tokiu vadovėliu nėra ką veikti, nes jame nėra teksto, tačiau po poros metu jie pradėjo masiškai juos pirkti ir sakyti, kad nespėja jų išeiti. Skaitmeniniuose vadovėliuose galimybės daug didesnės. Pavyzdžiui, galima parodyti, kas vyksta ląstelėje, pamatyti fizikinius procesus. Žmonės turi prie visko priprasti, tačiau tam tikri pokyčiai – neišvengiami. Juk mes, suaugusieji net neberašome ant popieriaus, kodėl to vis dar reikalaujame vaikų? Skaitmeninių technologijų galimybės yra kur kas didesnės nei sąsiuvinių. Gal tai skamba baisiai, bet taip yra“, – patikino E. Motiejūnienė.
Jos teigimu, vaikams negalima uždrausti naudotis technologijomis – tai mūsų ateitis, todėl neturėdamas tam tikrų įgūdžių jis ateityje gali nerasti darbo ir jaustis nevisavertis.
„Mes negalime pasakyti net to, kas bus po 5 metų. Labai gerai atsimenu, kai Danijoje pamačiau žmogų, kalbantį tokiu telefonu, buvo milžiniškas įspūdis. O dabar pati nesiskiriu su telefonu ir naudoju kur kas išmanesnį modelį. Pasaulis greitai keičiasi, todėl nemokyti jų naudotis technologijomis yra neatleistina. Esame nedidelė šalis, todėl negalime savo vaikams uždrausti naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, juk kuo geriau vaikai įvaldys technologijas, tuo šalis bus pažangesnė“, – pripažino specialistė.