Gyvenimą užsienyje į mokytojo duoną Lietuvoje iškeitęs 27-erių jaunuolis: mokytojo prestižą turi užsidirbti pats

Kol Lietuvoje kuriami planai, kaip pakelti mokytojo profesijos prestižą, atsiranda vis daugiau aktyvaus jaunimo, kuris, nepaisant slogios situacijos švietimo sistemoje, renkasi tapti mokytojais. Tikriausiai daugelis sutiktų, kad šalies ateitis priklauso ne tik nuo vaikų, bet ir nuo šalia jų nuolat esančių mokytojų. Apie Lietuvos švietimo sistemą, ateities mokyklą ir mokytojo darbą portalas DELFI kalbasi su 27 metų mokytoju Vaidotu Steponavičiumi.

Jaunas mokytojas – ne toks dažnas reiškinys Lietuvos mokykloje. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2016 m. vos 12 proc. mokyklose pamokas vedusių mokytojų buvo vyrai. Dar mažesnis procentas jaunų mokytojų: 25-29 m. amžiaus grupėje prieš porą metų buvo vos 2,63 proc. mokytojų, kai tuo metu vyresni nei 45 m. mokytojai sudarė 69 proc. visų mokytojų.

V. Steponavičius mokytoju pradėjo dirbti prieš dvejus metus Vilniaus Ozo gimnazijoje. Šiuo metu jis dirba Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kur moko humanitarinių ir socialinių mokslų. Taip pat šiemet jaunasis mokytojas pradės vesti pilietiškumo pagrindų pamokas gimnazistams Vilniaus Naujamiesčio mokykloje.

Be jau minėtų veiklų V. Steponavičius studijuoja magistratūroje VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Aktyviai dalyvauja „Misija Sibiras“ veikloje bei yra programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ mokytojas.

– Šiuo metu labai daug kalbama apie mokytojo specialybės prestižą, kad jis žemas. Kodėl tu pasirinkai būti mokytoju?

– Mano teigiamą požiūrį į buvimą mokytoju suformavo pusės metų praktika Vilniaus licėjuje. Teko labai daug ruoštis kiekvienai pamokai ir ši nuolatinio mokymosi idėja mane sužavėjo. Kitaip tariant, šis darbas yra padėti kitiems mokytis, o tai reiškia dar daugiau mokymosi pačiam. Pamaniau, kas gali būti geriau, žvelgiant tiek pragmatiškai, tiek idealistiškai. Jaučiausi gerbiamas ir priimtas mokyklos bendruomenės. Be viso to, nuo seno mėgau iššūkius, laužyti stereotipus (jaunas mokytojas) bei nuolat tobulėti. Šis „trišakis“ puikiai dera šioje profesijoje. Vis dėlto istorijos mokytojų poreikis buvo labai ribotas, todėl išvykau į užsienį – patobulinti anglų kalbos, dirbti bei savanoriauti.

Bet visa tai tik priešistorė – oficialiai mokytoju tapau po metų, grįžęs iš „Misija Sibiras“ ekspedicijos. Žvelgiant retrospektyviai, „eiti į mokyklą“, kaip galutinė priežastis, buvo nulemta asmeninio pilietiškumo sampratos suvokimo, kuris, gyvenant ekspedicijos nuotaikomis, buvo ypač stiprus. Taip pat pasielgė ir kitas bendražygis ir geras bičiulis Arnas Zmitra, išvykęs dirbti mokytoju į gimtuosius Raseinius. Nepaisant mokytojo darbui būdingų sunkumų, – parduotų savaitgalių, dirbti po darbo, streso – man garbė dirbti mokytoju. Galiausiai, kiekvienas mokytojas taip vadinamą „prestižą“ turi užsidirbti individualiai.

– Mokytojai dažnai skundžiasi mažais atlyginimais. Ar miglotos finansinės galimybės dirbant mokytoju tavęs nebaidė nuo pasirinkimo būti mokytoju?

– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gauti atlyginimą už tai, kad nuolatos mokaisi ir kasdien taikai žinias bei gebėjimus praktiškai, atrodo nuostabu. Tačiau mokykla, toli gražu, tuo neapsiriboja ir visi puikiai žinome, su kuo mokytojas susiduria kiekvieną dieną. Dažnas mokytojas tikrai labai „skaičiuoja“. O kai tavo mintyse dominuoja „skaičiavimas“ ir nuo to skauda galvą, galbūt net turi antrą darbą, su kokia mokytojo būsena susiduria mokiniai?

Tam, kad jaunimas įgytų kokybišką vidurinį išsilavinimą, mokytojas privalo būti pailsėjęs ir rasti laiko bei noro profesiniam tobulėjimui. Retoriškai tariant – ar mokytojas, negalintis pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais, gali pasirūpinti mokinių poreikiais?

