Bažnyčią statė tris kartus: patys degino ir griovė
Anot A. Baltaduonio, įdomios istorijos detalės pasipylė vos bernardinams atsikėlus į Lietuvą. Pranciškonų ordinui XV a. viduryje skilus į senuosius (konventualus) ir naujuosius (observantus, Lietuvoje ir Lenkijoje vadintus bernardinais), Lietuvos bernardinai ėmė statytis naujus vienuolynus – kitaip nei užsienyje, Lietuvoje nebuvo peštynių dėl pranciškonų pastatų. Nepaisant to, bernardinams įsikurti mūsų šalyje prireikė nemažai laiko – nors žemė vienuolynui buvo suteikta nedelsiant, bažnyčią, kokią matome dabar, pavyko pastatyti tik iš trečio karto.
„XV amžiuje bernardinams Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis dovanojo žemės sklypą Vilnelės vingyje, visiškame Vilniaus pakraštyje, toli nuo tuometinio miesto centro – maždaug 300 metrų iki Pilies gatvės. Čia bernardinai įsikūrė, pasistatė medinį vienuolyną, greičiausiai ir medinę bažnytėlę.
Bet kadangi vienuoliai labai mėgo įvairiausius fejerverkus, iliuminacijas, savo bažnyčią ir vienuolyną supleškino labai greitai – po dešimties metų ten jau nieko nebeliko. Tuomet ėmė statyti mūrinę bažnyčią, bet tai – ne tas pastatas, kurį dabar matome Vilniuje. Antroji bažnyčia buvo pačių vienuolių išardyta ir iš naujo perstatyta“, – pasakoja gidas.
Jo teigimu, vienuolių pranciškonų konstitucijoje parašyta, kad jie visus statybos darbus turi atlikti patys, arba, jei samdo darbuotojus, šie turi atsieiti kiek galima pigiau, jei įmanoma – dirbti tik už maistą. Todėl neverta stebėtis statybų kokybe: kai iškilo antroji bažnyčia – ji buvo beveik baigta – pastatas ėmė griūti dėl didžiulių konstrukcinių klaidų. Tad dabar stovinti bažnyčia yra jau trečioji.
Galeriją, vedusią į moterų vienuolyną, sudegino drakonas
Anot A. Baltaduonio, bernardinų itin mėgti vaidinimai ir šou su ugnimi pridarė nemažai žalos. Maždaug XVII amžiuje didelio miestiečių susidomėjimo sulaukė bažnyčioje rengtos inscenizacijos su drakonais.
„Nuo trečiojo bažnyčios pilioriaus iki pagrindinio altoriaus nežinia, iš kokių medžiagų sukonstruotas drakonas, spjaudantis ugnimi, buvo leidžiamas lynu – atrodė, kad jis skrenda. Drakonas skrido link pagrindinio altoriaus, kuriame stovėjo Šv. Marijos ir arkangelo Gabrieliaus skulptūros. Arkangelas Gabrielius uždengdavo Šv. Mariją, ir drakonas pasitraukdavo. Bėda ta, kad neretai per tokius vaidinimus bažnyčios užsiliepsnodavo, dėl to jie buvo perkelti į lauką, bet ir čia neišvengta gaisro“, – pasakoja gidas.
Anot jo, panašūs vaidinimai, kuriuos stebėti susirinkdavo minios žmonių, imti rengti šventoriuje: drakonas skriedavo nuo Šv. Onos bažnyčios iki bokšto, kuriame stovėjo Šv. Marijos ir arkangelo Gabrieliaus skulptūros. Vienais metais tokio vaidinimo metu besispjaudantis ugnimi drakonas padegė medinę galeriją, vedusią į moterų bernardinių vienuolyną. Šioje vietoje nuspręsta atstatyti mūrinę galeriją, matomą ir dabar.
Dar viena mįslė – iš sienos išsikišęs akmuo
A. Baltaduonis pasakoja, kad prieš kelis dešimtmečius itin daug klausimų kėlė viena vienuolyno koridoriaus, vedusio į bažnyčią, siena. Kaip paaiškėjo vėliau, šią mįslę, greičiausiai patys to nenorėdami, užminė rusų kariai.
„Po 1863-1864 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas ir atiduotas caro karinei valdžiai. Čia apsistojo kariai, jų buvo nemažai, dėl to virš vienuolyno iškilo dar vienas – trečias – aukštas. Galerijose esančios katalikiškos freskos nepatiko stačiatikio akiai, tad jas liepta uždažyti daugybe sluoksnių“, – tikina gidas.
Vėliau, nuo 1949 m. iki 1994 m. bažnyčia buvo uždaryta, priklausė dailės institutui. Bažnyčioje buvo įkurtos dailininkų dirbtuvės, sandėlis, o zakristijoje – valgykla, tad koridoriumi nuolat vaikščiodavo daugybė žmonių, ir daugeliui ramybės nedavė klausimas, kodėl iš vienos vienuolyno sienos kyšo akmuo.
„Akmens simbolinė reikšmė paaiškėjo tik tuomet, kai buvo atidengta freska, kurioje vaizduojamas Kristus, nukryžiuotas ant Golgotos kalno – būtent jį ir simbolizavo akmuo, nors kai kurie sako, kad tai – akmens, užritinto ant Kristaus kapo, simbolis. Bet kuriuo atveju, akmuo į sieną įmūrytas buvo ne šiaip sau“, – pažymi A. Baltaduonis.
Kiekviename lange – išlietos pavardės
Anot A. Baltaduonio, nesunku pastebėti ir dar vieną bažnyčios ypatybę: skirtingose pusėse esantys langai kardinaliai skiriasi savo dydžiu. Šiaurinėje pusėje gerokai mažesni langai nei pietinėje įrengti ne šiaip sau: dar statant bažnyčią čia buvo numatyta vieta freskoms. Per didžiulius pietinius langus šviečiant saulei, freskos nušvisdavo įvairiomis spalvomis.
Tačiau tik akylesni lankytojai pastebi, kad visuose bažnyčios langų vitražuose įrašytos pavardės, tarp kurių galima rasti ne vieną, žinomą šalies mastu.
„Jei įdėmiai pažiūrėsite į kiekvieną langą, atrasite Almos ir Valdo Adamkų, Kazimieros Prunskienės ir kitų žinomų žmonių pavardes. O jų atsiradimo vitražuose istorija yra labai paprasta: restauruojant bažnyčią, lango vitražo įrengimas kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių litų. Atsirado donatorių, norinčių paaukoti bažnyčiai. Atsidėkojant, jų pavardės buvo išlietos bažnyčios languose, kuriuos jie dovanojo“, – teigia A. Baltaduonis.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/