Įdomu tai, kad, kaip ir ankstesniame interviu atskleidė kita desertus gaminsianti rinktinės narė Toma Piskarskaitė, taip ir naujosios komandos narės į konditeriją pasinėrė ne iškart. D. Valentienė save naujoje srityje atrado baigusi socialinius ir tiksliuosius mokslus, o M. Garnelė – tik po tekstilės inžinerijos studijų.
„Su konditerija jaučiu magišką ryšį, lyg kas mane stumtų judėti pirmyn ir nesustoti, kai sunku. Savo ateities su maistu niekada nesiejau, baigiau KTU ir ilgą laiką dirbau pagal specialybę, o namuose šeimai gamindavau tik dėl malonumo. Tačiau po truputį pradėjusi domėtis daugiau ir giliau, netrukau įgyti ir konditerės išsilavinimą“, – pasakoja M. Garnelė, šiuo metu vadovaujanti vienai Kauno desertinių.
Jei M. Garnelę nuo pat pradžių ypač sužavėjo prancūziško stiliaus sudėtingų konstrukcijų desertai, tai jos kolegę D. Valentienę tiesiog pavergė darbas su šokoladu. Dabar moteris šioje atskiroje konditerijos srityje nuolat gilina žinias mokydamasi pas vienus iš geriausių šios srities užsienio meistrų, o vėliau dalijasi ir su kitais – profesionalius darbo su šokoladu mokymus veda ir pati.
„Taigi nutiko taip, kad darbas ir didžiausia aistra, pomėgis sutapo, tad visur, kur keliauju aš, šalia keliauja ir konditerija, o mano rankinėje visuomet galima rasti užsienio konditerijos žurnalą ar knygą“, – šypsosi D. Valentienė.
Vėliausiai prie Lietuvos komandos prisijungusioms moterims dabar tenka kaip reikiant skubėti, tad dažnai susitikusios, prisipažįsta jos, išsiskirsto tik paryčiais. Juk konditerija labai daug laiko, pastangų ir kruopštumo reikalaujanti veikla, o norint atrasti geriausią deserto pateikimo būdą tenka išbandyti beveik visas kompozicines jo pateikimo galimybes. Tad vieną ir tą patį desertą tenka gaminti ne vieną kartą.
Kaip sekasi ruoštis pasauliniam čempionatui ir kokie iššūkiai jųdviejų laukia, plačiau pasakoja D. Valentienė.
– Papasakokite, kaip gi nutiko, kad likus tiek nedaug laiko iki pasaulinio čempionato prisijungėte prie Nacionalinės šefų rinktinės? Gal komandai pritrūko papildomų rankų?
– Iš tiesų kvietimo prisijungti prie komandos sulaukiau dar vasaros pradžioje, o netrukus prisijungė ir Monika. Tačiau aš paprašiau, kad apie mane, kaip naują komandos narę, niekur nebūtų skelbiama – norėjosi susikaupimo, susitelkimo į skirtą užduotį ir kūrybos procesą, įkvėpimo paiešką. Be to, gyvenime laikausi nuostatos, kad ne žmogus turi kalbėti apie savo darbus, o darbai apie žmogų.
Skirta užduotis nebuvo lengva, sukurti desertai turi ne tik nešti žinutę, turėti aibę skirtingų atlikimo technikų, bet ir atstovauti Lietuvai, būti savotišku mūsų konditerijos veidu, tai didelė atsakomybė.
Konkurso kategorijų yra gan daug, viena iš jų – šaltas stalas, kuriai priklausome ir mes su Monika. Šalto stalo kategorija susideda iš dar smulkesnių kategorijų: kulinarijos (skirtingų šaltų užkandžių, vakarienės iš penkių patiekalų ir kt.) ir konditerijos meno.
Taigi jau nuo pat pradžių komandoje susiskirstėme, kas už kurią rungtį būsime atsakingi. Jei konkurse kelioms kategorijoms atstovautų vienas žmogus, didelė tikimybė, kad konkurso reikalavimų nebūtų įmanoma išpildyti tiesiog fiziškai. O nepateikus ant stalo visų patiekalų, teisėjai išvis nevertintų visos komandos, tad visi turime dirbti kaip vienas, nes visos komandos rezultatas nuo visų stalo kampų priklausys vienodai. Džiaugiuosi, kad visi rinktinės nariai yra labai draugiški, palaikome vieni kitus, juk siekdami vieno tikslo ir norėdami pasiekti rezultato turime būti vieningi, čia be darnios tarpusavio komunikacijos nė žingsnio.
– Ar jums jau yra tekę dalyvauti kituose kulinariniuose konkursuose?
– Tai pirmasis rimtas konkursas, kuriame dalyvausiu, todėl ir pasiruošti jam norisi kiek galima atsakingiau.
– Ko tikitės iš šio čempionato?
– Visų pirma, tai bus akiračio praplėtimas, noriu pasisemti patirties, pamatyti, kur dar reikia pasimokyti, patobulėti, ties kuo labiau susitelkti, juk geriau vieną kartą išbandyt nei tūkstantį kartų pamatyti iš šalies. Žiūrint iš šono dažnai viskas atrodo kur kas paprasčiau, nei yra iš tiesų, todėl ir sutikau priimti šį iššūkį. Norint augti, tobulėti reikia priimti ir išsikelti sau naujus iššūkius, kad ir kokie kartais nepatogūs ar sunkūs jie būtų. Šis iššūkis tam labai tinkamas, nes profesine prasme verčia kopti laipteliu aukščiau, o profesionalumui aukščiausio galutinio laiptelio juk nėra.