Yra ir kita medalio pusė. Kaip ir kiekvienam profesijos atstovui, mokytojui galimybės yra neribotos: imtis iniciatyvos, išmokti antro dėstomo dalyko, vadybos, užsienio kalbos. Tokiu būdu gali dirbti mokytoju bet kuriame pasaulio kampelyje, kur mokės tiek, kiek norėsi. Taip pat galima mokyti nuotoliniu būdu, sukurti kažką savo. Galų gale, įsteigti savo mokyklą.

O atsakant į klausimą, nesidomėjau, kokį atlyginimą gausiu mokykloje, nes žinojau, kad tokia padėtis laikina. Taip sakydamas dviračio neišradau – kartais reikia savanoriauti arba dirbti už mažiau tam, kad vėliau pasiektum daugiau. Mokytojo darbą laikau investicija į ateitį, tiek savo, tiek savo šeimos, tiek visuomenės. Dabartinis svarbiausias tikslas – mokytis ir plėsti savo galimybių akiratį. Grąžą jaučiu jau dabar. Jos tikiuosi ir ateityje.

– Koks, tavo nuomone, yra ateities mokytojas? Kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti? Ar pats manai turintis visas reikiamas savybes ateities mokytojui?

– Galiu tik spėlioti. Visuomenė sparčiai kinta, todėl išskirčiau budrų, lankstų ir imlų mokytoją. Nepaisant populiariai pasitaikančios kritikos viskam, kas ateina iš valdžios, sutinku su Lietuvos švietimo dokumentuose pateiktu pedagogo profesijos kompetencijų aprašu. Pastarieji išsamiai ir šiuolaikiškai formuluoja bendrąsias, didaktines ir dalykines kompetencijas, reikalingas tiek šiandien, tiek rytoj.

Ar turiu ateities mokytojo savybes? Rytoj – galbūt. Poryt – nežinau. Asmeninių savybių, nuolat kintančioje visuomenėje, taip lengvai nepakeisi. Tačiau gebėjimus galima lavinti ir tai visų ateities mokytojų pareiga.

– Kaip manai, kokios yra pagrindinės priežastys, kodėl mokytojo profesija nėra prestižinė?

– Prestižas yra daugelio veiksnių rezultatas. Kalbant apie visuomenės (ne)pripažinimą, kyla keletas minčių, tačiau priimkite jas kaip mano subjektyvią nuomonę.

Pirma, pedagogikos studijų kokybės klausimas (ypač didaktikos). Kas ruošia specialistus, (arba, pavyzdžiui, kokie yra kriterijai dėstytojams), kurie ruošia mokytojus? Maldaukime aktyvius ir šiuolaikiškus mokytojus ateiti į universitetą, arba, mokėkime jiems, kad važiuotų per Lietuvos ir pasaulio lietuvių mokyklas! Suprantu, kad geras mokytojas nėra lygu geram akademikui, tačiau ir čia būtina rasti pusiausvyrą. Puikiai išsilavinęs mokytojas su savimi atsineš ir prestižą.

Antra, prestižą lemia ir pati pedagogų savijauta. Daug mokytojų pavargo. Per mažai investuojame į jų psichologinį-emocinį atsparumą. Darbas, ilgainiui, galimai nebeteikia malonumo, entuziazmo. Kiek išvardintumėte mokytojų – visuomenės autoritetų? Arba, aktyviai veikiančių visuomeninėje veikloje ir demonstruojančių tvirtą pilietinę poziciją? Bijoma viešumo, audito, esti užsidarymo „nuo pasaulio“ kultūra. Prestižui čia vietos nelieka. Kalbėkime apie tai ir raskime sprendimo būdų. Galbūt neieškoti, kaip dabar populiaru, papildomų pamokų krūvio, bet išnaudoti likusį laiką kitokio pobūdžio darbinei veiklai, o tai, mano įsitikinimu, gali atnešti daugiau teigiamų rezultatų visai mokyklos bendruomenei.

Šiek tiek vėjo iš kitos pusės: dėl prestižo man kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Pavyzdžiui, kas nusprendė, kad mokytojo specialybė neprestižinė? O kur dar visuomenės švietimo idėja, socialinė įtaka, etika, pilietiškumas, prasmė, atsakomybė, kuri patikėta pedagogams? Švietimas, šiuo atveju moksleivių, pats savaime yra prestižas. Atlyginimas nelygu prestižui ir prestižas nelygu atlyginimui. Todėl nebūčiau linkęs pritarti klausimo formuluotei.

– Ar manai esantis inovatyvus mokytojas? Kaip bandai paįvairinti pamokas, sudominti mokinius?

– Nedrįsčiau vertinti. Dar daug ko turiu išmokti. Kartais norai prasilenkia su realybe. Galiu ruoštis vienai pamokai visą savaitgalį ir tai negarantuos jos sėkmės. Taip pat galiu kokią nors inovatyvią pamoką sugalvoti tiesiog prie kavos puodelio, žiūrint „Panoramą“ ar einant namo ir ji bus sėkminga. Dėl naujų idėjų, metodų ir motyvacijos, vieną šios vasaros mėnesį pasirinkau praleisti „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ stovykloje. Projekto trukmė – 2 metai, todėl sieksiu naujas idėjas pritaikyti nedelsiant.

