Tema, kurią būtina aptarti su vaikais: nepaspaustas „like“ gali daug ką pakeisti

Patyčios skausmingos ne tik jas patiriančiam, bet ir iš šalies stebinčiam vaikui – tai palieka baimę ir nerimą, ar kitą dieną pats neatsidursi užgauliojimų taikinyje. Būtent ši baimė dažnai tampa priežastimi, kodėl vaikai renkasi likti pasyviais stebėtojais, užuot stoję ginti skriaudžiamojo. Psichologai pabrėžia, kad nereaguoti į matomas patyčias yra tolygu prie jų prisidėti, todėl itin svarbu vaikus paskatinti tapti pozityviais stebėtojais – tais, kurie išdrįsta imtis veiksmų. O tam, kad šis pokytis įvyktų, svarbus vaidmuo tenka ir tėvams.

Pasyvumas stebint patyčias jų nestabdo, o augina

Kaip sako „Vaikų linijos“ psichologė Eglė Balčiūtė, patyčių situacijose retai dalyvauja tik dvi pusės – inicijuojanti ir patirianti. Be šių dviejų, svarbų vaidmenį atlieka ir stebintieji. Nors tokiam vaikui gali atrodyti, kad jis patyčiose nedalyvauja, vis dėlto, jis taip pat išgyvena stebimą situaciją ir į ją reaguoja, o tai turi reikšmingos įtakos patyčių eigai.

„Patyčias stebintys vaikai gali nesąmoningai pasirinkti, kaip jiems pasielgti toje situacijoje. Viena iš reakcijų – prisidėti prie patyčias inicijuojančio vaiko, pasakyti kažką negražaus vaikui, kuris patiria patyčias. Kitas vaidmuo – sustingti ir nieko nedaryti, nes nesuprantu, kas vyksta, man yra baisu ir aš nežinau, ką daryti. Dar vienas pasirinkimas, kurį vaikai kartais išdrįsta padaryti – tapti aktyviu stebėtoju ir iškart pasakyti: palaukit, stop, šitas elgesys netinkamas. Jei vaikas tuo metu negali to padaryti, pasako suaugusiems“, – galimus patyčių stebėtojo vaidmenis įvardija psichologė.

Anot jos, patyčios gali sukrėsti ne tik jas patiriantį, bet ir stebintį vaiką. Tuo metu jo viduje gali virti intensyvūs jausmai, tarp kurių – baimė, kad jei šiandien tyčiojasi iš kito, rytoj pasityčios iš manęs. Rinkdamasis, kaip reaguoti į stebimas patyčias, toks vaikas stengsis neatkreipti į save dėmesio ir išvengti galimų patyčių ateityje.

Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl pasipriešinti patyčioms ir jas sustabdyti išdrįsta ne kiekvienas. E. Balčiūtė atkreipia dėmesį į tai, kad žmonėms jau nuo seno būdingas vadinamas „bandos jausmas“, kuomet savo reakciją perimame iš to, kaip reaguoja aplinkinių dauguma.

„Įsivaizduokime situaciją, kuomet vienas vaikas patyčias inicijuoja, o kitas – patiria. Šalia yra dar 20 vaikų, kurie nieko nedaro. Stebėdamas kitų reakciją, galiu jausti, koks yra tinkamas būdas reaguoti, ir jei dauguma nieko nedaro, tai tarsi reiškia, kad taip normalu reaguoti ir man. Toks elgesys labai dažnas ne tik patyčių, bet ir karinių konfliktų situacijose: matau, kad su žmogumi netinkamai elgiamasi, bet aš manau, kad jis to nusipelnė, nes jis priklauso tam tikrai grupei žmonių rasės, lyties, pažiūrų prasme. Tai ne tik su vaikais stebima, bet ir su suaugusiais“, – sako „Vaikų linijos“ psichologė.

Nors dažnam gali atrodyti, kad niekaip nereaguodamas į patyčias tarsi nedarai nieko blogo ir prie jų neprisidedi, pasyvaus stebėtojo vaidmuo vis dėlto yra žalingas. Patyčias inicijuojanti pusė tokį elgesį priima kaip nebylų pritarimą jos veiksmams.

