Visa Ukrainos aviacija neutralizuota – sunaikinta, išblaškyta, nuslopinta, negalinti efektyviai veikti. Tai dar pirmąją atviro karo savaitę, galimai, norėjo arba bent jau tikėjosi, tiesiog privalėjo raportuoti Rusijos generolai. Karas Ukrainoje truks kelias dienas, daugiausiai kelias savaites, žadėjo jie.
Bet Vladimiras Putinas arba neišgirdo šių žodžių pasitvirtino arba greitai suprato, kad tai – eilinis melas. Nes ukrainiečių naikintuvai, bombonešiai, atakos orlaiviai, sraigtasparniai ir pirmosiomis karo dienomis, ir savaitėmis kilo, atakavo rusų taikinius.
Karas užtruko mėnesius, metus, antrus, patirta daug skaudžių netekčių, bet Rusijos propagandos kelis sykius „sunaikinta“ Ukrainos aviacija toliau rengė vieną drąsią ataką po kitos. Ukrainos karinės oro pajėgos iki šiol nėra sunaikintos ir vykdo užduotis – vien tai jau yra savotiškas stebuklas.
O kartu ir įrodymas, kokios yra realios Rusijos aviacijos ir oro gynybos galimybės – ne reklaminiuose klipuose ir aviacijos šou animacijos ir akrobatikos triukus demonstruojanti nesustabdoma jėga, o braškanti, daug trūkumų turinti sistema su labai ribotomis galimybėmis, abejotinais gebėjimais.
Ir atvirkščiai. Dar prieš dvejus su puse metų, kai Ukraina meldė sąjungininkų pagalbos – uždaryti savo oro erdvę ir saugoti ją NATO naikintuvais arba pastaruosius, bent jau senesnius modelius perduoti ukrainiečiams – tokie svarstymai atrodė beprotiški, sunkiai įgyvendinami, o dvejonėms pagrįsti argumentų netrūko.
Galiausiai slaptos viltys virto konkretesniais prašymais, o pastarieji buvo apipinti gandais, kad jau 2022-ųjų vasarą ukrainiečių pilotai pradėti ruošti skraidyti taip trokštamais naikintuvais F-16, kurių koalicija iš tikrųjų pradėta formuoti tik pernai pavasarį. O tik šių metų vasaros pabaigoje pirmoji dešimties naikintuvų partija pasiekė Ukrainą.
Ir nors teko vėsinti sukeltų lūkesčių euforiją, siejamą su F-16 pasirodymu, pats faktas, kad Ukrainos karo aviacija išgyveno beveik tris atviro karo metus, sulaukė pastiprinimo ir dabar galės pradėti naują etapą su F-16, ne veltui kursto viltis. Ir bene geriausiai – pasvėrę visus argumentus už ir prieš apie šio naikintuvo poveikį gali pasisakyti būtent tokį modelį gerai pažįstantys F-16 pilotai. Norvegijos ambasados Lietuvoje dėka „Delfi“ pavyko pakalbinti vieną tokių pilotų.
Senas karkasas su moderniu vidumi
Tinklalaidėje „Su kuo kariausim“ Norvegijos Karališkųjų karinių oro pajėgų atsargos pulkininkas, buvęs naikintuvo F-16 pilotas Peras Erikas Sollis pripažino, kad jei jam dabar kas patikėtų pilotuoti ukrainiečiams perduoto F-16, jis nebūtinai iš karto drįstų tai padaryti.
„Negalėčiau šokti į kabiną ir skraidyti tuo pačiu lėktuvu dėl visų modifikacijų“, – teigė nuo 1985-ųjų dešimtmetį F-16 skraidęs P. E. Sollis. Tuo metu tai buvo naujausi Norvegijos įsigyti naikintuvai, kuriuos gamintojai JAV pristatė pirmiausiai kaip orlaivį, skirtą atakuoti sausumos taikinius.
„Bet mes iš karto supratome, kad tai yra labai pajėgus naikintuvas, gebantis perimti sovietų orlaivius. Kai aš prisijungiau prie F-16 bendruomenės, tada buvo pats Šaltojo karo pikas.
