Motyvacijos kalbėtis probuojamieji neturi
Su kiekvienu iš nuteistųjų psichologė stengiasi stabtelėti ir į gyvenimą pažvelgti kitaip, kad praeityje padarytos klaidos daugiau nesikartotų, o žmogus imtų keistis. Keičiasi, kaip sako ji, visi – tereikia to norėti. O tam, kad noras keistis atsirastų, pirmiausiai žmogus turi pasijusti saugiu, būti pripažintu ir išklausytu, tuomet, pasak garsaus amerikiečių psichologo C. Rodžerso, žmogus „atsikrato melagingų fasadų ir juda pirmyn“.
Vis dėlto, dirbti probacijos tarnyboje psichologui nėra lengva. Čia, kaip sako B. Stankevič, dažniausiai į duris beldžiasi žmonės, neturintys motyvacijos ieškoti pagalbos ir nenorintys dalintis savo bėdomis. Apsilankyti čia, aiškina pašnekovė, jiems paprastai rekomenduoja probacijos pareigūnas. O štai dirbantys už šios sistemos ribų psichologai dažniausiai sulaukia žmonių, kurie trokšta gauti pagalbą, noriai dalijasi bėdomis ir gyvenimo sopuliais. Todėl dirbant čia, kaip teigia pašnekovė, tenka nemenkai pasukti galvą, kaip žmogų prakalbinti, kad šis atsivertų ir pradėtų spręsti savo bėdas.
„Kai žmonės patenka į probaciją, dažniausiai jie būna nepatyrę saugumo savo gyvenime, todėl automatiškai tavimi nepasitiki. Pas mane kabinete ant sienos parašyta, kad konfidencialumas bus užtikrintas, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus planuoja sužaloti save ar kitą, tai klientai kelis kartus klausia, ar tikrai niekas nieko nesužinos. Ligoninėje, teisme, policijoje žmonėms yra nejauku – tokios institucijos kelia tam tikras neigiamas emocijas. Taip pat ir probacija. Be baimės ir nepasitikėjimo, žmogus dažnai jaučiasi „pagautas“, „įkliuvęs“, nubaustas, kartais išgyvena gėdos, kaltės jausmus, beveik visada – priešiškumą ir pyktį, o pyktis yra galinga emocija“, – sako ji.
Kartais su užsukusiais į jos kabinetą psichologei tenka sėdėti tyloje. Būna ir tokių klientų, kurie vietoje pokalbio mėgsta apžiūrinėti kabinetą – stebi paveikslus, iškabas ir kitus patalpoje esančius daiktus. Tačiau, kaip sako pašnekovė, tyla irgi yra naudinga – kiekviena pauzė ir atodūsis gali nemažai atskleisti apie žmogų. Paklausta, kiek laiko užtrunka, kad nuteistasis imtų atsiverti, psichologė sako, kad tai – labai individualus dalykas, – yra ir tokių, kurie niekada taip ir neatsiveria.
„Darbas čia yra dvipusis – klientai tave stebi, nagrinėja, kažko patys paklausia. Aš gerbiu kiekvieną žmogų, nesvarbu, kuo jis užsiima, koks yra jo statusas, ką jis padarė ar nepadarė – jei šiuo metu jis yra su manimi, dabar esame bendražygiai. Turime pasimokyti vienas iš kito – konsultacija yra kaip tango šokis, kur mokosi abu. Bet reikia būtinai įdėmiai klausytis, negalima praleisti nė vienos pauzės, nė vieno kablelio ar atodūsio, žvilgsnio ar kitokios kūno kalbos. Nes tai daug ką pasako apie žmogų, jo būseną ir kalbėjimą ar nekalbėjimą.
Minusas pas mus, probacijoje, yra tas, kad čia yra terminai: visi čia pakliuvę žmonės turi tam tikrą probacijos terminą – du mėnesius, metus, trejus ir panašiai. Žmonės pas mane dažniausiai jau ateina po tam tikro laiko, ne iš karto pakliuvę į probaciją. Kai kas užsuka pas psichologą, nes iškilo kažkokių papildomų problemų, kartais – iš smalsumo, arba apsilankyti pasiūlo specialistas. Mes pradedame dirbti, visai gerai įsivažiuojame ir… baigiasi terminas. Mūsų klientas tampa laisvas ir išeina savais keliais. Būna, kad klientai ieško psichologo pagalbos savarankiškai, bet būna, kad jos ir neieško, nors akivaizdžiai kankinasi“, – pasakoja B. Stankevič.
