Susitikti interviu Biržuose gyvenanti Sigita sutinka tada, kai sutariame, jog straipsnyje nebus atvirų jos vaikų nuotraukų, taip pat po pažado, kad tai nebus tik „rožinis“ interviu. Devynis vaikus auginanti moteris sako, kad yra kaip ir visi mirtingieji - ne be nuodėmių, todėl piešti tobulos mamos ir globėjos paveikslo nereikia. Du vaikus pagimdžiusi moteris pirmąją mergaitę globoti ėmėsi prieš 10 metų. Paklausta, kaip kilo tokia mintis, leidžiasi į prisiminimus.
Visą laiką supo vaikai
„Vaikai yra mano gyvenimas. Juk kai turi vaikų, augini juos, tai neklausi savęs kasdien – kodėl jie atėjo į mano gyvenimą? Aš daug dalykų priimu kaip duotybę. Nesijaučiu išskirtinė. Tai, ką aš darau, gali kiekvienas, kuris jaučia įkvėpimą ir pašaukimą. Turiu du svarbiausius kriterijus gyvenime: klausau Dievo ir savo širdies. Būdama kokių 10-11 metų skaitydavau „Šeimos“ žurnalą, man buvo įdomu viskas apie vaikus, nors bendraamžiai tokiais dalykais nesidomėjo. Gėriau informaciją į save ir vaikiškai svajojau, kad užaugusi dirbsiu internate arba vaikų namuose. Baigiau ikimokyklinę pedagogiką, Stebėdavau grupės draugus, kurie neturi nieko bendro su vaikais, tiesiog jie atėjo įgyti specialybės, o aš tuo gyvenau.
Negalvojau apie vaikų globą, nes anuomet nebuvo jos skatinimo, juk uždarydavo tuos vaikus į vaikų namus, ir jie ten gyvendavo. Toks įdomus sutapimas: mano močiutė, pasirodo, irgi iš internato parsivesdavo į namus vaiką. Prieš mirtį ji sakė, kad apgavo jį, žadėjo, kad vieną dieną pasiims ir nepadarė to. „Man visą gyvenimą buvo negera ir aš graužiausi šio sprendimo...“, – prieš pat mirtį gailėjosi ji.
Kai dukteriai buvo 10 metų, o sūnui 7, susėdom su vaikais atvirai pasikalbėti. Lankėme vaikų dienos grupę prie bažnyčios ir pažinojom vieną mergaitę, kurią kilo mintis globoti. Vieną naktį mergaitė pasibeldė į duris prašydama pagalbos, nes tėvas ją suspardė ir eiti ji daugiau neturėjo kur. „Yra taip ir taip, vaikai, ką mes turėtume daryti?", - paklausiau jų. Abu turėjo galimybę pasisakyti. Kaip ir man, taip ir jiems, buvo (ir yra) artimas požiūris – „Jeigu gali padėti, padėk. Kas kitas, jei ne tu? Kas kitas, jei ne mes?“ Paimti globoti Dianą buvo mūsų trijų sprendimas. Mūsų nerašyta sutartis, po kurios kelio atgal nėra.
Kaip ir dabar, tada neturėjau materialių turtų. Nuomojausi butą, dirbau dviejuose darbuose, auginau du vaikus. Gyvenau viena, nes vaikų tėvas iš šeimos išėjo kuomet studijavau evangelišką teologiją antrame kurse. Esu labai dėkinga Klaipėdos vaikų teisių skyriaus darbuotojoms, kurios padrąsino ir padėjo. Pamenu, atėjo apžiūrėti gyvenimo sąlygų. „Puiku, vaikas turi lovą, mylinčią mamą, pirmyn",- pasakė. Man tai buvo labai svarbu. Tuo tarpu labai neramino auklėtojos ištarti žodžiai, kuomet lankiau Dianą apgyvendintą vaikų namuose, kol bus sutvarkyti globos dokumentai: „Aš nė vieno iš tų vaikų neimčiau nei už milijoną“...
Kiekvienas vaikas nusipelno meilės
Globojamai mergaitei buvo 11, kai ją pasiėmėm. Trintis buvo, nes namuose du paaugliai ir vienas tuoj būsiantis juo. Nebuvo lengva. Neleidau sau galvoti, ar gerai pasielgiau. Uždariau praeities duris ir žiūrėjau į priekį. Negaliu sakyti, kad viskas buvo kaip sviestu patepta. Kai ateidavo krizės, susėdavome ir vėl kalbėjomės. Jeigu žmogus pasielgia netinkamai, ne jis yra blogas, o jo elgesys. Tai nepadaro jo mažiau mylimu ar vertingu. Reikia bandyti keisti elgesį, kad būtų gerai. Šiandien jau suaugę mano vaikai įsitikinę, kad tai buvo teisingas sprendimas.