Pamenu, kad mano eskadrilė per metus perimdavo 500 sovietų orlaivių įvairiomis sąlygomis – dieną, naktį, debesyse ar giedrame danguje. Ir tai mane išties nustebino, kad maniau, kad šis orlaivis sukurtas mėtyti bombas“, – teigė buvęs F-16 pilotas.
Naikintuvas išties tapo daugiafunkciniu po jam atliktos eksploatacijos pratęsimo programos (angl. Mid-Life Update – MLU) 2000-siais – seni radarai pakeisti pajėgesniais, įdiegta naujos avionikos, ryšių, ypač svarbios apsikeitimo duomenimis, elektroninės kovos sistemos.
Būtent tokiais naikintuvais tiek Norvegijos, tiek Danijos oro pajėgos vykdė NATO Oro policijos misiją Baltijos šalyse – kilo perimti rusų orlaivių iš Šiaulių, o tais pačiais naikintuvais kitose operacijose – Afganistane, Libijoje, Irake galėjo tiksliai atakuoti sausumos taikinius. Ir dabar dešimtys šių naikintuvų yra perduodami Ukrainai, kuri neslėpė, kad būtent F-16 yra jų norimas pasirinkimas.
Nors patiems orlaiviams jau virš 40 metų ir jie yra išskraidę tūkstančius skrydžio valandų, įdiegti modernizacijos paketai, anot P. E. Sollio leidžia šiuos F-16 vadinti pakankamai moderniais.
„Tad tai yra senas karkasas su moderniu vidumi. Ir tinkamai parengti ukrainiečių pilotai šį naikintuvą gali pakankamai gerai išnaudoti“, – teigė pašnekovas.
Ne tik naikintuvas, bet ir sistema
Jis ir kiti naikintuvų pilotai nuolat pabrėžia, kad vos tik pasirodęs savaime F-16 nėra ir netaps sidabrine kulka, pakeisiančia karo eigą. Juo labiau – prieš tokį priešininką, kaip Rusija, kuri nors ir nesugebėjo nuslopinti ar juo labiau sunaikinti esamos Ukrainos karo aviacijos, vis dėlto jai pridarė daug žalos, rusų pilotai ir jų orlaiviai yra pajėgūs, nuolat mokosi, prisitaiko ir turi gausumo pranašumą.
Be to, kalbant apie ukrainiečių poreikius, būtina išskirti kelis kriterijus, pirmiausiai skaičių. Šiuo metu Ukrainai pažadėti 85 naikintuvai F-16, o vėliau, Vakarų šalims pereinant prie modernesnių platformų, pavyzdžiui, 5-os kartos naikintuvų F-35, anot norvegų pulkininko, tikėtina, kad F-16 skaičius Ukrainos karinėse oro pajėgose viršys ir šimtą. Bet dabar ne tai svarbiausia.
Nes Ukrainai norint ne tik gintis nuo priešo antpuolių, t.y. numušinėti rusų dronus ir kruizines raketas, bet ir vykdyti kitas, ypač tolimojo smūgio misijas, dar reikės gerokai daugiau, nei pačių F-16.
„Jiems reikia ne tik paties naikintuvo, bet ir visos sistemos: valdymo ir vadovavimo orlaivių, žvalgybos – nuo palydovų iki dronų tam, kad rastų taikinius, degalų papildymo ore orlaivių, nes tos misijos yra ilgesnės, nei įprastai kylant iš savo bazių, o taip pat reikės elektroninės kovos paramos.
Tuomet šioms misijoms reikės kitų specializuotų orlaivių, kurie galėtų naikinti antžemines oro gynybos sistemas, tik jas neutralizavus galima atakuoti numatytus taikinius. Kitaip sakant, viskas yra ne viena apie F-16, reikia visapusiškos ir veikiančios sistemos“, – pabrėžė P. E. Sollis.
Lėtiems tempams yra daug paaiškinimų
O iki tol, pasak F-16 piloto, ukrainiečiai, tikėtina, dar ilgai vykdys oro gynybos užduotis, kas yra logiška ir ne mažiau svarbu, turint omenyje efektyvesnę kritinės infrastruktūros, civilinių ir karinės paskirties objektų apsaugą.
„Manau, kad pagrindinis dėmesys dar ilgą laiką bus oro mūšio misijoms. Ir priežastis yra ta, kad oro gynyba – tiek sausumoje dislokuotos oro gynybos sistemos, tiek naikintuvai su ilgojo nuotolio „oras-oras“ raketomis, pavyzdžiui, AMRAAM, papildo vieni kitus.