Pasibaigus probacijos terminui ji pasiūlo tęsti bendravimą, jei mato tokį poreikį, o kartais net siūlyti nereikia – klientai to prašo patys. Yra ir tokių, kurie ateina paprasčiausiai aplankyti ir pasipasakoti apie gyvenime įvykusius pokyčius.
„Yra tokių žmonių, kurie ateina metams praėjus, pasisako, kad vedė ar ištekėjo, turi vaiką, įsidarbino ar pakeitė darbą, žodžiu, padėkoti, pamatyti, pasižiūrėti. Čia geras dalykas – toks vidinis psichologų „kaifas“, kai žmogus išeina sustiprėjęs ir patenkintas. Nėra tokių žmonių daug, bet tai yra stipriai motyvuojantys atvejai, nes pamatai, kad padėjai žmogui atrasti save, pamatyti „geresnę savo versiją“ ir judėti jos link, o dėl to laimi ir jis pats, ir artimieji, ir kaimynai, ir kaimynų vaikai. Visa visuomenė tampa laimingesnė nuo tokių paprastų dalykų“, – sako ji.
Neigia naudą, vėliau – dėkoja
Siekiant prakalbinti klientus, ji taiko įvairiausius metodus: „Aš pati esu baigusi kognityvinę psichoterapiją, o mano metodikos yra įvairios: mes ir piešiame, ir braižome visokias lenteles, piešiame kaltės pyragus, taikome kėdžių metodiką, kai įsivaizduojame, kad, pavyzdžiui, ant kėdės sėdi žmogus, kurio norime atsiprašyti – mokomės tai padaryti. Su kai kuriais mokomės pasakyti žodį „ne“.
Taikau ir dailės terapiją, motyvacinius užsiėmimus, naudoju asociatyvias korteles, kuriose yra tam tikri paveikslėliai, žodžiai, kurie praverčia mums kalbantis – lyg ne apie save, o kitą. Jau senokai tai dariau, bet su paaugliais taikau ir ekspozicines treniruotes. Pavyzdžiui, žmogus yra iš kaimiškos vietovės, bijo nusipirkti bilietą, parduotuvėje suprakaituoja, jei pardavėjas kažko paklausia, jis nežino, kaip elgtis, tai mes darome visokias ekspozicijas – einame kartu, perkame, grąžą pasiimame, pasivaikščiojame, bilietą kartu perkame. Yra ir šokio, kvėpavimo, muzikos terapijos pratimai.“
Vis dėlto, dirbdama probacijos tarnyboje ji neretai sulaukia tokių klientų, kurie abejoja jos taikomais psichoterapijos metodais ir nesupranta jų naudos.
„Vedu daug grupinių užsiėmimų, vienas jų – dailės terapija. Dažnai būna taip, kad susirenka vyrai, kuriems yra apie 40 metų, ir jie mano, kad supranta savo gyvenimą, žino, kokie vaidmenys jiems tinka. Tokią terapiją vadina nesąmone, nes jeigu norėtų piešti, tai būtų darželinukai. Aš per prievartą jų tikrai neverčiu piešti, bet kviečiu pabandyti. Tada mes bandome. Septynerius metus dirbu čia, tai man atrodo, gal du žmonės per užsiėmimą buvo atsistoję ir išėję, o visi kiti pabando ir pasilieka iki galo.
Praeina pirmas užsiėmimas, antras, trečias ir ties ketvirtu, tie, kurie šaukė, rodė nepasitenkinimą, kad nenori čia dalyvauti, geriausiai supranta, kokius gerus dalykus čia gauna – įsitraukia, patys užduoda klausimus, išeina patenkinti. Pasirodo, kad tas psichologas visai nesikandžioja, nerėkia, nesijuokia, patarimų irgi neduoda – tiesiog būna kartu“, – teigia B. Stankevič.
Papulti čia – gali kiekvienas
Paprašyta nupiešti į probacijos priežiūrą patekusio žmogaus portretą, B. Stankevič skuba pastebėti, kad čia gali papulti bet kokios specialybės, visuomenės sluoksnio, amžiaus ar lyties žmogus. Kitaip tariant – kiekvienas iš mūsų.