– Papasakokite, koks šiame konkurse bus jūsų vaidmuo?
– Kaip jau minėjau anksčiau, būsime atsakingos už šalto stalo ART sritį. Su Monika turėsime sukurti ir pateikti aštuonis skoniu, technikomis ir technologijomis skirtingus desertus. Tai bus keturi desertai lėkštėse ir keturi skirtingi mini desertai po septynis visiškai identiškus vienetus. Kadangi viskas – išskirtinai rankų darbo, tai padaryti gan sudėtinga ir reikalauja daug laiko bei juvelyriško kruopštumo.
Pats užduoties pavadinimas – ART – jau nurodo, kad tai sritis, kurioje susitinka maistas ir menas, lėkštė tampa tarsi menininko drobė, o produktai, skirti desertui pagaminti, tarsi priemonė paveikslui sukurti. Mano akimis, konditerija ir menas vienas nuo kito neatsiejami. Kiekvienas konditeris turi turėti savyje daugybę kompetencijų, todėl ši sritis yra labai sunki, bet kartu ir labai įdomi, žavinti, įtraukianti ir nuolat verčianti kurti, ieškoti, mokytis. Konditeris, be maisto chemijos žinių, kokie produktai ir kaip vienas su kitu reaguoja ir kokias reakcijas tarpusavyje sąveikauja, turi išmanyti ir kompozicijos subtilybes, gebėti jausti spalvinę gamą, turėti skulptoriaus pajautimą. Mat kai pateiki desertą, tu pateiki ne tik miltus su cukrumi ir vandeniu, pateiki sukurtą emociją, istoriją, dovanoji savo laiką, dėl kurių žmogus tampa truputį laimingesnis, todėl desertas turi būti subtilus, meniškas ir elegantiškas. Būtent tokius ir stengsimės sukurti.
– Gal jau galite atskleisti, ką šiam konkursui ruošiatės gaminti ir kaip visa tai atrodys?
– Konkurso taisyklės nurodo, kad vienas iš privalomų desertų, pateiktų lėkštėje, turi būti vaisinis, kitas – šokoladinis ir du desertai laisvo stiliaus, kuriuose tarpusavyje gali derinti įvairius skonius. Desertai bus pateikiami vienetinėse rankų darbo lėkštėse, specialiai sukurtose šiam konkursui. Kiti keturi desertai turi pritikti furšeto stiliui. Kiekvieno iš keturių desertų turi būti pateikta po identiškus septynis vienetus. Tai juvelyriški mini desertai, subtiliai mažyčiai ir kiekvienas turi sverti nuo 5 iki 12 gramų bei būti patogūs suvalgyti vienu kąsniu. Taigi jų gamybos sudėtingumas slypi jų mažume ir vienodume. Šie keturi mini desertai privalo turėti vieną jungiančią detalę – tai bus šokoladinių saldainių kevalėliai, kuriuose surinksime daugiasluoksnius mini pyragaičius.
Vaisiniame deserte derinsime egzotinius mango ir šaltalankių skonius su citrusinių vaisių tonu, šį desertą pateiksime su švelniu ryžių musu, kuriam žavesio suteiks karamelizuoti ryžiai ir glotnus citrusinis biskvitas, žaismingumo priduos bananiniai traškučiai, o desertą užbaigs gaivus citrusinių vaisių padažas.
Šokoladiniam desertui pasirinkome išskirtinį, aukščiausios kokybės prancūzišką „Valrhona“ trijų šokoladų derinį, kurio subtilumą išryškins gilūs braunio biskvitai, pagardinti traškiu sluoksniu su riešutais, klevų sirupo, muskavado ir čili pipirų poskoniai suteiks stulbinančio netikėtumo, o desertą papildys dviejų skirtingų poskonių šokoladiniai padažai.
Vienas iš laisvo stiliaus desertų bus klasikinis braunis, savyje slepiantis subtilų aviečių ir burokėlių skonių derinį, pyragaitis padengtas unikaliu avietiniu šokoladu, kuriame malonų traškesį ir gaivų skonį suteiks liofilizuotų aviečių gabalėliai, o lengvumo – žaliųjų obuolių padažas ir raudonųjų uogų – spanguolių, aviečių, braškių skoniai.
Visuose desertuose stengsimės suderinti įvairias skirtingas tekstūras taip, kad skoniai vienas kitą papildytų ir sudarytų darnią visumą.
– Ar galėtumėte išskirti, kas gi vis dėlto jums priskirtoje užduotyje sunkiausia?
– Sunkiausias ir daugiausia laiko atimantis yra pats kūrybos procesas, kol sukuriami galutiniai deserto vizija ir vaizdas, kur deserto skonis ir vaizdas turi tarpusavyje šokti darnų tango ir papildyti vienas kitą.
Antras sunkiausias dalykas – tai technikos. Kiekviename deserte jų turi būti bent po 5–6, o idealiu atveju ir dar daugiau, jos negali tarpusavyje kartotis ar atsikartoti kitame deserte. Nuo to priklauso teisėjų skiriamų balų skaičius. Tai ir yra vienas sunkiausių konkurso uždavinių, mat tavo sukurtas desertas gali atrodyti labai patraukliai, būti dieviškai gražus, bet jei konkurentų komanda bus sukūrusi kad ir mažiau patrauklų kūrinį, bet panaudoję daugiau technikų, jie surinks daugiau taškų. Rodos, tokiu atveju galėtum į vieną lėkštę sudėti viską, ką tik žinai, užsitikrindamas sau taškus, bet jei desertas neatrodys valgomas, estetiškas, suderintas ir bus perkrautas, priešingai – taškų neteksi.