Lietuvių gyvenimo trukmė keičiasi ir tai tampa iššūkiu: jau dabar aiškėja nerimą kelianti problema

Mažas gimstamumas ir nuosekliai ilgėjanti vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė lemia bendrą visuomenės senėjimą. Nors šiuo metu Lietuvoje dešimčiai darbingo amžiaus žmonių tenka trys pensininkai, prognozuojama, kad 2040 metais dešimčiai dirbančiųjų teks daugiau nei 5 senjorai. Nors sveikesnės gyvensenos pokyčiai leidžia džiaugtis ilgesniu aktyviu gyvenimu, tai kelia ir naujų iššūkių, tarp kurių – finansinės gerovės užtikrinimas vyresnėms kartoms ateityje.

Tarp vyrų ir moterų – didelė praraja, tačiau ji mažėja

2020 m. vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė siekia 71,1 metų, o moterų – 80,9. Kasmet šie rodikliai nuosekliai didėja, o tuo pačiu, kaip pastebi Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkas, sociologas dr. Daumantas Stumbrys, skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės – mažėja.

„Palyginus su moterimis, vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė yra gerokai trumpesnė – kurį laiką tai buvo vienas didžiausių skirtumų pasaulyje. Prognozuojama, kad ateityje šis skirtumas vis mažės, vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė ilgės sparčiau, nei moterų. Jau gan ilgą laiką stebime šią tendenciją. Po 50 metų stagnacijos, nuo 2007 metų turime nuoseklų vidutinės vyrų gyvenimo trukmės augimą“, – aiškina D. Stumbrys.

Stebint šį augimą, įdomu, kodėl jis vyksta ir kas tam turi didžiausios įtakos. D. Stumbrys pabrėžia, kad ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, visų pirma, yra besikeičiančios gyvensenos nuopelnas. Atsižvelgiant į tai, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra tikimybinis rodiklis, apskaičiuojamas pagal mirtingumo rodiklius skirtingose amžiaus grupėse, galima pastebėti, kad labiausiai vidutinės tikėtinos vyrų gyvenimo trukmės ilgėjimą nulemia vidutinio amžiaus vyrų mirtingumo mažėjimas.

„Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėja mažėjant tam tikrų mirties priežasčių skaičiui. Pastaruosius 15 metų mažėja išorinių mirties priežasčių – apsinuodijimų, nužudymų, savižudybių, paskendimų, nukritimų ir kitų nelaimingų atsitikimų. Taip pat mažėja mirtingumas nuo kraujotakos ligų. Šios abi mirties priežasčių grupės atspindi tam tikrus visuomenės gyvensenos ir požiūrio į sveikatą pokyčius. Mes labiau vertiname gyvybę, keičiasi mūsų požiūris į sveikatai žalingą ir rizikingą elgesį“, – sako sociologas.

Anot jo, reikšmingos įtakos vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimui turi mažėjantis alkoholio vartojimas ir vairavimas apsvaigus, be to, daugiau rūpinamasi sveikata, judėjimu.

„Žmonės daugiau sportuoja ir tai daro tikslingai. Seniau tam tikrose gyventojų grupėse buvo suprantama, kad, dirbant fizinį darbą, sportuoti nereikia. Tačiau reikėtų suprasti, kad fizinis darbas yra nukreiptas į tam tikras organizmo vietas, kurias jis alina, pavyzdžiui, kuomet visas fizinis krūvis tenka nugarai, ji žalojama. Dabar matome fizinį aktyvumą, nukreiptą į sveikatą – žmonės juda tikslingai, padėdami sau, o ne save žalodami“, – pastebi D. Stumbrys.

Kalbant apie tikėtiną vidutinę gyvenimo trukmę, svarbu paminėti, kad prie jos ilgėjimo prisideda ne visos visuomenės grupės. Esama grupių, kurių gyvenimo trukmė yra gerokai mažesnė už vidurkį. Visuomenės grupes galima išskirti į avangardą ir ariergardą. Pirmajai priklauso išsilavinę miestų gyventojai, labiausiai prisidedantys prie gyvenimo trukmės ilgėjimo, o ariergardą apima gyvenantys kaime, socialinėje atskirtyje, taip pat bedarbiai ir išsiskyrę žmonės.