Mums reikėtų atsakingiau vartoti sąvoką MYLIU. Mes, lietuviai, labai mėgstame ja švaistytis, sakydami vaikui tai „Myliu", tai jau „Nebemyliu“... „Nemylėsiu tavęs, nes tu blogai elgiesi". Man tai nesuvokiama. Kartais ir aš klystu, bet tada yra žodis „Atsiprašau“. Savo vaikams sakau visada, kad jei davėte žodį, jį reikia tesėti.
Pati dirbau vaikų namuose, išėjau iš jų, nes supratau, kaip tai beprasmiška ir laikina. Mes sakom, kad mylim, bet tai tik žodžiai. Sakom, kad duodam geriausia, o tai neteisybė. Geriausia, ką gali duoti žmogui, mylėti jį tokį, koks jis yra ir auklėti jį, ugdyti, atiduoti tai, ką turim geriausio. Dirbdama globos namuose mačiau grąžinamų iš globėjų vaikų akis, tai pati didžiausia tragedija, kokia gali būti - būti paimtam į šeimą ir po to vėl grąžintam į vaikų namus. Vaikams ne vieta vaikų namuose, nesvarbu, kokie geri jie bebūtų, kokios sienos ten gražios būtų. Žiūriu į tuos vaikus ir matau, kad jie turi potencialo. Taip pat suprantu, kaip tas potencialas gesta. Vaikų namuose vaikai - it tiksinčios bombos, kurios kartais iššauna. Vaikai čia neleidžia sau rodyti jausmų. Mano vaikai visi tik po metų ar pusantrų pradėjo rodyti savo emocijas. Vaikų namuose vaikai neleidžia sau rodyti emocijų, nes iš jų tyčiosis, juoksis, galbūt barsis. Kai vaikas namuose pirmą kartą apsiverkė, supratau, jis jau savas. Jis jaučiasi saugiai, mokėdamas parodyti, kad jam skauda. Tai ženklas, kad vaikas atšilo ir rodo emocijas. Vienam reikia daugiau laiko, kitam- mažiau“.
Įsteigė šeimyną
Prieš aštuonerius metus Sigitos namuose vietos atsirado dar vienai globotinei. „Paėmėm mergytę. Tai buvo vaikas, kurį vaikų namuose skriaudė, o aš negaliu to matyti. Vyriausia duktė tada pasakė: „Mama, yra namuose laisva lova, pasiimkim ją". Taip į mūsų namus atėjo naujas žmogeliukas. Metus laiko iki globos įteisinimo atsiveždavome ją į namus savaitgaliais. Buvo laiko susipažinti. Ji atėjo pas mus gyventi ir pradėjo eiti į pirmą klasę. Daugelis globėjų ar įtėvių nori labai mažų vaikų, bet jei tėvai turi patirties auginant vaikus, manau, kad labai geras laikas globoti ir vyresnius vaikus, pavyzdžiui, būsimus pirmokus.
Minimumas ir maksimumas
Šiandien Sigita gyvena su šešiais vaikais nuo 4 iki 14 metų. Kaip pati sako, gal būtų norėjusi auginti 4, bet tai neįmanoma, nes įstatymas numato, kad steigiant šeimyną, minimumas globojamų vaikų yra 6, o jei auginamas vaikas su negalia - 5. Sigita augina šešis, vienam iš kurių jau jos namuose buvo nustatyta fizinė negalia. „Pirmi metai mums buvo sunkūs. Labai sunkūs. Vaikai daug sirgo, neišėjom iš namų praktiškai - peršalimo ligos puolė nuolat. Mažiausiajam, turinčiam fizinę negalią dėl širdutės, tai ypač pavojinga. Tačiau džiaugiuosi, kad mažasis, augęs beveik tik ligoninėse, dabar į jas užsuka vis rečiau. Nuvažiuoju į Biržų ligoninę, tai medikai juokaudami klausia, kur Vilių paslėpiau. Štai dėl tokių akimirkų tikrai smagu ir gera.
Šeimoje įvyko vaidmenų persiskirstymas, jauniausia šeimoje buvusi Ingrida tapo vyriausiąja visų sese, tai yra didelis iššūkis ir jai, ir mažiesiems. Pirma, ką mes padarėme, tai nusistatėme taisykles, kaip mes turime gyventi, kad visiems būtų geriau. Metus laiko taisyklės, jų buvo gal 18, kabojo kiekviename kambaryje. Jos padėjo. Taisyklių laikymasis yra svarbi gyvenimo dalis. Jei nesilaikai visuomenės taisyklių, taisyklių mokykloje ar darbe, iš esmės tu niekada negyvensi laimingai. Vaikams globos namuose tai sunkiai įgyvendinama - nes viena auklėtojo reikalauja, kita - nekreipia dėmesio. Aš esu „bjauri" mama, ta, kuri liepia laikytis taisyklių. Žiūriu į vyresniuosius vaikus ir džiaugiuosi, kad pavyko jų išmokyti.