„Vaikas, kuris inicijuoja patyčias, stebėjimą priima kaip pozityvų paskatinimą, jog jis elgiasi teisingai. Kita vertus, pasyvus stebėjimas nestabdo patyčių, o jas tik augina. Iš to kyla didelė grėsmė, kad vieną dieną ir iš manęs tyčiosis – tas, kuris šiandien tik stovi ir jas stebi, kitą dieną lygiai taip pat gali tapti patyčių auka. Dažnam vaikui tai kelia didelę baimę, ir dažnas mano, jog jei neprisidedu, mano veiksmas nėra blogas. Tačiau šioje situacijoje nieko nedarymas ir yra prisidėjimas prie patyčių augimo“, – pabrėžia E. Balčiūtė.

Tėvai gali padėti vaikui tapti pozityviu stebėtoju: nuo ko pradėti?

Tai, kaip vaiką paveiks matomos patyčios, priklauso nuo to, kokia aplinka jį supa. Ar jis gali grįžęs namo pasikalbėti su tėvais apie tai, ką matė ir patyrė? Ar yra mokykloje specialistai, su kuriais gali pasidalinti savo išgyvenimais? Tai svarbu ne tik sprendžiant patyčių problemą, bet ir užtikrinant, kad patyčias stebinčio vaiko nepersekios baimė ir nesaugumo jausmas.

Vaikui kalbant apie patyčias šeimoje, labai svarbi tėvų reakcija. Anot psichologės, pirmiausia reikia vaiką išklausyti ir jam padėkoti už tai, kad jis pasidalino savo patirtimi, taip pat paklausti, kaip jis jaučiasi tai matydamas, patarti, kaip vaikas galėtų tapti pozityviuoju stebėtoju – sprendimų yra ne vienas.

Tiesa, patyčių situacijoje vaikui imtis veiksmų gali būti labai sudėtinga, nes tas, kuris patyčias inicijuoja, neretai atrodo stipresnis, turintis galią. Jei patyčias stebintis vaikas jaučiasi turįs pakankamai jėgų, jis gali tai sustabdyti, pasakyti, kad tai nėra gerai, tačiau net jei jis ir nesijaučia stiprus, gali imtis ir kitų veiksmų.

„Daug kalbame apie patyčias inicijuojantį vaiką, bet mažiau kalbame apie vaiką, kuris visa tai patiria. Stebėtojas gali ne tik sustabdyti nederamą elgesį, bet ir padėti vaikui, kuris kenčia nuo patyčių: jis gali pasiūlyti susisiekti, pasakyti, kad toks elgesys netinkamas, matau, kad su tavimi negerai elgiamasi. Pozityvus stebėtojas gali paskatinti kenčiantį vaiką pasidalinti tuo, kas vyksta, su kitais. Nebūtina imtis veiksmų įvykių sūkuryje, juk galima ir vėliau pasiūlyti patyčias kenčiančiam vaikui pagalbos, arba pranešti suaugusiems“, – pataria psichologė.

Anot jos, pozityvus stebėtojas yra tas, kurio reakcija rodo, jog jis nepalaiko patyčių. Karantino aplinkybėmis, kai vaikai dažniau mokosi nuotoliniu būdu, tai reiškia ir neprisidėjimą prie patyčių elektroninėje erdvėje, nespaudžiant „patinka“ ir nesidalinant įžeidžiais įrašais.

„Stebėtojo vaidmuo iš tikrųjų yra labai didelis. Neretai tie vaikai, kurie inicijuoja patyčias, stengiasi būti aplinkoje, kurioje yra stebėtojų, nes jie suteikia galios jausmą – aš esu galingas, nes kažkas mato ir tarsi palaiko mano tokį elgesį. Jei to palaikymo jis nejaustų, galėtų viskas persisukti“, – pabrėžia ji.

Patyčias stabdo nepritarimas joms

Paramos vaikams centro psichologė Vilija Švederytė išskiria, kad patyčias stebintys vaikai dažniausiai pasiskirsto į tris grupes – palaikantys smurtautoją stebėtojai, neutralūs stebėtojai ir patiriantį patyčias palaikantys stebėtojai.

