Nuo rugsėjo didžiulio antplūdžio į darželius ir mokyklas nereikėtų tikėtis, mat Lietuvoje jau šiuo metu bendrojo ugdymo įstaigose mokosi apie 90 proc. visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų. Pokytis, kuris įsigalios, tiesiog panaikins galimybę švietimo įstaigoms atsisakyti priimti vaikus su negalia.
Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Lina Garbenčiūtė pastebi, kad būtent ši problema buvo opi, mat anaiptol ne visos mokyklos ar darželiai noriai priimdavo vaikus su specialiaisiais poreikiais. Ypač dažnai negalią turintys vaikai didžiųjų miestų švietimo įstaigose likdavo už sąrašo ribų.
„Lietuvoje susiformavo keista situacija. Turime mokyklų, kurios yra puikiai pasiruošusios ir jau kurį laiką vykdo įtraukųjį ugdymą, tačiau yra tokių, kurios visaip bando atsiriboti ir nepriimti specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Apmaudu, bet kartais nuostatos ima viršų. Įdomu ir tai, kad dažnai mažesni miestai ir miesteliai yra geriau pasiruošę įtraukiajam ugdymui, palankiau nusiteikę, nes jau ilgą laiką tuo gyvena. Ten veikia bendruomenės, kurios dažnai kito pasirinkimo net neturi – nėra tiek švietimo įstaigų, todėl tenka prisitaikyti ir priimti visus“, – pastebi L. Garbenčiūtė.
Savivaldybės karpo įtraukaus ugdymo biudžetą
Vienas dažniausiai keliamų klausimų – finansavimo trūkumas. Nors ŠMSM skaičiuoja milijonus eurų, kuriuos Valstybė skiria įtraukaus ugdymo plėtrai, pedagogų ir padėjėjų rengimui, darbo sąlygų gerinimui bei infrastruktūros kūrimui, pripažįstama, jog stinga pačių savivaldybių indėlio.
„2023 m. valstybės biudžeto lėšos sudarė 76 procentų švietimo pagalbos finansavimo – ministerija labai skatina daugiau lėšų švietimo pagalbai skirti pačias savivaldybes, nesiremti tik valstybės lėšomis. Stebime ne tokią džiugią tendenciją: valstybei kasmet didinant švietimo pagalbos finansavimą per pastaruosius metus, net 19 savivaldybių jį sumažino“, – atskleidžia ŠMSM atstovai.
Lietuvos Taikomosios psichologijos asociacijos (LTPA) narys Justinas Burokas akcentuoja, kad efektyviam įtraukiajam ugdymui būtina pasirūpinti resursais, o fragmentiškas požiūris gali atnešti daugiau žalos negu naudos.
„Yra labai daug gerosios patirties, kai įtraukusis ugdymas veikia. Tačiau, kai su ta patirtimi ateini į mokyklas pas mokytojus, iš jų išgirsti labai pagrįstą prieštaravimą – mes mokykloje neturime tam pakankamai žmogiškųjų ar materialių resursų, negalime to praktikoje įgyvendinti. Kitas iššūkis – užtikrinti kokybę, kad eilinį kartą nepapultume į viešųjų pirkimų pinkles, kai perkami pigiausi sprendimai visiškai neatsižvelgiant į sprendimų kokybę“, – pastebi specialistas.
Įsisenėję stereotipai – rimčiausias iššūkis
Ministerijos atstovų teigimu, nepaisant finansinių ir administracinių iššūkių, su kuriais nuosekliai tvarkomasi, vis dar susiduriama su stipria visuomenės kritika įtraukaus ugdymo klausimu. Įsisenėjusius stereotipus pakeisti prireiks laiko ir procesas nebus lengvas, tačiau gali atnešti puikių rezultatų. Tam pritaria J. Burokas, pabrėždamas kiekvieno visuomenės nario svarbą.
