Socialinio modelio kūrėjas: išeitinė išmoka – tai ne dovanėlė iš darbdavio

Visuomenėje nerimsta aistros dėl naujojo Darbo kodekso ir išeitinių išmokų darbuotojams, atleidžiamiems darbdavio iniciatyva. Profsąjungų atstovai nepatenkinti tuo, kad priėmus socialinį modelį, šios išmokos būtų mažinamos, tačiau modelio kūrėjai teigia, kad jos bent jau būtų užtikrintos, o išeitinės išmokos nėra darbdavio „dovanėlė“ atleidžiamam darbuotojui.

Neaiškumų kelia ir tai, kad Seime užregistruotas būtent tas teisės aktas, kuris nebuvo svarstytas Trišalėje taryboje, nors jame jau yra tam tikrų pakeitimų, kurių nesiūlė socialinio modelio rengėjai. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovė Trišalėje taryboje Gražina Gruzdienė piktinasi, kad taryboje susitarti straipsniai nebuvo įtraukti į Seimui pateiktą teisės akto projektą. Jame buvo siūlyta steigti specialų fondą ir išeitines išmokas darbdavio atleistiems darbuotojams mokėti iš jo.

„Dabar vyksta kažkoks juokingas žaidimas, nes tai, ką mes sutarėme Trišalėje taryboje, kažkiek pakoregavę dabar teikia Seimo nariai. Kiekvienas Seimo narys turi galimybę teikti dar ir savo pasiūlymus ir tuoj tų pasiūlymų bus tiek, kad nežinia, kas čia begalės susigaudyti. Be to, abejoju, kad jie perskaitys visus 266 Trišalės tarybos pateiktus straipsnius, kažkiek paskaitys, palygins su dabartiniu Darbo kodeksu, pasižiūrės kitų šalių pavyzdžius ir viskas. Kažkokia makalynė“, - sako ji.

Šiuo metu Seime įregistruotame teisės akto projekte numatyta, kad daugiau nei vienerius metus išdirbęs darbuotojas, nepriklausomai nuo to, ar jis darbovietėje išdirbo penkerius ar dvidešimt metų, gautų dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išmoką, jei būtų atleistas. Išdirbę mažiau nei metus gautų vieną tokio dydžio išmoką. Iš pradžių socialinio modelio kūrėjai siūlė, kad būtų mokamos ne dvi, o tik viena vidutinio užmokesčio dydžio išmoka, o mažiau nei vienerius metus išdirbę darbuotojai gautų tik pusę tokio dydžio išmokos.

Trečiadienį naujasis Darbo kodeksas buvo svarstytas ir Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Seimo narys Andrius Kubilius kritikavo Trišalės tarybos siūlomą specialų fondą, iš kurio būtų mokamos išmokos atleistiems darbuotojams. Jis teigė, kad fondas nėra tvarus. Tokio specialaus fondo kūrimas išlieka viena didžiausių mįslių. Aišku viena, lėšos fondui – iš niekur neatsiras.

Išeitinės išmokos – ne darbdavio „dovanėlė“

Pagal dabartinį Darbo kodeksą, išmokos yra didesnės, nei siūlomos. Iki metų dirbančiajam priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jei jis atleidžiamas nesant jo kaltei. Dirbantysis 1-3 metus jau turi teisę į dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją, 3-5 metus – 3 mėnesių. Ilgėjant stažui – didėja ir išeitinės kompensacijos. Didžiausia išmoka priklauso daugiau nei 20 metų įmonėje išdirbusiam žmogui – už 6 mėnesius.

G. Gruzdienė piktinasi, jog siūlomos išeitinės išmokos yra gerokai mažesnės: „Be abejonės, jokiu saugumu darbuotojams net nekvepia. Kai kažkas siūloma naudingo, visi sako, kad tai pagal Vokietijos ar Skandinavijos modelį daroma, tačiau pagal Skandinavijos modelį, atrodo, mokamos dvi išmokos ir žmogus dar dvejus metus gali gauti atitinkamas nedarbo išmokas, plius yra galimybė greitai persikvalifiktuoti.“

Vienas socialinio modelių kūrėjų, Vilniaus universiteto profesorius Tomas Davulis pabrėžia, kad socialinio modelio darbo grupėje buvo siūlyta laikytis principo, kad mokama fiksuota vieno darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nepriklausanti nuo to, kiek laiko žmogus dirbo toje darbovietėje, nes visiems darbą praradusiems darbuotojams tokiu atveju vienodai reikalingos pajamos.