Atskirai išskyrus vieną komponentą jo efektyvumas yra ribotas, bet kartu tai yra labai efektyvu ir sistema tampa geresnė. Manau, kad kuo daugiau F-16 ukrainiečiai gaus būtent šioms oro gynybos misijoms, tuo greičiau pamatysime teigiamų rezultatų – bus numušta daugiau dronų ir raketų“, – teigė pašnekovas. Jo manymu tai galima paaiškinti keliomis priežastimis.
Pirmiausiai reikia suvokti, kad pilotų rengimas užtrunka. Ir nors, pasak pulkininko, sąjungininkai, ypač amerikiečiai ukrainiečių F-16 rengimo programą galėjo išties pradėti ne pernai, netgi ne 2022-siais, o dar anksčiau, kas būtų leidę išugdyti naują kartą pilotų ir pačių pajėgumų, vis tiek kalbama ne apie vienerius metus.
„Kai aš prisijungiau prie Karinių oro pajėgų, man prireikė 3 metų, kad galėčiau pasiekti žemiausią operacinį piloto lygį. Šiandien tai trunka dar daugiau laiko. Net jei esi patyręs pilotas, skraidantis kitais orlaiviais, tau vis tiek reikia specializuotų mokymų.
Nekantresni, žinoma, galėtų numoti ranka: esą, kokie dar mokymai, juk karo metas, nejau negalima greičiau? Kodėl tiek nedaug – vos kelios dešimtys pilotų teapmokyta?
„Yra daugybė veiksnių. Vienas jų yra tas, kad įgyti kvalifikaciją užtrunka daug laiko – netgi senesniais F-16 modeliais skraidantiems pilotams, nes vidus yra modernus, užtrunka išmokti visas savo sistemas.
Antras veiksnys yra kalba. Turi puikiai mokėti anglų kalbą, nes yra galybė dokumentacijos, kurią reikia perskaityti ir suprasti, reikia turėti žinių, kaip skraidyti F-16, o tai galioja ne tik pilotams, bet ir aptarnaujančiam personalui“, – teigė P. E. Sollis. Išties, anglų kalbos mokymai, kad ir kokie gabūs ir imlūs būtų ukrainiečiai, užtruko – tiek pilotams, tiek aptarnaujančiam personalui.
Net jei Ukraina, anot pašnekovo, yra aviacijos tauta, kuri turi visapusišką aviacijos pramonę, dideles karines oro pajėgas, tradicijas ir kovos veiksmų patirtį, ne visi kvalifikaciniai reikalavimai gali būti sutrumpinti ir apeiti, nes mažiausia klaida gali baigtis tragedija.
„F-16 yra pavojingas ir reiklus orlaivis, dažnai įvyksta incidentų žemame aukštyje, ypač kovos veiksmų metu. Turi būti itin įgudęs ir gebėti vykdyti sudėtingą misiją.
Tad ilguoju laikotarpiu geriau būti užtikrintam, kad pilotai ir aptarnaujantis personalas bus 100 proc. kvalifikuoti prieš tai, kai jie eis į mūšį. Kitaip pasekmės bus labai rimtos“, – įspėjo F-16 pilotas. Jis skeptiškai įvertino ir idėją leisti skraidyti užsienio pilotams, kurie turi patirties su F-16. Net jei būtų įveiktos teisinės kliūtys ir atsirastų dešimtys ar šimtai savanorių, kiltų praktinės dilemos.
Pavyzdžiui, kas įvyktų numušus tokį F-16, kurį pilotuoja Ukrainos pajėgose skraidantis amerikietis, danas ar norvegas, jei vienas ar keli jų patektų į nelaisvę?
Net jei iš rusų vargu ar galima tikėtis gero elgesio su karo belaisviais, F-16 pilotuojantys užsieniečiai yra vertingesni dar ir todėl, kad žino daugiau paslapčių, susijusių su operaciniu saugumu, nacionalinėmis, NATO šalių procedūromis, t.y. turi rusams vertingos informacijos.
Be to, skraidant su F-16, reikia nepamiršti ir draugiškos operacinės aplinkos – ji yra ukrainietiška.