„Įtraukiojo ugdymo idėją kviesčiau vertinti per visuomenės, kuria norime formuoti prizmę. Jei sakome, kad norime visuomenės, kurioje visi galėtų jaustis pilnaverčiais nariais, nepriklausomai nuo turimų skirtybių, tokiu atveju tai turi atsispindėti ir švietime. Jei formuosime atskirtį nuo pirmųjų klasių, ta atskirtis persikels ir į visuomenės mąstyseną bei elgesį visuomenės narių atžvilgiu“, – sako pašnekovas.
Jam antrina L. Garbenčiūtė, grįsdama buvimo bendruomenėje svarbą moksliniais tyrimais. Anot jos, mąstymas, jog negalią turintis vaikas darys blogą įtaką kitiems bendramoksliams, yra klaidingas.
„Vaikai, kurie mokosi kartu vėliau dirba ir gyvena kartu. Daug tyrimų rodo, jeigu žmogus nuo ankstyvųjų dienų patenka į specializuotą ugdymą, jam vis sunkiau įsilieti į bendruomenę ateityje: dirbti, pasirūpinti savimi. Dažniausiai matome, kaip tėvai baiminasi, kad negalią turintis vaikas trukdys kitiems klasės draugams. Bet vėlgi, ilgametė praktika ir užsienio šalyse daryti tyrimai tokių sąsajų nerodo“, – pasakoja pašnekovė.
Neparengta infrastruktūra ir pedagogų krizė
Įtempta situacija švietimo sektorių užklupo ne tik Lietuvoje. Čekijos, Rumunijos, Bulgarijos žiniasklaida vardija analogiškas problemas. Ryškiausia jų – personalo, parengto dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, stygius, per menkai apmokamas jų darbas. Bulgarijos portalo „Mediapool“ žurnalistė Martina Bozukova atkreipia dėmesį, jog tėvams dažnai tenka palikti darbus, kad galėtų dalyvauti negalią turinčio vaiko mokymosi procese. O Čekijos portalo „Denik Referendum“ duomenimis, mokyklų administracijos dažnai jaučiasi paliktos likimo valiai, nes paramos valstybė skiria nepakankamai. Visų šalių atstovai pabrėžia, kad pas juos, kaip ir Lietuvoje itin stinga švietimo pagalbos specialistų. Jų parengimui, SAM duomenimis, nuo rugsėjo Lietuvoje bus skirta beveik 164 mln. eurų.
„Iš švietimo pagalbai skiriamų lėšų mokami atlyginimai mokyklose, darželiuose dirbantiems logopedams, psichologams, socialiniams pedagogams ir kitiems švietimo pagalbos specialistams, taip pat mokytojų padėjėjams. Šiomis lėšomis apmokamas pedagoginių psichologinių bei švietimo pagalbos tarnybų specialistų darbo užmokestis, taip pat paslaugos, susijusios su psichologine, specialiąja pedagogine, specialiąja ir socialine pedagogine pagalba ir prevencinių programų įgyvendinimas švietimo įstaigose“, – teigia ministerijos specialistai.
Analogiška situacija atsiskleidžia pradėjus kalbėti apie mokyklų bei darželių infrastruktūros parengimą. Jeigu pas mus skaičiuojamas penktadalis švietimo įstaigų, kuriose infrastruktūra dar neparuošta, tai Bulgarijoje šis rodiklis siekia 70 procentų vien sostinėje. Rumunijoje, portalo „HotNews“ žurnalisto Sebastian Pricop teigimu, situacija dar sudėtingesnė: beveik pusė mokyklų nepritaikytos žmonėms su regėjimo negalia, vos penktadalis turi įrengta rampą prie įėjimo, judėjimo negalią turintiems mokiniams. Tad situacija Lietuvoje nėra prasčiausia, vis tik vietos augti dar turime.
Sudalyvaukite trumpoje apklausoje ir padėkite atrinkti tik jums aktualiausias Europos naujienas. Apklausą rasite ČIA