Mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad nors Moniškio miškas nėra labai didelis, jis išlaikęs natūraliam miškui būdingas savybes. Anot tyrėjos, jame matome, kaip galėtų atrodyti Lietuvos miškai, jeigu nebūtume jų taip intensyviai eksploatavę.
„Negaliu sakyti, kad Moniškio miškas yra visiškai natūralus ir nepaliestas žmogaus veiklos, nes žmogus – bent jau Europoje – prisilietė prie beveik visų miškų. Vis dėlto tokiose vietose kaip Moniškio miškas žmogaus veikla matyti mažiausiai“, – pažymi R. Iršėnaitė.
„Be to, sengirėje, priešingai nei kartais įsivaizduojama, nebūtinai turi augti tik šimtamečiai ąžuolai. Ji turi turėti įvairių medžių – ir jaunų, ir mirštančių, ir senstančių, ir išvirtusių. Tokiuose miškuose yra didelis negyvos medienos kiekis, juose randasi mikrobuveinių įvairovė, pavyzdžiui, upelis, bala, kai viskas nėra vien tik kažkokia plantacija. Tokiuose miškuose galima tarsi pamatyti, koks yra atskaitos taškas“, – priduria ji.
Anot Delfi pašnekovės, ilgą laiką mokslininkai daugiausia tyrinėjo žmogaus poveikį – tai, kaip žmogaus paveikė teršdamas, pavyzdžiui, azotu ar fosforu, kokią įtaką turėjo gaisrai ir kt.
„Kaip veikia klimato kaita, ką mes padarėme, ką pakeitėme, buvo ir yra aktualu. Vis dėlto pastebėjome, kad nebeturime atskaitos taško, neužfiksavome to, nuo ko mums reikia atsispirti, to, kas natūralu. Senieji miškai sudaro labai mažą dalį visų miškų“, – teigia ji.
R. Iršėnaitė taip pat pabrėžia, kad senieji miškai yra biologinės įvairovės šaltinis.
„Tai yra kertinis akmuo, laikantis biologinės įvairovės namą. Net jei ir atsodinome iškirstą mišką, biologinės įvairovės požiūriu tai yra dykuma. Net ir joje kartais gali sutikti daugiau rūšių, nei, pavyzdžiui, užsodintoje eglių plantacijoje. Tam, kad miške įsikurtų įvairios rūšys, jos turi iš kažkur ateiti, bet rūšys negali keliauti tūkstančius kilometrų, jos turi būti šalia“, – paaiškina ji.
Anot mokslininkės, išsaugotos sengirės, tokios kaip Moniškio miškas, yra didelė vertybė.
„Įėjus į Moniško mišką, iš karto gali pamatyti įvairių medžių. Čia ir keletas rūšių lapuočių, ir spygliuočiai. Jeigu vyrauja, pavyzdžiui, lapuočių plačialapis miškas – ąžuolai, liepos, alksniai, karklai, – tai šalia bus ir šlapesnė vieta, upeliukas, tuomet ir kažkoks grybas“, – vardija ji.
„Skirtingų vietų, skirtingų buveinių pačiame miške įvairovė turi labai didelį reikšmę – jame gali sugyventi įvairūs organizmai su skirtingais poreikiais. Vienam reikia šlapesnių sąlygų, tai jis tokiose vietose ir bus, kitam reikia sausiau, jis bus kitur. Jeigu visur yra šlapia arba visur sausa, atitinkamai viskas bus daug vienodžiau“, – paaiškina mikologė.
