Tapęs Nacionalinės šefų rinktinės komandos kapitonu jis aktyviai ruošiasi lapkritį Liuksemburge vyksiančiam pasaulio kulinarijos konkursui „Culinary World Cup 2018“.
Šis konkursas, kaip tikina D. Praspaliauskas, yra puiki proga prisistatyti pasauliui ir pakviesti užsieniečius atvykti aplankyti Lietuvą. „Konkurse nesvarbūs atskirų šefų nuopelnai, čia vyks komandinis darbas, bet aš jaučiu pareigą dalyvauti ir stengtis kilstelėti Lietuvos, kaip gastronomijos šalies, įvaizdį. Kad šalia nugirstų kalbų apie gražų Vilniaus senamiestį, Gedimino pilį, būtų paminėtas ir maistas. Liūdna, bet daug kas iki šiol mano, kad tokioje mažoje buvusioje sovietinėje šalyje nieko gero būti negali. Bet iš tiesų maistas pas mus yra wow! ir mes matome, kad atvykę ir paragavę daugelis lieka maloniai nustebę“, – su pasididžiavimu kalba virtuvės šefas.
Lyginant su kitomis, gastronominiais pasiekimais garsėjančiomis šalimis, Lietuva turi ne vieną pranašumą. Pirmiausia – mūsų šalyje išties kokybišką produktą galima gauti už, palyginti, nedidelę sumą, tikina šefas. Kitas svarbus dalykas – mes dar nesame įnikę į gatavų produktų pirkimą. Pasirodo, šalyse, kur pragyvenimo lygis yra aukštas, pavyzdžiui, Vokietijoje, dažnas restoranas iš tiekėjų renkasi pirkti jau paruoštus gaminius, kuriuos tereikia tik pašildyti. Norėdamas tai įrodyti D. Praspaliauskas atneša parodyti tiekėjų sudarytą katalogą, kuriame apstu gatavų produktų – nuo mėsos suktinukų iki desertų. „Matote – net nereikia rimto šefo. Gražiai viską sudedi į lėkštę, apžaidi papuošęs keliais burokėlių lapais ir voila!“ – šypsosi D. Praspaliauskas.
Ką tik vienerių metų restorano gimtadienį paminėjęs šefas sakosi per tuos metus kaip niekada iki šiol įsitikinęs, kad nenori nutolti nuo savo pasirinkto kelio, ir stengiasi išlaikyti savitą braižą, kuriame ryškiai jaučiama skandinaviška tradicija.
Dėl to laukiantis pasaulinis konkursas nebus lengvas – jame teks paklusti griežtoms taisyklėms, kurios užkerta kelią bet kokioms improvizacijoms. „Turėsiu perlipti per save ir daryti tik taip, kaip reikia jiems, o ne kaip norėčiau daryti pats. Pavyzdžiui, jei savo restorane desertui tiekiu ledus, noriu, kad jie būtų natūralios išvaizdos, todėl padarau tokius netaisyklingos formos kiaušinukus. Jeigu tiekčiau pyragaičius, greičiausiai jų į lėkštę palaužyčiau, patrupinčiau, man taip gražiau. O ten viskas turi būti simetriška, visos 110 porcijų – identiškos“, – pasakoja jis.
Prieš 7–8 metus jam teko dalyvauti DELFI Maistas aprašytoje konkurso ART rungtyje. Lietuvos šefas iki šiol prisimena ten nutikusius šmaikščius nesusipratimus. „Pamenu, komandos, kurios tuo metu buvo aplinkui, labai stebėjosi pamačiusios, kad aš ragauju maistą, kurį darau. Sako: nori pasakyti, kad tavo maistas valgomas!? Man tai sukėlė nemenką šoką, nes tada dar nelabai supratau, ką taip sakydami jie turi galvoje. Tada dar nežinojau, kad šioje užduotyje skonis aukojamas dėl išvaizdos“, – šypsosi šefas ir linksmai prisimena, kad tuomet net pamanė, jog ant stalų išdėlioti patiekalai pagaminti iš plastilino.
Nors iš pradžių stebėjęsis, kam reikalinga ruošti gražius, bet nebūtinai skanius patiekalus, paskui supratęs, kad ART stalo užduotis – nustebinti. Kad žiūrovai vos pamatę dailiai išrikiuotą maistą iškart panorėtų jį fotografuoti.
Visai kitas reikalas – karšto stalo rungtis. Čia, kaip pasakoja D. Praspaliauskas, svarbiausias dalykas yra komandinis darbas. „Komisija vertina, ar komanda dirba darniai, ar sugeba sutartinai judėti pagal laikrodžio rodyklę, kaip bendrauja, ar padeda vienas kitam. Jei tik vienas žmogus imtų ir tris valandas vien tik išdarinėtų žuvis, tai jau būtų minusas. Todėl mūsų tikslas bus – kad visi visiems padėtų ir prie desertų, ir prie žuvies, ir prie mėsos“, – kalba komandos kapitonas.
Šiais metais D. Praspaliauskui paskirta ruošti žuvies patiekalą. Kol kas planuojama gaminti sterką, tačiau šefas neatmeta galimybės, kad pasikeitus aplinkybėms viską gali tekti pakeisti net pačiose konkurso išvakarėse.
Pats apie aštuonias valandas trunkantis maisto gaminimo maratonas patyrusiam virtuvės šefui neatrodo pernelyg sudėtingas, mat pradėjus gaminti pamiršti viską aplink ir tiesiog darai tai, ką moki geriausiai. Daugiau jaudulio kelia paskutinės minutės, kai visą paruoštą maistą reikia dailiai sudėlioti į lėkštes. Štai tada, juokiasi D. Praspaliauskas, ir prasideda didžiausias stresas ir adrenalinas. Pasiruošimas yra labai svarbus, bet jei tu viską į lėkštę sumesi bet kaip, rezultato nebus ir visas komandos darbas nueis šuniui ant uodegos.
Vis dėlto sunkiausia bus nuspėti, kokios tendencijos šiemet vyraus teisėjų galvose. „Būtų gerai, jei penkeriais metais neatsiliktume ar nebūtume penkeriais metais į priekį. Dėl to šiemet konsultuojamės su vienu teisėju, kuris šiek tiek pataria. Pavyzdžiui, sužinojome, kad šiais metais, visų teisėjų nutarimu, didžiausią dėmesį reikia skirti produktų panaudojimui – kad kuo daugiau produkto būtų panaudota, kad į lėkštę nebūtų įdėtas tik gražiausias gabalėlis, o visa kita išmesta“, – apie konkurso užkulisių niuansus pasakoja jis.
Lietuvos rinktinės kapitonas tiki, kad stiprioji mūsų komandos pusė ta, kad dar esame naujokai ir mums lengviau sužibėti. Šalims, kurios šiame konkurse dalyvauja daugybę metų, nustebinti komisiją ir žiūrovus gerokai sudėtingiau. „Mes dar turime ūpo atvažiavus parodyti, kad Lietuva yra ta šalis, į kurią verta atvykti vien dėl maisto. O ir patys ten važiuojame pasisemti patirties, susipažinti su naujausiomis technologijomis, juk gyvai pamatyti, kaip jos veikia, yra visai kas kita nei pagūglinti“, – entuziastingai nusiteikęs kalba D. Praspaliauskas.