Susitikimo su „Mokytojai Lietuvai“ projekto dalyviais metu tinklaraščio „Suomiškas ugdymas“ autorė Eglė Bogvilaitė-Aronen atsakinėjo į pačius įvairiausius mokytojų klausimus: šiems rūpėjo sužinoti, kuo skiriasi mokytojo darbo diena, sąlygos ir atlyginimas Suomijoje. Tiesa, skirtumai – labai ryškūs: apie juos ir kalbamės su tinklaraščio autore, jau 14 metų gyvenančia Suomijoje.

- Kodėl artimesnį ryšį su švietimo sistema užmezgėte ne Lietuvoje, o Suomijoje?

- Tai buvo natūralus procesas. Atvykau studijuoti ir tada net negalvojau, kad čia pasiliksiu. Tiesiog pamačiau galimybę išvykti į užsienį pusei metų, bet kai atvykau į Suomiją, įsimylėjau ją. Man labai patiko tvarka joje. Papuoliau į modernų universitetą, čia pajutau pasitikėjimą žmonėmis. Aišku, mane Suomijoje laikė ir meilės reikalai, nes mano vaikinas nenorėjo vykti į Lietuvą.
Eglė Bogvilaitė-Aronen

Atvykau čia kaip studentė, atlikau praktiką būdama mokytojos asistente. Paskui pakeičiau gyvenamą miestą ir turėjau pakeisti darbą – taip įsidarbinau prailgintos grupės vadove, kur 4 metus sėkmingai dirbau su pirmokais ir antrokais. Taip pat man tekdavo pavaduoti sergančius mokytojus, nors pati iš tikrųjų neturiu pedagoginio išsilavinimo. Gavau profesinę kvalifikaciją, kuri mane įgalino dirbti su vaikais.

Kadangi prailgintos grupės darbas neapėmė visos dienos, o aš norėjau dirbti visą dieną, atėjau dirbti į darželį. Šiandien auginu dviejų metų dukrytę, kurią auklėju pagal visus suomiško ugdymo standartus.

- Viena iš skaudžiausių temų Lietuvoje, susijusių su mokytojais – jų atlyginimai. Kuo mokytojo uždarbis išsiskiria Suomijoje?

- Pirmas skirtumas – mokytojas Suomijoje, gaudamas atlyginimą už savo darbą, nėra suinteresuotas papildomai uždarbiauti imdamas privačių pamokų ar kažko. Jo atlyginimo pilnai užtenka, kad jis galėtų save išlaikyti. Tarkime, mokytojas gali pats nuomotis butą kažkur Helsinkio centre, gali leisti sau lankyti sporto klubą, išvažiuoti į kelionę.
Eurai

Labai apmaudu, kad Lietuvoje mokytojai yra skriaudžiami. Čia jau nėra net ką kalbėti. Lietuvoje iš jų norima geresnių rezultatų, ir tik po to kalbama apie atlyginimo kėlimą. Mokytojams nekeliama motyvacija dirbti ir tai iš tikrųjų yra blogai, nes švietimas važiuoja žemyn.

Suomijoje yra skirtingi darželio auklėtojų apibrėžimai – vaikų darželio mokytoja ir vaikų prižiūrėtojai. Visi jie vadinami bendru vadu – ugdytojai. Pradinė darželio mokytojos alga „ant popieriaus“ yra 2,3 tūkst. eurų, tai reiškia, kad „į rankas“ ji gauna apie 1,8 tūkst. eurų. O auklėtojas-prižiūrėtojas „ant popieriaus“ gauna 2,1 tūkst. eurų, „į rankas“ – 1,6 tūkst. eurų.

Mokytojo atsakomybės yra didesnės iš pedagoginės pusės. Tiesa, grupėje su vaikais jie daro tuos pačius darbus – ir susirinkimus su vaikais, ir individualius pokalbius su tėvais veda pasidalindami, tiek mokytojai, tiek prižiūrėtojai. Pernai vyko streikas, kur darželio mokytojai reikalavo didesnių algų. Berods, dabar jos kils apie 200 eurų.
Eglė Bogvilaitė-Aronen

Streiko pavadinimas buvo „Dvi rankos“ – tai reiškia, kad mes turim tik dvi rankas, o iš mūsų reikalaujama labai daug gaunant neadekvatų atlyginimą.