„Turėti naikintuvą yra viena, o visai kas kita – radarų operatoriai, valdymo ir vadovavimo sistema (C2). Visi kalba ukrainietiškai. Ir tu turi suprasti ukrainietiškai bei tai, kaip jie kariauja. Tad net jei esi kvalifikuotas norvegiško ar kitos šalies F-16 pilotas, negali iškart tapti ukrainietiškos sistemos dalimi, tai nenutiks per naktį. Reikės išmokti ukrainietiškai ir perprasti pačią sistemą“, – priminė pašnekovas.
Anot jo, yra dar vienas veiksnys, kuris pastebimas ir sausumoje – skirtinga mokymosi filosofija. Ukrainos karius rengiantys NATO instruktoriai pastebi, kad vyresnio amžiaus ukrainiečių karininkai sunkiai atsikrato sovietinio mąstymo – prieš keturis dešimtmečius įkalti doktrininiai įsitikinimai, mąstysena ir įpročiai sunkiai nyksta ar dera su jaunesnės karininkijos atstovais. Oro pajėgos – ne išimtis, mat ukrainiečiai iki šiol naudojo išimtinai sovietinės gamybos ar kilmės orlaivius.
„Vakaruose požiūris į pilotus ir aptarnaujantį personalą yra kitoks. (...) Dauguma Vakarų pilotų mūšio lauke mokomi priimti sprendimus patys, autonomiškai. Tad filosofija tokia, kad leitenantas mūšio metu mato geresnį paveikslą, nei vadavietėje sėdintis generolas. Sovietinė sistema, kaip žinote, buvo kitokia – su centralizuota pilotų valdymo ir vadovavimo sistema ore.
Taip pat skiriasi ir moderni įranga, ir formuotės. Vakaruose dažniau skraidome didesnėmis grupėmis su skirtingų tipų specializuotais orlaiviais ir misijas vykdome vadovaujami misijų vadų, kurie gali būti kad ir kapitonai, nebūtinai pulkininkai ar generolai“, – teigė Norvegijos atsargos pulkininkas.
Kūrybingi ukrainiečiai toliau stebina
Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad ukrainiečių gebėjimai greitai įsisavinti vakarietiškas technologijas, pritaikyti savus sprendinius ar rasti juos drauge su sąjungininkais išties maloniai stebina.
Jie įkvepia vilčiai, kad Ukraina, jei tik sulauks žadėtų kruizinių raketų JASSM, galės jas integruoti į turimus F-16, net jei ukrainiečių gauti modeliai tam nėra sertifikuoti – kai kurias procedūras vis dėlto galima apeiti, o kitas – pritaikyti taip, kaip daro kai kurios NATO šalys, ypač kalbant apie priežiūrą.
„Viena yra orlaivių priežiūra nuolatinėse bazėse, bet daug daugiau reiklumo yra tada, kai tenka pasitelkti logistinį personalą ir remiesi išskaidytos taktikos principais, t.y. tai, kaip daro ukrainiečiai, kaip daugelį metų darė suomiai, švedai.
Ukrainiečiai veikia iš įvairių aerodromų – civilinių ir karinių, bet taip pat ir nuo greitkelių, kitų nusileidimo/kilimo vietų, todėl logistinė sistema ant žemės turi būti pajėgi rotuotis ir priimti orlaivius vos tik jiems nusileidus.
Tada vyksta aptarnavimas ir orlaiviai dažnai išleidžiami vykdyti kitą užduotį su kuro papildymu ir nauju koviniu komplektu. Norvegijoje tokią taktiką su savais F-16 mes irgi taikome, bet daugelis šalių to nedarė“, – priminė pašnekovas.
Be to, žvalgybinių, elektroninės kovos, valdymo ir vadovavimo orlaivių trūkumas gali būti kompensuotas kūrybingų sprendimų pagalba, ko Ukrainai jau nestinga – kelerius metus ukrainiečių bepiločių orlaivių tiek žvalgybinės misijos, tiek smūgių kampanijos Rusijos gilumoje vis dar kuria įspūdingus efektus sausumoje, ore ar jūroje.
Galiausiai, kaip priminė P. E. Sollis, grįžtant prie klasikos – senų gerų metodų, infiltruojant specialiųjų pajėgų operatorius, kad šie žymėtų taikinius.
