„Net kai karas baigsis – kažkada ateityje – nesijausime laimėję. Jau žuvo per daug žmonių“, – Interviu Austrijos dienraščio „Der Standard“ žurnalistei Danielai Prugger pažymi 35-erių Kijive gyvenanti fotografė Olga Ivashchenko.
– Rusijos sukeltas karas tęsiasi jau 1000 dienų. Būdama fotografė per šį laiką dirbote fronte, sutikote daug civilių, kurie buvo sužeisti, neteko artimųjų, draugų, namų. Jūsų pačios šeima – vis dar Charkive. Kas jums per šį laikotarpį buvo sunkiausia?
– Sunkiausios buvo pirmosios karo dienos, nes viskas įvyko labai netikėtai. Nuolat galvojau apie savo gimines, draugus, artimus žmones. Baimė, kad jiems kas nors nutiks. Tuo metu, kai Rusija pradėjo invaziją, gyvenau užsienyje. Jaučiausi bejėgė, nes buvau toli. Į Ukrainą grįžau praėjus savaitei po karo pradžios. Tada man buvo lengviau, tiesiog stengiausi dirbti. Vis dėlto visa tai, kas vyko vėliau – padėtis fronte, išpuoliai prieš „Ochmatdyt“ vaikų ligoninę Kijive ir kt. – taip pat buvo labai sunku.
– Ar turėjote galimybę iš tiesų suprasti tai, ką matėte, patyrėte ir girdėjote per šias 1000 dienų?
– Ne. Apskritai negaliu atsipalaiduoti, nes visą laiką dirbu ir nuolat apdoroju informaciją, tikrinu, kas vyksta šalyje ir aplink mane, stebiu, kokia situacija mieste, kuriame gyvenu – Kijeve, ir mieste, kuriame gyvena mano šeima – Charkive. Stengiuosi vartoti mažiau naujienų, bet vis dėlto atsipalaiduoti neįmanoma. Prieš dvi ar tris savaites pirmą kartą per dvejus su puse metų išvykau atostogų ir net tada negalėjau „atsijungti“. Negalėjau tiesiog gulėti paplūdimyje, kai be perstojo vyksta karas.
– Apklausų duomenimis, daugelis Ukrainos gyventojų teigia, kad negali planuoti savo ateities. Ar jūs jaučiatės taip pat?
– Atostogos buvo pirmas ir paskutinis didelis planas, kurį turėjau ir įgyvendinau. Turėjau bilietus, žinojau tikslias kelionės datas, bet, be to, nieko negaliu planuoti. Nežinome, kokia situacija bus po savaitės, mėnesio ar metų.
– Daug dirbate fronte, gyvenate Kijive, kuris nuolat tampa Rusijos oro antskrydžių taikiniu. Jūsų šeima gyvena Charkive, kuris nuolat atakuojamas. Artėja trečioji karo žiema, jau prasidėjo prognozuojamos Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą. Kaip apibūdintumėte būseną, jausmą, kurį jaučiate dabar – praėjus 1000 karo dienų?
– Vienu žodžiu: nuovargis. Visi žmonės, su kuriais bendrauju – kariai, politikai, kaimynai, draugai, – yra pavargę.
– Ar praėjus tokiam ilgam laikui nuo karo pradžios vis dar jaučiate nerimą?
– Tiesą sakant, nežinau. Jau viską tarsi mačiau ir patyriau – frontą, žiemą, raketas, dronus. Negali visą laiką savyje „nešiotis“ baimės. Tai neįmanoma. Reikia stengtis gyventi, kol esi gyvas. Negalima ir visą laiką būti blogos nuotaikos, juk praėjo tūkstantis dienų – tai beveik treji mano gyvenimo metai. Negalima mesti savęs į tą beviltiškumą, reikia galvoti apie save.
– Ar yra kas nors, kas jums teikia vilties?
– Ne, atsiprašau. Net kai karas baigsis – kažkada ateityje – nesijausime laimėję. Jau žuvo per daug žmonių.
– Ar savo ateitį matote Ukrainoje, o gal pagalvojate apie išvykimą į užsienį?
– Prieš JAV rinkimus apie išvykimą į užsienį negalvojau. Visada žiūrėjau taip – tai yra mano šalis, mano namai, aš turiu būti čia, ypač per šį karą. Bet dabar pirmą kartą pajutau, kad karas gali tęstis dar 10 ar 15 metų. Juk kovos Donbase trunka jau daugiau nei dešimtmetį. Vis dėlto konkrečių planų išvykti iš šalies neturiu. Mano mama ir tėvas yra čia. Viskas labai sudėtinga.
– Donaldas Trumpas buvo perrinktas JAV prezidentu. Ką tai galėtų reikšti Ukrainai?
– Jis privers sudaryti kokį nors susitarimą, kurio nežinome, ar bus laikomasi. Esame priklausomi nuo JAV. Mes galime tik laukti ir žiūrėti, kas bus nuspręsta, negalime daryti jokios įtakos.
– Ar manote, kad Ukrainos žmonės sutiktų su susitarimu?
– Žmonės tikrai yra pavargę, sakyčiau, kad visuomenė susiskaldžiusi. Galbūt mums reikėtų referendumo, jei ant stalo būtų padėtas susitarimas. Bet mes esame priklausomi nuo JAV. Jei jie neduos mums ginklų ir pinigų, nieko negalėsime padaryti, tik mirti. Manau, kad daugelis žmonių, kurie kasdien gyvena fronto linijoje arba miestuose, kurie smarkiai nukentėjo nuo išpuolių, arba turi ką nors, kas kovoja, yra pasirengę sutikti su derybomis – jei bus saugumo garantijos, kad po kelerių metų karas vėl neprasidės. Yra ir tokių, kurie vis dar tiki, kad atgausime prarastas teritorijas. Vis dėlto lengva tai pasakyti, kai pats nekovoji fronto linijoje.
