Už kokius nusikaltimus jums buvo skirta probacija?
Už sunkius. Buvau baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso 135 straipsnį – už sunkų kūno sužalojimą.
Kaip atrodo probacijos laikotarpis, kaip viskas vyksta?
Pirmiausia teismas skiria probaciją ir namų areštą. Tuo metu pareigūnai tikrina neįspėję, gali atvykti bet kuriuo metu. Man skyrė prižiūrintį pareigūną, kas mėnesį turiu užsiregistruoti tarnyboje. Taip pat man buvo skirtos užduotys, kurias turiu įvykdyti – turėti darbą, mokytis arba būti užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje, atlyginti žalą. Paprastai tariant, tai yra priežiūra visą nustatytą laikotarpį ir įsipareigojimų visuomenei vykdymas. Kiekvienam žmogui skiriamos skirtingos užduotys, tačiau visi vienodai prižiūrimi.
Pagrindinis reikalavimas visiems – jokių teisinių nusižengimų visą laikotarpį, nes už bet kokį menkniekį gali sėsti už grotų. Aš savanoriauju, dirbu, baigiau mokslus, stengiuosi grąžinti skolą visuomenei. Dėl viso to ne sėdau į kalėjimą, o buvo skirtas probacijos laikotarpis. Jau praėjo 3 ketvirčiai mano probacijos laikotarpio, todėl parašiau prašymą, kad jis būtų baigtas anksčiau.
Minėjote, kad savanoriaujate, kur?
Ilgai savanoriavau Šatijų senelių namuose ir Kauno hospise. Senelių namuose neseniai gavau ir darbą.
Savanoriavimo taip pat reikalauja probacijos tarnyba?
– Ne, tiesiog taip pasisuko mano gyvenimas. Anksčiau buvau kenkėjas, o dabar noriu tarnauti žmonėms. Pastaruosius šešerius metus einu sąmoningumo keliu ir į gyvenimą žiūriu kitaip, nei anksčiau. Dabar norisi padėti žmonėms.
Kas per tuos metus pasikeitė?
Viskas iš esmės, ilgiau nematyti žmonės susitikę manęs neatpažįsta net fiziškai. Dabar esu absoliučiai kitas žmogus, pasikeitė pomėgiai, artimų žmonių ratas, kasdienybė. Anksčiau visas mano gyvenimas buvo juodas, kaip pragare, o dabar – baltas, skirtas tarnystei. Būtent tarnystė kitiems ir geriems tikslams man suteikia gyvenimo džiaugsmą. Visa tai darau tam, kad pats patirčiau džiaugsmą, tarsi atsiveria vidus, po truputį nyksta ankstesni neigiami įsitikinimai, mažėja ego.
Anksčiau net mintis nekildavo, kad gyvenimas gali būti šviesus, viskas atrodė blogai, žmonės – priešiški. Turėjau labai blogą įsitikinimą – „jeigu ne tu skriausi, tai tave nuskriaus". Nuo ankstyvos vaikystės kasdien jaučiausi tarsi išlikimo žaidynėse.
Kada įvyko lūžis, kai nusprendėte, jog laikas keistis?
Lūžis įvyko, kai pajutau esantis dugne. Lošiau, didžiuliais kiekiais vartojau alkoholį, narkotikus, jeigu būčiau galėjęs, būčiau pats pasitraukęs iš gyvenimo, tačiau nepavyko to padaryti. Dėl svaigalų vartojimo daug laiko praleidau reabilitacijos centruose, bendrai sudėjus išeitų maždaug treji metai. Dabar net sunku nupasakoti žodžiais, kaip viskas buvo blogai, niekas man nepadėdavo, vis atkrisdavau. Medžiagos ilgainiui sukeldavo haliucinacijas, dėl jų atsidurdavau psichiatrinėse ligoninėse, išėjęs kurį laiką pabūdavau blaivus, o paskui vėl įnikdavau su dar didesne jėga.
