Lietuvoje vis labiau populiarėja ekologinis ūkininkavimas, iš dalies tai lėmė atsiradusi Europos Sąjungos parama. Neatsilieka ir kaimynai lenkai, tiesa, ten paramos kiek mažesnės.
Lenkijos naujienų portalo „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas Michał Kokot sako, kad Lenkijoje subsidijos ekologiškai uogininkystei pernai sudarė 2 495 zlotų už hektarą prieš perskaičiavimą ir 2 213 zlotų už hektarą po perskaičiavimo. Kitaip tariant, subsidija šiek tiek sumažėjo, bet tai netrukdo lenkų ūkininkams užsiimti šia ūkio šaka.
Lenkijoje ūkininkauti, ypač auginti įvairias kultūras, yra labai populiaru, žemės ūkio sektoriuje – didelė konkurencija. Todėl lenkų ūkininkai į produkciją iš kitų valstybių žiūri labai atsargiai ir kai kuriais atvejais su dideliu pasipriešinimu, ką galėjome matyti dar visai neseniai, kai lenkai protestavo prieš ukrainietiškų grūdų gabenimą per Lenkiją.
Ukmergės rajone ūkininkaujanti G. Sakalauskienė papasakojo, kaip sekasi plėtoti ekologinį ūkį Lietuvoje, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kas labiausiai stebina.
– Genovaite, papasakokite, ką auginate savo ūkyje.
– Mūsų ūkis mišrus, didelę dalį užima uogynai – braškės, avietės, serbentai, gervuogės, svarainiai. Viskas, kas auga Lietuvoje. Dalį uogų realizuojame šviežių, dalį perdirbame. Gaminam tyres, sultis, šaldom.
– Be uogų, dar auginate vaisius ir daržoves?
– Taip. Auginame visas „einamas“ daržoves. Mažiausiai – morkų, burokėlių ir bulvių. Jas daugiau sau ir nuolatiniams klientams.
Daug auginam kopūstų, nes juos rauginam, vežam į darželius. Taip pat rauginam agurkus. Daug auginam pomidorų.
Iš vaisių turime obuolių, kriaušių, slyvų, trešnių.
– Ūkį turite nuo 2006 metų, nueitas ilgas kelias? Kaip nusprendėte imtis ūkininkavimo? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Užauginau keturis vaikus, nusipirkom sodybą Ukmergės rajone, aplink buvo šiek tiek žemės, kurią galėjome įsigyti. Iš pradžių įsigijome tik 10 hektarų ir nusprendėm auginti uogas, nes tokio žemės ploto daugiau nelabai kam užtektų. Galvijų neauginsi, grūdinių kultūrų taip pat. Be to, auga vaikai, pagalvojom, kad ir savo šeimai uogų turėsim.
Taip viskas ir prasidėjo. Pirmiausiai užsodinom serbentais ir avietėm, vėliau asortimentas plėtėsi.
– O ką lietuviai labiausiai perka? Be ko neįsivaizduoja savo stalo?
– Mes turime daug uogų, bet ateina žmogus ir klausia: kiek kainuoja uogos? Tai tu turi suprasti, kad jis kalba apie braškes (juokiasi, – red. past.). Jas mėgsta visi. Kadangi auginame ekologiškai, jos yra tokios kaip pas močiutę – skanios ir saldžios.
– Suprantu, kad ūkis gerokai išsiplėtė, pasiūla taip pat. Ką šiuo metu siūlote?
– Paauginę juoduosius serbentus ir avietes, 2010 m. įrengėm perdirbimo cechą, nes ne visas uogas parduodavom, likdavo. Pradėjome virti uogienes, uogas šaldyti. Tada supratom, kad reikia didesnio asortimento, nes žmonėms per maža pasiūla. Ėmėm auginti braškes, gervuoges, pasisodinom nedidelį plotą svarainių. Kasmet ūkis plėtėsi. Kiek pavyko aplink nusipirkti žemės, kas pardavė, tiek įsigijom. Visa ji yra aplink mūsų namus. Dabar dirbam 35 hektarus žemės. Plėstis daugiau jau neplanuojame.
– Kur realizuojate produkciją?
– Du kartus per savaitę važiuojame į turgelius, ketvirtadienį – į Tymo turgų, šeštadienį į Akropolio Vilniuje. Savo produkcija dar prekiaujame biosalose Kaune ir Vilniuje, per korporatyvą. Didžiąją dalį perduodame į darželius, nes yra tokių, kurie perėjo prie ekologiško maitinimo. Ukmergėje visi darželiai vaikus maitina iš dalies ekologiškais produktais.
Kasmet darome smidrų festivalius, tai mūsų jau tradicinis renginys, jis kaip tik bus gegužės 26 d. Kviečiame atvažiuoti į ūkį, bus galima pamatyti, kaip smidrai auga, šefai gamins įvairius patiekalus.