– Pagal Švietimo įstatymą mokyklos tikslas išugdyti pilietišką, savarankišką, dorą pilietį. Kaip manai ar šiandieninės mokyklos įgyvendina šį tikslą?

– Lietuvos švietimo dokumentai parengti atsakingai ir pakankamai inovatyviai. Mokyklos tikslą seka daugybė gairių bei aprašų, kaip tai galima pasiekti. Vis dėlto, puikių dokumentų nepakanka. Jais reikia remtis ir, žinoma, įgyvendinti. Būtent suformuluotų tikslų ir kaitos įgyvendinimą įvardinčiau kaip bene opiausią šiandieninės švietimo sistemos skaudulį. Būtent dėl pastarosios priežasties, žvelgiant iš šalies, nustatytas mokyklos tikslas vis dar yra labiau pasiekiamas savieigos būdu, nei tikslas, kurio sąmoningai siekiama mokyklose. Bet rezultato tai nekeičia – visuomenė auga, šviesėja, įvairėja, todėl tarkime ačiū mokykloms.

– Įsivaizduokime, kad dabar 2040 m. Kaip atrodys mokykla tada? Kaip vyks pamokos?

– Pranašauju: šiemet gimę vaikai taps mokytojais. Toliau stiprės skirtumai tarp ugdymo filosofijų. Mokyklai visrakčio neišrasime. Galbūt išmoksime anksčiau ir individualizuotai atpažinti kiekvieno mokinio ugdymosi poreikius ir juos puoselėti vietoje to, kad visų prašytume vienodų žinių ir sugebėjimų identiškuose egzaminuose. Toliau stiprės mokymosi mokytis koncepcija. Vystysis globalaus piliečio mentalitetas, kuris stos greta, arba aukščiau tautinių vertybių. Pamokos taps persigėrusios inovacijų, todėl bus garsiai kalbama apie grįžimą prie „tradicinio“ ugdymo kaip „senais gerais“ 2018 metais.

– Šiandien dėl švietimo kokybės didelė atsakomybė užkraunama mokytojui. Kaip manai, ar mokytojams suteikiama pakankamai priemonių, laisvės užtikrinti, kad būtų pasiekti švietimo tikslai?

– Švietimo dokumentai jau deklaruoja laisvę, tuo metu mokytojai vis dar kalba apie privalomą programos kursą. Vyksta kažkoks nesusikalbėjimas. Natūraliai kyla klausimas, kaip mes pamatuojame, ar tie tikslai pasiekti? Jeigu egzaminus laikysime esminiu tikslų pasiekimo kriterijumi, tuomet laisvės lieka tikrai nedaug. Kuriam mokiniui rūpi vertybės, kai metų gale egzaminas, o jame, kad ir kiek bandoma teigti kitaip, dominuoja žinojimas, bet ne gebėjimai. Ką jau kalbėti apie mokinio vertybes, etiką, moralę ar pilietiškumą.

Nepaisant minėtų aspektų, remiantis mano trumpa patirtimi, visas jūsų klausime minėtas aplinkybes mokytojai turi. Vis dėlto, kaip žinoti ar pamatuoti, kad tie švietimo tikslai pasiekti?

– Kas turėtų nutikti, kad atsisakytum mokytojo darbo?

– Mokykla yra jautri socialinė aplinka visiems jos nariams. Neadekvačiai sureagavus į situaciją, mokytojo darbą mesti galima greitai. Mokytoju Lietuvoje dar norėčiau dirbti keletą metų. Po to tikiuosi permainų ir galbūt išbandyti save kokioje nors pasaulio pakraščio mokykloje arba išbandyti kitą veiklą.

– Kas turėtų pasikeisti, kad jauni mokytojai su entuziazmu vyktų dirbti į provincijas? Ar pats sutiktum dirbti mažame miestelyje?

– Jau dabar tai vyksta. Programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ mokytojai, praėję didžiulę atranką, jau 9 metus su užsidegimu vyksta į regionines mokyklas ir įsipareigoja ten dirbti dvejus metus. Idant būtų paskatinta daugiau savanorių atvykti į provincijas, siūlyčiau pasvarstyti apie skatinamąsias priemones (pavyzdžiui, traktuoti 1 asmenį šeimos statusu). Kodėl jų nėra? Atleiskite, jeigu apie jas nieko nesu girdėjęs.

Kalbant apie save, pirmaisiais metais būčiau dirbęs kone visur. Šiuo metu tokio posūkio nesvarstau, tačiau neatmetu galimybės tolimesnėje ateityje, kuomet jausiuosi galįs suteikti daugiau. Ir nesvarbu, ar tai mažas kaimelis Lietuvoje, ar tolimas dykumos kampelis Afrikoje.