„Vienų daugiau, kitų mažiau, bet tikrai aš asmeniškai susidūriau su visokiais. Aišku, moterų yra daug mažiau nei vyrų, yra ir paauglių, bet jų nedaug. Vyrai čia atsiduria maždaug nuo 35 iki 55 metų amžiaus. O šiaip, tai įvairūs žmonės – kad pasakyčiau, jog ateina tik tokie ar kitokie, tai tikrai ne. Patenka įvairių profesijų žmonės, taip pat ir bedarbiai.
Apskritai, man atrodo, kad pradirbus probacijos psichologu metus, gauni patirties penkeriems metams į priekį, nes tikrai labai įvairus klientų ir psichologinių problemų spektras: ateina žmonės su įvairiomis emocijomis, traumomis, pažeidimais, vaikystėje nepatenkintais poreikiais. Visi mes esame žmonės – nėra tokios profesijos, kad negalėtum patekti į probaciją. Žmonės kažkada suklydo, kažkas viduje sulūžo, atsitiko tai, kas atsitiko, padarė tai, ką padarė. Bet tai – praeitis, kurios nepakeisi.
Galiu paminėti nebent dažniausiai mano sutiktas, probacijos klientams būdingas, tendencijas. Pastebėjau, kad daugelis mano klientų, ypač vyrų, nemokėjo laiku paprašyti pagalbos, laikė tai silpnumu, arba bijojo ar nepasitikėjo aplinkiniais. Galbūt, priešingu atveju, būtų išvengę nusikaltimo ar nusižengimo. Kitas pastebėjimas – daugeliui būdingas nepasitikėjimas savimi, užmaskuotas po „kietuolio“ kauke, geriausiai žinančio, ką daro. O jei kažkas atsitiko ne taip, tai tiesiog taip buvo lemta, arba kaltas kažkas kitas – draugai, alkoholis, aplinkybės“, – pastebi pašnekovė.
Kaip sako B. Stankevič, į jos kabinetą pasibeldusius žmones ne visada lydi vaikystės traumos, tai gali būti ir vėlesniame gyvenime nutikusios įvairiausios nelaimės ar ištikusios krizės, kurios „sutrumpino kelią“ iki nusikaltimo. Tačiau ji pabrėžia, kad kiekvieną pasekmę mūsų gyvenimui lemia mūsų elgesys: „Yra elgesys ir yra pasekmės, bet reikia kartais galvoti, kokių pasekmių tu nori ir galbūt dėl jų turėsi pakeisti elgesį. Dažniausiai taip negalvojama. Tuomet svarstome: jeigu nori turėti stiprią šeimą ir gerą gyvenimą, tai kaip tu turi elgtis, kad tai pasiektum? Jeigu tu nori bėgti ir nenugriūti, tai kaip tu turi bėgti? Kokiu būdu? Į ką atsižvelgdamas?“
Paklausta, ar iš tiesų visi žmonės gali pasikeisti, net ir tie, kurie kadaise nusižengė, o galbūt ir ne vieną kartą, psichologė pabrėžia, kad tikrai gali, tačiau turi to patys norėti. Kitaip tariant, su aplinkinių pagalba ir didžiuliu užsispyrimu žmogus iš tiesų gali tapti kitoks, geresne savo versija.
„O tie, kurie nesikeičia, net nesvarsto, ar galima pasikeisti. Jie tiesiog mano, kad teisingai gyvena. Bet kokios permainos yra skausmingos. Įsivaizduokite, žmogus visą gyvenimą iki šiol gyveno pagal tam tikras savo taisykles, jam buvo gerai, turėjo tam tikrą statusą, buvo aišku, kokie, kieno yra vaidmenys, kas ir už ką atsakingas, o tada – kažkas nepavyko, rutina sutriko, supyko, suklydo, tada dar ir probacija, vėl kažkas nepavyko – vėl probacija, suprato, kad kažkas yra ne taip, nepavyksta susitvarkyti gyvenimo.
Bet kas yra „ne taip“? Ir kai pradedi kalbėti su tokiu žmogumi, jis pamato, kad yra ir kitoks kelias, kitoks požiūris, kitos taisyklės. Tai tam, kad žmogus suprastų, kas yra ne taip, kad praregėtų, pirmiausia jis turi stabtelėti, pažiūrėti, kur jis pats yra užstrigęs“, – pastebi pašnekovė.