2019-aisiais atšventėme Naujuosius metus, tą naktį mane prižadino balsas ir pasakė, kad pradėsiu naują gyvenimą. Paskambinau draugui ir pasakiau, kad man vėl reikia į ligoninę, nes girdžiu balsus. Tai nesiliovė savaitę, o po jos atsitiko kažkas, ko negaliu paaiškinti iki šiol – protas negali suvokti tokios mistikos. Manau, kad tai buvo mano paties vidinis balsas, bandantis išgelbėti kūną. Aš pats žinojau, kad toliau taip gyventi nebegaliu. Pradėjau sportuoti, nustojau vartoti svaigalus, pradėjau mokytis, nes norėjau tapti paramediku, radau, kuo tikėti.
Kaip tuo metu jautėtės?
Jeigu būčiau bandęs viską padaryti vienas, nemanau, kad būtų pavykę. Jaučiausi labai blogai, buvo klaikiai sunku. Tuo pačiu, buvau užsigrūdinęs, turėjau jėgų iš praeito gyvenimo – sunkumų be perspektyvos, kai žiauriai sunku ir norisi tiesiog mirti. Šiuo atveju atsirado perspektyva, tad nors ir neįtikėtinai sunku, kartu jaučiu, kad kylu aukštyn iš duobės. Man vis dar labai sunku kasdien, bet kai jau nebegaliu, kažkas padeda, pakelia, paskatina. Kad ir bendraudamas su seneliais, matydamas jų laimę, kai susitinkame, gaunu gyvybinės energijos, stiprybės stengtis ir daryti gera sau bei kitiems. Anksčiau aš nebuvau patyręs tokių jausmų, geros energijos apskritai nepažinojau, o dopamino gaudavau trumpam ir su stipriomis pagiriomis. Dabar gaunu labai gryną, švarų jausmą, kuris tęsiasi ir nesibaigia, kaip baigdavosi prablaivėjus. Nors mano viduje vis dar kovoja blogis su gėriu, pastarasis paima viršų. Tai yra sekinantis, ilgas ir kasdienis darbas.
Jūsų pokyčiai padėjo geriau suprasti patį save?
Dvejus metus turiu dvasinį mokytoją, kasdien medituoju ir bandau sugrįžti į save. Šios praktikos labai padeda nurimti, kai užverda jausmai, sugrįžti į save, apsidairyti ir suprasti, kas esu, ką darau ir kodėl. Aišku, norėtųsi, kad viskas pasidarytų greičiau, bet taip nebūna. Pokyčiai ir savęs pažinimas yra lėtas, bet užtikrintas procesas.
Ar sulaukėte palaikymo iš šeimos, artimųjų?
Per visus tuos metus pasikeitė 80 proc. draugų. Liko keli tikri, seni draugai. Jie labai džiaugiasi, palaiko mane, yra nuoširdžiai laimingi už mane, nes visada žinojo, kaip blogai gyvenau. Vieni juokiasi, kad „kalbuosi su dievais", su kitais nebeturime bendrų interesų, nes atsisakiau svaigalų. Tėvai iš pradžių netikėjo pokyčiais ir tarsi laukė, kada vėl atkrisiu, jų patirtis neleido tikėtis kitokio rezultato. Kartais dar pajaučiu nepasitikėjimą iš šeimos pusės, kas yra natūralu, nes daugybę metų mane pažinojo kitokį.
Daug žmonių stebisi mano daromomis praktikomis, tačiau jaučiu begalinį palaikymą. Pastebiu, kad artimieji kreipiasi į mane, nes irgi domisi, tarkime, prašo pasiūlyti knygų ar papasakoti apie dvasines praktikas. Iš pradžių pamokslaudavau kitiems, lyg būčiau visažinis, kad ir jie turėtų keistis, dėl to sulaukdavau pasipriešinimo. Mano mokytojas sakė, kad kai tai praeis ir nebejausiu poreikio mokyti kitus, pamatysiu, kaip keičiasi aplinka. Taip ir nutiko.
Ar palyginate save dabar ir anksčiau?
Taip. Nuotraukose matosi, kad pasikeitė net veidas. Bet juokingiausia būna, kai manęs neatpažįsta seniai matyti žmonės. Kartą ėjau Laisvės alėja ir iš tolėliau atpažinau senų draugų eiseną, jie mane irgi pažindavo iš eisenos, kūno kalbos. Einu link jų, šypsausi, o jie nereaguoja į mane, pamaniau, gal pyksta. Kai priėjau ir pakalbinau, suprato, kad čia aš, bet sakė, kad net vaikštau kitaip.