„Prognozuoti ateitį sudėtinga, tačiau turime potencialą gyvenimo trukmei, ypač vyrų, augti. Tik lieka klausimas, kas lems tą augimą gyventojų grupėse: ar jis bus nulemtas bendro visos populiacijos gyventojų sveikatos gerėjimo, ar tik socialiai privilegijuotų grupių, kurios gali sau leisti rūpintis sveikata – tai geriausiai uždirbantys, labiausiai išsilavinę žmonės“, – svarsto D. Stumbrys.

Visuomenei senėjant, svarbi vyresniųjų integracija į darbo rinką

Kaip teigia „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas, didžiausias iššūkis ilgėjant vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei yra sveiko ir aktyvaus gyvenimo trukmės didinimas. Anot jo, ilgėjanti gyvenimo trukmė pati savaime nėra iššūkis pensijų ar sveikatos apsaugos sistemoms. Netgi atvirkščiai – tai yra siekiamybė, nes ilgesnė gyvenimo trukmė yra traktuojama kaip vienas iš pagrindinių visuomenės gerovės matų.

Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų valstybių gerovės indekse gyvenimo trukmė yra vienas iš trijų pagrindinių kriterijų, kartu su šalies BVP bei išsilavinimo lygiu, naudojamas įvertinti šalies gerovės lygį. Auganti gyvenimo trukmė tampa iššūkiu tada, kai asmenys dėl sveikatos, žinių ar kompetencijų trūkumo nėra pajėgūs ilginti sveiko ir aktyvaus gyvenimo trukmę, tokiu būdu tapdami didele našta tiek sveikatos bei pensijų sistemoms, tiek visai visuomenei.

Ekonomistas atkreipia dėmesį į tai, jog Skandinavijos šalyse apie trečdalis gyventojų, sulaukę pensinio amžiaus, vis dar dirba ir dauguma iš jų dirba ne dėl to, kad jų senatvės pensijos yra mažos, o dėl savirealizacijos ir meilės savo darbui. Todėl ateityje, ilgėjant aktyvaus gyvenimo trukmei, vyresnio amžiaus žmonėms turėtų būti sudarytos sąlygos tęsti aktyvų visuomeninį gyvenimą.

„Lietuvos bei kitų „senstančių“ valstybių pagrindinis uždavinys turėtų būti vyresnio amžiaus gyventojų integracija į darbo rinką, remiant lankstaus darbo laiko galimybes, investuojant į mokymąsi visą gyvenimą, sveiką gyvenseną bei kovojant su sveikatą žalojančiais veiksniais – alkoholizmu, rūkymu, nutukimu. Taip pat itin svarbu lankstinti išėjimo į pensiją sistemas, kad asmuo, sulaukęs pensinio amžiaus, nebūtų išstumtas iš darbo rinkos bei aktyvaus visuomeninio gyvenimo, iš serijos, jis ar ji išėjo į pensiją, ir niekas daugiau niekada jo nebematė“, – sako Ž. Mauricas.

Ilgėjant gyvenimo trukmei ir visuomenėje vis didesnę dalį apimant vyresnio amžiaus žmonių kartoms, kyla klausimas, kaip ateityje pensijų sistema gebės aprūpinti pensijinio amžiaus sulaukusius gyventojus.

Anot Ž. Maurico, vertinant pensijų sistemą, turėtų būti atsižvelgta į jos adekvatumą, tvarumą ir integralumą. Jo teigimu, surasti aukso viduriuką nėra paprasta, tačiau, remiantis Melburno Mercer globalaus pensijų indeksu, geriausias pasaulyje pensijų sistemas turi Olandija, Danija ir Australija. Visų šių šalių pensijų sistemos ne tik užtikrina adekvatų senatvės pensijų dydį, tačiau taip pat pasižymi dideliu tvarumu bei integralumu.