Visas ūkis ekologiškas, auginame tik ekologiškas uogas, vaisius ir daržoves. Perdirbimas taip pat sertifikuotas kaip ekologiškas.
– Kuo iš esmės skiriasi ekologiškas ūkininkavimas nuo įprasto?
– Ekologiškas auginimas laikomas netradiciniu auginimo metodu, o kai daržovės, vaisiai purškiami visokiais chemikalais – tradiciniu (stebisi, – red. past.). Iš tikrųjų, manau, turėtų būti atvirkščiai. Mes, kurie auginame ekologišką produkciją, visą laiką kalbam apie tai, kad ekologinis ūkininkavimas turėtų būti prioritetas visuose lygmenyse.
Skirtumas toks, kad mes nenaudojame chemijos, draugaujame su gamta, rūpinamės žeme.
Jeigu augini chemizuotai, nuėmęs pasėlius žemę nupurški visokiais „rundapais“, kad neaugtų piktžolės. Mes to nedarome, ravime rankomis arba agrotechnikos priemonėmis. Naudojame tik organines trąšas: kompostą, mėšlo granules, saulėgrąžų lukštų granules, įvairius mikroelementus, darom savo trąšas iš dilgėlių, ištraukas iš asiūklių ir t.t.
Biologines apsaugos priemones ekologiniuose ūkiuose galima naudoti, bet jos irgi turi būti natūralios, sertifikuotos.
– Kodėl pasirinkote būtent ekologišką ūkininkavimą?
– Mes su vyru buvome įkūrę ekologinį ūkį dar kai Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą. Jokios paramos tada dar nebuvo. Buvo mažas šeimos ūkis. Kai atsirado parama ir buvo galima gauti kompensaciją dėl to, kad neužaugini tiek derliaus kaip chemizuotuose ūkiuose, daugelis ūkininkų perėjo prie ekologiško ūkininkavimo, nes išmokos buvo didesnės.
Ta parama skirta padengti išlaidoms, kurios yra susijusios su derliaus negavimu. Ji labai gelbsti, neįsivaizduoju kaip be jos ūkis egzistuotų, nes yra daug investicijų, viskas pabrango.
Aišku, jei neturėsi omenyje, kad ekologinis ūkininkavimas yra tavo gyvenimo būdas, tos išmokos nelabai gelbės, nes labai daug prarandi, norėdamas natūraliai apsaugoti augalus nuo kenkėjų ir ligų.
Tuo labiau, kad dabar yra daug klimatinių anomalijų. Mes kasdien kovojam su šalčiu ir karščiu. Kažką dengiam, kažką laistom.
Visko mokėmės patys ūkininkaudami, kasmet vis tobulėjom, sėmėmės žinių, klausėm paskaitų, važiavom į užsienio šalis perimti gerosios patirties.
– Sakote, kad tenka susidurti su klimato iššūkiais. Šis pavasaris taip pat nebuvo dovanėlė.
– Mes auginame kultūras, kurios iš esmės yra lepios orų permainoms, uogų šaknys paviršiuje, labai svarbu, kad būtų pakankamai drėgmės. Praktiškai be laistymo nelabai ką užauginsi.
Šitas pavasaris toks ekstremalus. Braškės pradėjo žydėti šiltnamiuose balandžio pradžioje, nors paprastai tai būdavo mėnesio pabaigoje, viskas taip suintensyvėjo, o dabar jau yra šalnos ir nežinau, kuo viskas pasibaigs. Sodai taip pat žydi visi. Pavyzdžiui, obuolių jau dveji metai turime nedaug, nes didžioji dauguma žiedų nušąla. Tenka laviruoti ir su stichijomis kažkaip susidraugauti.
– Panašu, kad ekologiškai ūkininkauti yra sunkiau – reikia įdėti daugiau darbo ir pastangų, o rezultatai ne visada tokie geri kaip norėtųsi.
– Gal ir sunkiau, bet įdomiau. Man įdomus pats procesas, o jo ekologiškai ūkininkaujant tikrai yra daug daugiau, nei rezultato (juokiasi – red. past.).
Jeigu bendrauji tiesiogiai su klientais, veži jiems produktus, jie tavimi pasitiki, žino, kad viskas užauginta ekologiškai, be chemijos, galima duoti vaikams, nebūna alergijų. Gali žmonėms į akis pažiūrėti. Yra pasitikėjimas.
Kas perka uogas? Uoga yra karalių maistas. Perki, nes ten yra daug vitaminų, tai kam pirkti uogą, kuri užnuodyta chemija. Geriau gal tada nusipirkti mažesnį kiekį.
Už savo produktus gauname gerą pelną, neparduodame pusvelčiui, klientai supranta, žino, ką perka.
Bet jei ne parama, sunku įsivaizduoti, kaip būtų, nes ūkį kūrėme nuo nulio, neturėjome nei technikos, nei pastatų. Dabar ūkyje jau dirba 11 jaunų žmonių.
– Ačiū jums už įdomų pokalbį.