Įsėdusi į draugo mašiną kartu pasivažinėti, pamačiau, ko nemačiusi. Telefoną jis įstatė į automobilinį telefono laikiklį, o vaizdą telefono ekrane galbūt iš pirmo žvilgsnio būtų galima palaikyti navigacijos žemėlapiu. Bet atidesnis ir žaidimuose nusimanantis bendrakeleivis tuoj pat suprastų, kad iš tiesų čia „Pokemon GO“ aplikacija.
Turbūt žinote, kaip ji veikia, bet dėl visa ko trumpai priminsiu – tai virtualios realybės žaidimas su žemėlapiu, kuriame keliaujant galima gaudyti virtualius gyvūnėlius bei pasiekti įvairias žaidime integruotas lokacijas, sutampančias su realybėje esančiais objektais. Kitaip sakant, keliaudami realybėje – keliaujate ir žaidime.
Bet gana čia aiškinti – grįžkime į draugo automobilį, kuriame šviečia „Pokemon GO“ žaidimo ekranas. Na, ir tada prasidėjo. Bevažiuojant sostinės gatvėmis, žaidimo žemėlapyje atsirasdavo virtualūs gyvūnai, vadinami pokemonais, kuriuos draugas vis sekė akimis ir viena ranka „gaudė“.
Įsivaizduokite: įprasta diena Vilniaus mieste, keliuose zuja automobiliai, stabdo prie šviesoforų, ima posūkius, lenkia vieni kitus, spusteli ar atleidžia greičio pedalą, ir štai – pokemonų gaudytojas tarp jų, susikaupęs žiūri į telefono ekraną, kaip čia nepramesti. Jei kas žiūrėjote tą animacinį filmuką vaikystėje, suprasite – „gotta catch ‘em all“ pilnu tempu vyksta.
Pagalvojus, kuo tai gali baigtis, darosi ne juokais nejauku. Bet pamėgink apie tai prasitarti pokemonų gaudytojui. „Taigi aš viską matau“, – pasakė jis, kai bandžiau įsiterpti į žongliravimą tarp vairo ir pokemonų.
Štai tokiame eisme ir dalyvaujame, brangieji. Nepamirškime tiems „viską matantiems“ priminti paprastą dalyką – ne visiems važiuojantiems pasiseka namo grįžti gyviems. Tokiu atsakingu momentu būkime žmonės ir padarykime tai, kas priklauso, kad kelyje tiek mums, tiek esantiems šalia nekiltų bereikalingas pavojus. Nes netikrų gyvūnų gaudymas gali baigtis tikra avarija, o už tai sau juk niekada neatleistume.
Linkiu šį vakarą saugiai grįžti namo.