„Teoriškai ukrainiečiai taikymosi užduotis gali vykdyti ir patys, jei turi specialiųjų pajėgų operatorių norimoje vietovėje, kuri yra stebima, o moderniomis ryšių sistemomis duomenys perduodami pilotams, tai leistų nepriklausyti nuo Vakarų sistemų vykdant misijas“, – tikino pašnekovas.
NATO pajėgi dar daugiau, bet kurį laiką?
Vis dėlto jis neslėpė vilties, kad galiausiai Ukraina gebės išspręsti savo problemas ir trūkumus, įgis visus reikalingus įgalintojus, pereis prie kitos karinių oro pajėgų vystymo fazės. O joje atsivers platesnės galimybės, kokių Ukraina dar neturėjo.
Kas bus tokiame sąraše? „Laukinių žebenkščių“ misijos – taip amerikiečių žargonu „ (angl. Wild Weasel) vadinamos operacijos prieš oro gynybos sistemas, kurias ukrainiečiai vykdo su senutėliais Mig-29, parama sausumos pajėgoms iš oro, tolimųjų smūgių misijos? Kur pirmiausiai sutelks dėmesį ukrainiečiai su tais F-16, kuriuos turės?
„Kažkada ateityje, kai viskas bus vietoje, pamatysite ir tas kitas misijas. Kaip ir minėjote – „Laukinių žebenkščių“ misijos, skirtos sunaikinti rusų oro gynybos sistemas, taip pat ir misijos, kurių metu bus atakuojami taikiniai rusų okupuotoje Ukrainos dalyje ir pačioje Rusijoje“, – neslėpė P. E. Sollis.
O ką reiškia smūgiai Rusijos gilumoje? Pašnekovo manymu, amerikiečiai rusams leido aiškiai suprasti, kad jei Rusija pames galvą ir rinksis branduolinės eskalacijos scenarijų, kuriuo nuolat grasina, tai iš karto lems antskrydžius prieš rusų objektus okupuotoje Ukrainos dalyje, o taip pat ir Rusijos pasienio teritorijose.
„Tai rusų konvencinių pajėgų galią sumenkins tiek, kad ukrainiečiai persvers pusiausvyrą. Ir patikėkite manimi, Vakarų, NATO oro galia prieš rusų taikinius Ukrainoje turės didžiulį efektą“, – tikino F-16 pilotas. Jo nuomone, Lietuvoje ir kitur pasirodančios abejonės NATO karine galia, ypač aviacijos galia gali būti suprantamos nebent kalbant apie ilgalaikį konfliktą, ypač, jei būtų labiau įsitraukusios tik Europos šalys, kurioms trūksta pajėgumų nuosekliai ir ilgesnei kampanijai.
Kitaip sakant, NATO šalys Europoje su minimalia JAV parama būtų pajėgios suduoti Rusijai tokį smūgį, kokio ji dar nėra patyrusi – ne tik amunicijos sandėliai, arsenalai, aviacijos, raketinės bazės, šarvuotųjų pajėgų sankaupos, t.y. viskas, kas šiandien kelia grėsmę Ukrainai ir gali kelti grėsmę NATO pafrontės valstybėms, pavyzdžiui, Baltijos šalims, taptų taikiniu ir, tikėtina, lengvu grobiu.
Tai, kad NATO šalių aviatoriai ne vieną dešimtmetį mokėsi gliaudyti rusiškomis technologijomis ir pajėgumais paremtus oro gynybos pajėgumus, įrodė, kad tai gali padaryti, o ir ukrainiečiai su gerokai kuklesnėmis pajėgomis taip pat įrodė Rusijos oro gynybos ir oro pajėgų vertę, nuteikia optimistiškai. Bet ar ilgam, jei, pavyzdžiui, karas įstrigtų net ir po NATO palankios jo pradžios?
„Taip, tai svarbu, nes aš esu užtikrintas, jog mes suduotume triuškinantį pirmąjį smūgį rusams, bet Europoje suvokėme, kad neturime daug pajėgumų ilgesniam karui. Todėl reikia grįžti prieš Šaltojo karo laikų sistemos, kai turėjome dideles atsargas ir daugiau rezervų“, – ragino pulkininkas P. E. Sollis.