Sėkmės istorijų – ne viena
„Kiekvienas klientas, kuris buvo pas mane, man yra brangus ir vertingas“, – sako probacijos tarnybos psichologė ir priduria, kad sėkmės istorijų per septynerius metus, dirbant probacijos tarnyboje, buvo ne viena.
„Vienas toks paauglys padarė vieną nusižengimą, nes konfliktavo su tėčiu. Jis atėjo pas mane, mes turėjome tokią 3 valandų terapiją, su tam tikra metodika. Mums užteko to vieno karto, kad jis labai daug suprastų, nuvažiuotų pas tėtį, kur jie pasikalbėjo, apsiverkė, grįžo abu pas mane, padėkojo ir viskas – jis daugiau niekada čia nebuvo, viskas susiklostė „super“ gerai.
Dar buvo toks klientas, kuris po probacijos emigravo į užsienį, pradėjo savo verslą, priėmė kitus žmones, jis kartais man pasiskambina, pasako, kad žiūrėkite – čia mano žmona, mano vaikas, koks aš laimingas. Džiaugiesi dėl tų dalykų. Buvo ir klientas, kuris konsultacijų pradžioje nenorėjo prisipažinti, kad smurtavo prieš vaikus, bet pusiaukelėje apsiverkė, tada viską prisipažino ir pradėjo labai griežtai save vertinti. Ir dabar kartais pasiskambiname, jis Vilniuje gyvena, tai kartą į pusmetį ar į metus dar ir užeina, pasisveikina, pasako, kad viskas gerai ir išeina.
Buvo ir toks žmogus, kuris labai norėjo savo šeimą išlaikyti, bet taip gavosi, kad reikėjo skirtis. Jam buvo labai sunku, jis labai nervinosi, visų nekentė, jautė didžiulę neapykantą, kaltino visus – nuo Vyriausybės iki pavienių asmenų. Kai jis ateidavo pas mane, šaukdavo, sienos drebėdavo, pykčio buvo labai daug, bet po truputį dirbome, dirbome ir išmoko atpažinti savo emocijas, priimti jas ir save, nešališkiau vertinti buvusią sutuoktinę, pamatyti, kokio gyvenimo norėtų ir ką turėtų pakeisti. Dabar jis gyvena labai gerai – atsikratė blogų draugų, su jais nebendrauja, nusipirko namą, turi gerą darbą, kartais man paskambina“, – šypteli ji.
Nors kiekvieną savo klientą ji vertina ir prisimena, sako gatvėje su jais niekada nesisveikinanti. Tačiau taip elgiasi tik iš pagarbos savo klientams.
„Ne todėl, kad aš jų negerbiu ar panašiai, bet tiesiog kartais žmogus gali nenorėti ar pasijusti nesmagiai – jaunas, pradėjo naują gyvenimą, o šalia einanti draugė dar paklaus: kas čia tokia, iš kur tu ją pažįsti? Aš jiems sakau, kad jeigu jūs mane pamatysite, norėsite pasisveikinti, tai tikrai prieisite ir pasisveikinsite, bet aš pirma nesisveikinsiu, saugodama jūsų orumą. Tai būna, einu gatve, girdžiu – rėkia: laba diena, psichologe! Ar atpažįstate mane? Per visą gatvę šaukia, pribėga apkabinti“, – juokiasi B. Stankevič.
Paklausta, ką pasakytų tiems, kurie ieško pagalbos ir teisingo kelio, svarsto apie apsilankymą pas psichologą, bet bijo, pašnekovė pabrėžia – svarbiausia yra ateiti ir pabandyti.
„Aš pasakyčiau: užeik, pabandyk ir pats pamatysi, ar tau reikia, ar nereikia psichologo. Vystykime savo smalsumą, nes pats blogiausias dalykas yra tada, kai sakome, kad viską žinome ir mums nieko naujo nereikia – užsidarome, tampame emociškai skurdūs. Kai kažko bijai – reikia tai ir padaryti. Bijai paklausti – klausk, bijai pasibelsti – pasibelsk. Bijau, bet darau – būtinai“, – padrąsinimu pokalbį užbaigia ji.
Viešinimo veikla finansuojama 2014–2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Teisingumas ir vidaus reikalai“ projekto „Lietuvos bausmių vykdymo sistemos kokybės gerinimas“ lėšomis.