Pensijų adekvatumą užtikrina didelė šioje sistemoje dalyvaujančių gyventojų įtrauktis bei santykinai didelės pensijų draudimo įmokos. Pensijų sistemos tvarumą užtikrina pensinio amžiaus susiejimas su vidutine gyvenimo trukme bei išmokų susiejimas su įmokomis. O integralumą užtikrina kelios pensijų sistemos pakopos, kurių dalyviai (profesiniai, pensijų fondai ir pan.) susilpnina politinų sprendimų įtaką pensijų sistemai, tuo sumažindami trumparegiškų populistinių politinių sprendimų priėmimo riziką.

Kaip pastebi ekonomistas, Lietuva kiekvienoje iš šių kategorijų susiduria su savais iššūkiais.

„Pensijų sistemos adekvatumą mažina vis dar plačiai paplitusi šešėlinė ekonomika bei galybė įvairių verslo vykdymo formų, kaip verslo liudijimai ar individuali veikla, tad nemaža dalis gyventojų nekaupia pensijai arba kaupia nepakankamai. Taip jie didina naštą tiek esamai pensijų sistemai, tiek ateities kartoms, nes šiems asmenims vis tiek reikės mokėti bazinę pensiją. Pensijų sistemos tvarumą mažina nepalankūs demografiniai pokyčiai bei pensijų indeksavimo įstatymo pakeitimai, sudarantys sąlygas politikams didinti pensijas daugiau, nei tai leidžia galimybės. Lietuvai reikėtų siekti kiek įmanoma daugiau žmonių įtraukti į pensijų sistemą, mažinant šešėlinę ekonomiką. Pavyzdžiui, įvestos „Sodros“ įmokų grindys yra geras sprendimas, – sako Ž. Mauricas.

Tenka daugiau galvoti apie pensijų skyrimo tvarką

Vienas iš iššūkių senėjant visuomenei – vyresniųjų kartų finansinės gerovės užtikrinimas. Kaip aiškina „Sodros“ komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis, „Sodros“ senatvės pensijų mokėjimo sistema yra einamoji – tai reiškia, kad šiuo metu dirbantys gyventojai moka socialinio draudimo įmokas, o iš šių išmokų iškart išmokamos pensijos tiems gyventojams, kuriems jau paskirtos pensijos.

„Pensijų dydis šiandien priklauso nuo to, kokia yra šalies ekonominė situacija, kiek dirbančių gyventojų ir kokio dydžio algas jie uždirba, nes pensijų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio. Pensijos didėja – kiekvienais metais yra indeksuojamos pagal formulę – priklausomai nuo to, kiek pasikeitė dirbančiųjų, mokančių įmokas, skaičius ir jų darbo užmokestis“, – sako jis.

Nors atrodo, kad pensijos nėra tiesiogiai susietos su vidutine gyvenimo trukme sulaukus senatvės pensijos amžiaus, iš tiesų demografinės tendencijos, gimstamumas, gyvenimo trukmė, pagaliau migracija, turi įtakos senatvės pensijos dydžiui.

„Jeigu šiuo metu skaičiuojama, jog dešimčiai darbingo amžiaus žmonių tenka trys pensininkai, tai Europos Komisija prognozuoja, kad 2040 metais šis rodiklis bus gerokai prastesnis – 10 dirbančiųjų teks daugiau nei 5 senjorai“, – pastebi S. Jarmalis.

Kaip vieną iš šios problemos sprendimų jis įvardija pensijų anuitetą. Jis nuo senatvės pensijos skiriasi tuo, kad išmokų dydis pensijų kaupimo dalyviui sulaukus senatvės pensijos amžiaus ir įsigijus pensijų anuitetą nepriklauso nuo šalies ekonominės situacijos, darbo užmokesčio lygio šalyje ar demografijos.

„Pensijų anuitetų išmokų dydį lemia tai, kiek pats žmogus per gyvenimą sugebėjo sukaupti, mokėdamas įmokas. Taigi, visa pensijų kaupimo sistema užtikrina didesnes gyventojo pajamas senatvėje, kurios yra mažiau priklausomos nuo demografinių rodiklių“, – teigė specialistas.