– Dirbote neformalaus ugdymo vadove. Kaip atrodo šis darbas Suomijoje?

– Tai buvo darbas su pirmokais, antrokais ir priešmokykline grupe. Sistema yra tokia: mokykla organizuoja 4 valandų privalomą ugdymą, tačiau jei dirbantys tėvai nori vaiką palikti užimtą ilgesniam laikui į pilnos dienos priežiūrą, tai – neformalaus ugdymo vadovų darbas. Mūsų darbas prasidėdavo ryte, nuo maždaug 7 valandos, kuomet ikimokyklinukai pas mus pabūdavo iki tol, kol jiems prasidės privalomo ugdymo laikas. Po to, kai pamokos baigiasi 12 valandą, jie vėl sugrįžta pas mus.

Neformalus ugdymas – tai užsiėmimai sporto salėje, įvairūs darbeliai. Organizuodavome žygius, pyragėlių kepimą ir kitas veiklas. Neformalų ugdymą dengia tėvai, tačiau jei jie negali sau to leisti, apmoka savivaldybė.
„Mokytojai Lietuvai“

Suomijoje akcentuojama, kad geriausiai vaikas išmoksta per žaidimą. Niekas jų neverčia mokytis. Net jei trečiokas čia dar nenori skaityti – ne bėda. Pradinukams neduodame jokių namų darbų, nėra jokių pratybų tempimosi į namus. Aišku, vyresnėse klasėse, ypač gimnazijose, tikrai yra užduodama daug namų darbų.

Pažymiai čia rašomi tik nuo 7 klasės – mokinių pažanga pradedama stebėti gerokai vėliau, nei Lietuvoje. Suomija praktikuoja tokį dalyką, kaip testai, kurių metu vaikai parašo atsakymus, kuriuos gali patys pasitikrinti namuose.

– O kaip Suomijoje atrodo pačių mokytojų bendradarbiavimas?

– Čia labai populiarios bendros išvykos. Pavyzdžiui, pasakysiu, kad pas mus darželyje yra darbuotojų gerovės komitetas, kurį sudaro 4 darbuotojai. Jie planuoja, kaip pagerinti darbuotojų gerovę: ar čia eisime į teatrą, ar į sporto salę, ar susirinksime kažkur į barą, ar pas kažką į namus.

Taip pat Suomijoje labai svarbų vaidmenį atlieka mokytojų profsąjungos. Profesinė sąjunga netgi gali pasakyti, kad mes, pavyzdžiui, organizuojame streiką, ir jūs, kaip profsąjungos narys, privalote rytoj neiti į darbą. Jei visgi nueisite, mes jus išmesime iš profsąjungos arba taikysime kitas sankcijas.
Mokytojų streikas

Streikai vyksta ir daro valdžiai spaudimą – jie viską persvarsto ir kažką keičia. Žmonės čia tikrai nesileidžia žeminami.

– Ne visų vaikų pažangumas yra vienodo lygio. Ką darote, kad neatsirastų tokių vaikų, kurie jaučiasi silpnesni?

– Tai ir yra Suomijos švietimo sistemos stiprumas. Čia mokytojai traukia silpnesnius ir bando pastatyti ant kojų.

Todėl klasėse nėra silpnų vaikų – mokytojo darbas yra kiekviename iš jų ieškoti talento, pamatyti, kokiais būdais geriausia jį išmokyti. Bandoma nustatyti stipriąsias ir silpnąsias vaiko puses, o pagal tai rengti tolesnį mokymosi planą.

„Mokytojai Lietuvai“ – tai „Maxima grupės“ inicijuotas projektas, kurio metu 15 komisijos atrinktų labiausiai motyvuotų šalies mokytojų iškeliavo nemokamai stažuotis Suomijoje. Iš arti susipažinę su pažangia Suomijos švietimo sistema, gerąją praktiką jie parsivežė į mūsų šalies mokyklas.