„Vaikai gali palaikyti smurtautoją šmaikščiais pajuokavimais ar pakomentavimais, padrąsindami žodžiais. Taip elgiasi vaikai, apimti baimės, nerimo, o vėliau jie gali jausti kaltę. Neutralūs stebėtojai visai neįsitraukia ir neigia vykstančias patyčias manydami, jog tai „ne rimtai“, „čia nieko tokio“, „kas pasikeis, jei aš įsitrauksiu“. Toks elgesys simbolizuoja bejėgystės, kaltės, baimės jausmus. Vaikai, kurie palaiko patyčių auką, būna drąsesni, jie raginami neteisybės jausmo ir pykčio konstruktyviai jį nukreipia pasipriešindami smurtautojui ir taip užstodami patyčių auką. Pasipriešinimas – tai ne smurtas atgal, bet išsakymas, jog nepritaria tam, kas vyksta“, – aiškina V. Švederytė.

Tačiau kodėl dažnai neskubama užstoti to, iš kurio tyčiojamasi? Kas stabdo patyčių stebėtojus imtis veiksmų, ir kodėl tai yra blogai? Kaip teigia Paramos vaikams centro psichologė, užstoti kitą reiškia būti drąsiu ir aktyviai įsitraukti, tačiau labai baisu išsiskirti ir pasakyti, ką galvoji apie situaciją.

„Dirbant su vaikais, dažnai girdisi baimė išsiskirti savo nuomone, kai atrodo daug paprasčiau nieko nedaryti ir galvoti, jog tai ne mano problema, nėra gal taip blogai. Taigi, pagrindinė patyčių stebėjimo priežastis – baimė. Baimė būti dar viena patyčių auka ir tvirtai stovėti už savo nuomonę, būti nesuprastam, nesulaukti palaikymo.

Būti neutraliais patyčių stebėtojais arba palaikyti smurtautoją yra blogai, nes tai niekur neveda. Tai nekeičia nei patiriamo nerimo, kaltės, baimės jausmo, nei situacijos. Liekama su tuo pačiu nemaloniu jausmu ir laukiama, kas bus toliau, ar kita patyčių auka būsiu aš, ar vis dar tas pats vaikas. Taigi, labai svarbu įgalinti save. Būti dalimi bendruomenės ir neignoruoti. Svarbu išsakyti, ką galvojate. Ir tikrai yra svarbu, ką galvojate, net jei tai nepatiks kitiems“, – pabrėžia V. Švederytė.

Svarbu skatinti vaiką išsakyti savo nuomonę

Kalbant apie tėvų vaidmenį su patyčiomis susiduriančių vaikų situacijoje, psichologė teigia, jog labai svarbu jau nuo pat mažens skatinti vaiką išsakyti savo nuomonę. Vaikams, kurie laisvai gali pasakyti, ką galvoja įvairiais klausimais, bus daug lengviau išsakyti savo nuomonę ir užstoti kitą.

„Visi supranta, jog patyčios nėra gerai, visi žino, kad patyčios skaudina ir reikia įsitraukti, bet baimė kažką keisti ir pasisakyti yra tokia didelė, kad lengviausias sprendimas – stebėti ir nieko nedaryti. Taip pat, ką gali daryti tėvai – rodyti pavyzdį, patys būti pozityviais stebėtojais, stabdyti arba garsiai nepritarti patyčioms, kurios vyksta kasdieniniame gyvenime. Svarbu suprasti, kad ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų gyvenime patyčių yra labai daug”, – teigia V. Švederytė.

Pasak jos, jei tėvai sužino, jog vaikas savo aplinkoje pastebi patyčias, reikėtų kalbėtis su juo apie jo jausmus, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir kaip norėtų pasielgti: gal jis turi puikų planą, ką reikia daryti, bet jam baisu? Tuomet tėvai pokalbio metu galėtų būti sumanymo palaikytojais ir užtarėjais.

Jei vaikas neturi plano, tėvai galėtų padėti tokį planą sudaryti ir gal net bendradarbiauti, suteikiant pagalbą vaikui, prieš kurį smurtaujama, pranešti apie tai mokyklos administracijai, kreiptis į mokytoją arba psichologą.

„Labai svarbu neparodyti pritarimo patyčioms. Kuo daugiau vaikų klasėje nepritars patyčioms, tuo mažiau patyčių bus. Svarbu prisiminti, kad pagrindinis smurtautojo siekis – gauti pripažinimo. Tad svarbu nesuteikti, ko jis nori. Taip pat svarbu apie patyčias pasikalbėti su patikimu suaugusiu. Tai gali padėti išspręsti šią problemą“, – teigia V. Švederytė.

Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.