„Tai nėra dovanėlė iš darbdavio atsisveikinimo proga ir nėra atsilyginimas už lojalumą bei kitas savybes. Už tokius dalykus reikia atsilyginti per algą, o ne išsiskyrimo metu. Išeitinė išmoka yra skirta asmeniui turėti pajamų per tą laikotarpį, kada jis negali jų turėti, nes nedirba“, - sako jis.

T. Davulis teigia, kad jokios problemos dėl to, kad Vyriausybė nusprendė šias išmokas padidinti nuo vienos iki dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio – nėra, be to, socialiniame modelyje jau dabar yra numatytos priemonės didinti nedarbo socialinio draudimo išmokas. „Ta vadinama bedarbio pašalpa didėja, mintis ta, kad ji turi pasiekti 75 procentus gauto darbo užmokesčio dydį ir tada jau būtų palaipsniui mažinama. Kitaip tariant, žmogus bus skatinamas susirasti darbą ir šių išmokų išmokėjimo trukmė išplečiama iki 9 mėnesių“, - teigia T. Davulis.

Siūlymas didinti nedarbo socialinio draudimo išmokas profsąjungų atstovams yra vienintelis geras dalykas, kuriam jos pritarė.

Tačiau išmokų mažinimas joms ir dabar neatrodo teisingas sprendimas. Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas teigia, kad šiuo metu apie 85 procentai tokias išmokas gaunančių žmonių, gauna būtent dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio. „Berods taip pats premjeras A. Butkevičius sakė. Taigi šis kodeksas tik užfiksuotų tai, kas ir taip yra dabar. Tarp darbo rinkos dalyvių taip jau susiklostė, kad daugiausiai darbdavio iniciatyva atleidžiami darbuotojai neturi didelio stažo“, - sako jis.

Specialaus fondo kūrimas kol kas kaip „nenušauto vilko kailio dalinimas“

Trišalėje taryboje buvo sutarta steigti specialų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės kompensacijos. Tokiu atveju vieną išmoką turėtų mokėti darbdavys, o kitos, priklausomai nuo stažo, būtų mokamos iš fondo.

„Seime svarstomame Darbo kodekso projekte numatyta, kad žmogus gauna dvi išeitines išmokas - ir viso gero. Tačiau tada labai daug nukentėtų žmonių, kurie turi didelį darbo stažą, o tokių žmonių tikrai yra, - sako ji. – Būtų geriau, jei šios išmokos būtų siejamos su darbo stažu, kaip yra dabar. Tarkime, jei jo stažas siekia mažiau nei penkerius metus ir jį atleidžia iš darbo, jis gautų vieną išeitinę vidutinio darbo užmokesčio išmokamą, kurią sumokėtų darbdavys. Jei būtų išdirbęs virš penkerių metų – gautų vieną išmoką iš darbdavio, kitą iš to specialaus fondo, jei 10 metų išdirbęs, tada gautų vieną iš darbdavio ir dvi iš fondo, o jei toje pačioje darbovietėje išdirbo virš 20 metų – vieną išmoką iš darbdavio ir tris išmokas iš fondo“, - sako Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.

Tačiau specialiam fondui sukurti bus reikalingos lėšos, todėl galimai bus didinama mokestinė našta darbdaviams.

„Yra šiokių tokių niuansų. Į tokį fondą reikės mokėti įmokas, norint jas mokėti, reikės kažką apmokestinti tarifais, didinti mokestinę naštą, o tai niekam nėra patrauklu. Be to, išeitinės išmokos iš to fondo taip pat turi turėti ribas, dabar dėl visų šitų detalių yra tariamasi“, - sako T. Davulis.

Danas Arlauskas sako, kad siūlymas, jog išeitinė kompensacija būtų mokama nepriklausomai nuo stažo ir darbuotojui būtų mokamos dvi vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos – būtų įmanomas kompromisas. Tačiau darbdavių konfederacijos atstovai sutinka ir kad būtų atsižvelgta į išdirbtą stažą.