Kaip manote, ar Lietuvoje taikoma sistema yra gera ir iš tikrųjų padeda žmonėms atsitiesti po klaidų?
– Per amžių amžius žinoma, kad žmogų galima kontroliuoti pasitelkus jo baimes. Probacija sukuria baimę ir atsakomybę vykdyti įsipareigojimus, jeigu nenori sėsti į kalėjimą. Tokių, kurie ryžtasi ir geba pasikeisti iš esmės, nepaisant probacijos – yra labai mažai. Tam, kad pakeistum gyvenimą ir požiūrį į aplinką, pirmiausia turi gilintis į save. Nepakanka vien atsisakyti priklausomybių ar būti namuose iki nustatytos valandos.
Bendrai probaciją vertinu labai gerai, nes kontroliuoja ir suteikia progą žmonėms gerai pagalvoti apie savo elgesį.
Kaip visuomenė vertina probacijoje esančius žmones?
Jūs neįsivaizduojate... Apie tai galiu kalbėti labai daug. Baigdamas paramediko mokslus, turėjau atlikti praktiką. Bandžiau darbintis daugybę kartų, tačiau esu sau pažadėjęs nemeluoti, todėl paklaustas, ar turiu reikalų su policija, visada pasakydavau tiesą. Nesulaukiau nei vieno pasiūlymo. Savanoriavau hospise, kur ilgainiui gavau darbą.
Tam, kad suprasčiau, koks vėliau bus mano, kaip paramediko, darbas, nutariau kreiptis į Greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnybą, kad leistų pabūti savanoriu. Tam reikėjo pristatyti pažymą, kad nesi teistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, narkotikus. Labai ilgai jos negavau, tad mano būsimas vadovas pats susisiekė ir išsiaiškino, kad tikrinama, ar nesu teistas ir užsienyje. Kai gavau pažymą, joje nebuvo seksualinių nusikaltimų ar susijusių su narkotikais, tačiau mane vis tiek atsisakė priimti net savanoriauti. Kreipiausi į savo mokslų vadovę, nes prieš įstodamas aiškinausi, ar vėliau neturėsiu bėdų įsidarbinti, ir išgirdau patikinimą, jog viskas bus gerai. Galiausiai leido atlikti praktiką, tad pavyko baigti mokslus, tačiau įsidarbinti galėsiu tik tada, kai baigsis probacijos laikotarpis. Darbo rinkoje jaučiuosi net ne turintis šiokių tokių problemų – manęs šalinasi, lyg būčiau raupsuotas.
Kita problema, kurią per šį laikotarpį pamačiau – antstolių darbas. Turėjau virš 4000 eurų skolą, kurią nuskaičiuoti pradėjo iš karto, vos radus darbą. Tuo metu dirbau dviejuose darbuose, o anstoliai atskaičiuodavo 50 proc. visų pajamų ir dar areštavo sąskaitą, tad galėdavau pasiimti tik 350 eurų per mėnesį. Tuo pačiu metu turėjau mokėti ir žalos atlyginimą, tad galiausiai per mėnesį geriausiu atveju likdavo pinigų vos maistui. Problema ne ta, kad reikia mokėti už savo klaidas ir skolas, o ta, kad gyvenimą iš pagrindų keičiantiems žmonėms nesuteikiamas adaptacinis laikotarpis.
Bendravau su „Carito" advokatais, kurie paskaičiavo, kad antstoliai negali išskaičiuoti tokių didelių sumų, kad neliktų net būtiniausioms reikmėms. Siūlė dėl to kreiptis į teismą, bet buvau pavargęs nuo teismų ir norėjau kuo greičiau viską baigti. Galiausiai antstoliai man net grąžino permoką, bet esu tikras, kad jeigu būčiau turėjęs šeimą ar kitų finansinių įsipareigojimų, būčiau ir vėl atkritęs. Per visus 6 metus dėl šios problemos buvau arčiausiai svaigalų. Šią sistemą tikrai reikėtų peržiūrėti.
Viešinimo veikla finansuojama 2014–2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Teisingumas ir vidaus reikalai“ projekto „Lietuvos bausmių vykdymo sistemos kokybės gerinimas“ lėšomis.