Tūkstančiai žuvusių ir sužeistų
2024 m. rugpjūčio 31 d. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo Rusijos invazijos pradžios Ukrainoje nužudyti mažiausiai 11 743 ir sužeisti 24 614 civiliai.
JT ir Ukrainos pareigūnų teigimu, tikrieji skaičiai veikiausiai yra daug didesni, mat, sunku nustatyti tikslų žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių, ypač tokiose nuniokotose vietovėse kaip Mariupolis, kuris šiuo metu yra okupuotas Rusijos. Skaičiuojama, kad šalyje iki 2024 m. lapkričio 14 d. žuvo 589 ukrainiečių vaikai.
Naujienų agentūra „Reuters“ informuoja, kad nors stipriai nukentėjo civiliai gyventojai, didžioji dauguma žuvusiųjų yra kariai.
Abi pusės griežtai saugo karinius nuostolius, o vieši Vakarų šalių vertinimai, pagrįsti žvalgybų ataskaitomis, skiriasi. Vis dėlto dauguma jų įvardija šimtus tūkstančių sužeistųjų ir žuvusiųjų abiejose pusėse.
Dėl karo Ukrainoje maždaug trečdaliu sumažėjo gimstamumas, daugiau nei 6 mln. ukrainiečių pabėgo į Europą, beveik 4 mln. buvo perkelti šalies viduje. JT apskaičiavo, kad nuo invazijos pradžios Ukrainos gyventojų skaičius sumažėjo 10 milijonų – arba maždaug ketvirtadaliu.
Rusija šiuo metu yra okupavusi ir teigia aneksavusi maždaug penktadalį Ukrainos, t. y. maždaug Graikijos dydžio teritoriją.
Maskvos pajėgos 2022 m. pradžioje įsiveržė į šiaurinę, rytinę ir pietinę Ukrainą, pasiekė Kijevo apylinkes šiaurėje ir kirto Dniepro upę pietuose. Pirmaisiais karo metais Ukrainos kariuomenė jas stūmė atgal, tačiau Rusija vis tiek išlaikė pietų ir rytų teritorijos plotus, prijungdama juos prie žemių, kurias jau buvo užgrobusi 2014 m. Šiuo metu Rusija yra užėmusi beveik visą Donbaso regioną Ukrainos rytuose ir visą Azovo jūros pakrantę pietuose.
Daugelis Maskvos užgrobtų miestų fronto linijoje buvo sugriauti, didžiausias iš jų – šalia Azovo jūros esantis Mariupolis, kuriame prieš karą gyveno apie pusė milijono gyventojų. Pastaraisiais metais Rusija pamažu išplėtė savo įtaką intensyviose kovose, daugiausia Donbase. Ukraina savo ruožtu rugpjūčio mėnesį pradėjo pirmąjį puolimą Rusijos teritorijoje ir užėmė dalį vakarinės Rusijos Kursko srities.
Smūgis ekonomikai
Ukrainos ekonomika 2022 m. susitraukė maždaug trečdaliu. Nepaisant augimo 2023 m. ir šiemet, ji vis dar sudaro vos 78 proc. prieš invaziją buvusios apimties, naujienų agentūrai „Reuters“ pranešė pirmoji vicepremjerė Julija Svyrydenko.
Naujausiame Pasaulio banko, Europos Komisijos, Jungtinių Tautų ir Ukrainos vyriausybės vertinime teigiama, kad tiesioginiai karo padariniai Ukrainai iki 2023 m. gruodžio pasiekė 152 mlrd. dolerių. Labiausiai nukentėjo būstas, transportas, prekyba ir pramonė, energetika bei žemės ūkis.
Pasaulio bankas ir Ukrainos vyriausybė apskaičiavo, kad iki 2023 m. gruodžio pabaigos atstatymo ir atsigavimo išlaidos siekė 486 mlrd. dolerių. Ukrainos Ekonomikos ministerijos duomenimis, ši suma yra 2,8 karto didesnė už Ukrainos nominalųjį bendrąjį vidaus produktą 2023 m.
Ypač stipriai nukentėjo Ukrainos energetikos sektorius – Rusija nuolat atakuoja šaliai kritiškai svarbią infrastruktūrą.
Ukraina yra vienas iš pagrindinių pasaulio grūdų tiekėjų, o eksporto sutrikimas karo pradžioje dar labiau pagilino pasaulinę maisto krizę. Nuo to laiko eksportas iš esmės atsistatė, Ukrainai suradus būdų apeiti faktinę Rusijos blokadą.
Ukraina daugumą valstybės pajamų skiria gynybai, o pensijoms, viešojo sektoriaus atlyginimams ir kitoms socialinėms išlaidoms padengti remiasi Vakarų partnerių finansine pagalba. Kiekviena kovos diena Kijivui kainuoja apie 140 mln. dolerių, teigė parlamento biudžeto komiteto vadovė Roksolana Pidlasa.
2025 m. biudžeto projekte numatyta, kad maždaug 26 proc. Ukrainos BVP, arba 2,2 trln. grivinų (53,3 mlrd. dolerių), bus skirta gynybai. Ukraina jau yra gavusi daugiau nei 100 mlrd. dolerių finansinės paramos iš Vakarų partnerių.