„Svarbu, kad Seimas nepriimtų sprendimo, kad tam tikrom darbuotojų grupėms būtų dar kažkokios papildomos lengvatos, ta prasme, didesnės išmokos, nes tai būtų žingsnis atgal. Įvertinti darbuotojų stažą ir socialinę padėtį tikrai galima ir jei darbdaviai mokėtų tik vieną vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, o kitas fondas – būtų gerai. Bijau tik, kad prieš rinkimus Seimas nenueitų populisitiniu keliu. Tikiuosi, kad jie žiūrės į šitą reikalą iš valstybės konkurencingumo pusės, o ne žvilgčios atgal“, - sako jis.

D. Arlauskas teigia, kad į tokį specialų fondą galėtų įmokėti patys darbdaviai ir tai nebūtų jiems našta, nes planuojama, kad 12 metų po vieną procentą kasmet būtų mažinami darbdavių sumokami mokesčiai „Sodrai“.

„Mes sutikome su ta sąlyga, kad tegul nemažėja tas mokestis vienu procentu, o mažėtų mažiau. Kaip mes paskaičiavome, mokestis „Sodrai“ gali mažėti 0,7 procento. Tada tuos 0,3 procento galėtų keliauti į specialų fondą ir labai gerai viskas išsispręstų“, - sako jis.

Tačiau G. Gruzdienė sako, kad kol kas tai panašu į „nenušauto vilko kailio dalinimą“: „Tikėtina, kad „Sodros“ mokesčiai bus mažinami tuos 12 metų po vieną procentą ir darbdaviai aukos tą dalelę įmokoms į fondą, bet tai nėra priimta ir kada jis atsiras nežinia. Be to, nežinia, kaip jį reikės valdyti, išvengiant spekuliacijų, nesąžiningumo tam tikrų darbdavių – tai yra klausimas.“

Atleidimų iš darbo, nesant darbuotojo kaltės, turėtų padaugėti

Anot K. Krupavičienės, jei fondas būtų sudarytas ir visi darbdaviai į jį mokėtų solidariai – darbuotojams būtų tik geriau. Tokiu atveju jie nebūtų spaudžiami išeiti savo noru, nes darbdavys nenori mokėti jiems išeitinių išmokų. Tačiau nerimaujama, ar darbdaviai nepradėtų piktnaudžiauti: jei moka ne darbdavys, jam jokio skirtumo, kokį atleidimo pagrindą nurodyti.

„Manau, kad kaip tik laimės darbuotojai, nes darbdaviui bet kokiu atveju reikėtų mokėti vieną išeitinę išmoką. Rinkos dalyvius, pirmiausia, išvaduosime iš baimės sąstingio. Dar svarbiau, kad kitoje darbovietėje žmogui įsidarbinti bus daug lengviau, kadangi darbdaviai neturės tos baimės: ką daryti, jeigu juos reikės atleisti. Jei nebūtų jokios darbdavio mokamos išmokos, tikrai galėtų atsirasti nesąžiningų darbdavių, kurie tai priima į darbą, tai nepriima, atleidžia, nesiskaito su darbuotojais, eksperimentuoja. Todėl būtent darbdaviai ir palaikė tą formulę, kad vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką turi mokėti darbdavys“, - tvirtina D. Arlauskas.

Šiuo metu šiomis išmokomis darbdaviai dažnai piktnaudžiauja ir spaudžia darbuotojus išeiti savo noru, kad tik jų nereikėtų mokėti. Paskaičiuota, kad tokių, „savo noru“ išėjusių, yra daugiau nei 90 procentų.

„Išmokos būtų užtikrintos, nes darbdavys neturės bijoti parodyti tikrojo atleidimo iš darbo pagrindo. Jis paprasčiausiai nenukentėtų. Aišku, tada padidėtų atleidimų, bet darbuotojai bent užtikrintai gautų išeitinę išmoką, o tai yra geriau, nei negauti išvis. Mes labai skiriamės nuo anglosaksiškų, Skandinavijos šalių, kur saugoma ne darbo vieta, o darbuotojas. Saugome darbo vietą, manydami, kad ji yra amžina, bet ta vieta turėtų atsirasti laisvai ir būti laisvai panaikinama. Kitaip tariant, jei su pasenusiomis staklėmis dirbantį darbuotoją pasiliktume ir labai jį saugotume, produktyvumas ir ekonominis efektyvumas tikrai būtų mažas. Anksčiau ar vėliau ta darbo vieta vis tiek nunyktų“, - sako T. Davulis.