Didelė paskata vaikams šiemet buvo važiavimas į Škotiją pas sesę, vyriausiąją dukterį. Trys važiavo rudenį o kiti trys - dabar, pavasarį. Pasakiau, kad jie turi stengtis savo elgesiu, kitaip kelionė gali ir neįvykti. Vaikai žino, kad aš nemeluoju. Jei pasakiau, tai yra tiesa. Man nereikia, kad vaikai neštų dešimtukus, aš noriu matyti jų mokslo pažangą, jų pastangas.
Šiandien vaikai, paprašyti nupiešti savo šeimą, piešia visus iš eilės, kol pavargsta. Darželį lanko du mažiausi vaikai ir per Šeimos dieną paprašyti užrašyti mintis apie savo šeimą, pareiškė, kad „mūsų šeima labai didelė". Kaip smagu, kad jaučiasi didelės šeimos nariu, šeimos dalimi.
Du paskutiniai vaikučiai atėję į šeimyną turi prieraišumo sutrikimą. Daug vaikų globos namuose jį turi. Kas labiausiai sugraudina žmones, kurie ateina į globos namus? Kad vaikas prisiliečia, apkabina, kalbina. Bet tą jis daro visiems suaugusiems. Vaikas, neturėjęs vieno asmens, prie kurio prisirištų, mato kiekviename žmoguje potencialų žmogų, kuris galėtų būti jo. Mano vaikai gali kavinėje prieiti prie žmogaus, apsikabinti. Nejaučia ribos tarp to, kur yra artimas, mano žmogus ir šiaip žmogus. Jeigu jūsų vaikas bėgtų prie kiekvieno žmogaus, pažįstamo ar ne, juk atrodytų keistai, ar ne? Labai daug informacijos apie tai surandu užsienio mamų, globojančių vaikus, internetiniuose dienoraščiuose. Skaitau, semiuosi patirties. Pavyzdžiui, jie, parsivežę vaiką iš globos įstaigos namo, neleidžia pusė metų jam matytis su artimaisiais, kad vaikas suprastų, kas yra šeima, būtų sukurti ryšiai tarp šeimos narių. Tam, kad vaikas sukurtų santykius, reikia laiko. Ypač, kai ateina į šeimą ne kūdikis, o didesnis vaikas, kuris jau yra turėjęs milijoną santykių, draugysčių ir nusivylimų. Jam reikia atrasti savo vietą šeimoje. Šiandien džiaugiuosi matydama, kaip vyriausias šeimynos berniukas, kuris nieko bendro neturėjo su mažiausiuoju, ima jį už rankos ir vedasi pažaisti į smėlio dėžę. Vaikas prisiima atsakomybę už jaunesnį brolį, o dar svarbiau - jis nori leisti laiką kartu su juo. Žaisti, pažinti.
Apie kaimynus ir lietuvių norą keisti pasaulį
„Dabar namuose yra trys paaugliai -12,13 ir 11 metų. Vėliausiai į šeimyną atėję vaikai dar mokosi pasitikėti. Šie vaikai tikrina nuolat, ar suaugęs dar myli juos tokius, kokie jie yra. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų moka mylėti, net tie, kurie už nusikaltimus sėdi kalėjime, tiesiog skirtumas yra tas, kad pastarųjų kažkas nemylėjo. Jie išmoko tą pamoką geriau, negu meilės pamoką. Manau, labai svarbu, kas gyvena šalia vaiko ir jį auklėja. Ne žodžiais, o darbais. Štai sėdit, rūkot, vaikas šalia vaikšto. Jūs sakysite vaikui „Nerūkyk". Ką jis darys? Arba sakysit „Aš tave myliu" ir duosit už kampo į kuprą. Tai kaip vaikai supras meilę - kaip smurtą? Tai kaip jis elgsis su kitais? Duos kitiems į kuprą, nes galvos, kad tai yra meilė. Mes verkiam, kad užauginam daug baisių žmonių Lietuvoje, bet laikas pradėti nuo savęs - ką aš padariau, ką aš užauginau. Kiek mes prisidedam, kad žmonės užaugtų žmonėmis. Man trūksta Lietuvoje bendruomeniškumo. Net ir mūsų kieme buvo neigiama kaimynų nuomonė (ne visų), kad čia atsikrausto šeimyna gyventi. Vaikus stabdydavo kieme, klausdavo, kiek čia mūsų bus, ar gyvensim čia kaip žmonės, ar nesulaužysim visko. Tai išankstinė nuomonė, kuri užpaišoma vaikui ant kaktos. Sakiau vaikams, kad nekalbėtų su tokiais žmonėmis, bet pasiūlytų pasikalbėti su mama. Šiandien jau taip nenutinka, tikiu, kad savo gyvenimu mes įrodėme, kad gali būti kitaip. Vaikams iš vaikų namų tarsi štampas uždėtas, kad „nieko gero..." Ar iš tiesų nėra gera, kad užaugintas vaikas sukuria savo šeimą, sąžiningai uždirba pinigus ir neateina prašyti lito alkoholiui? Arba tai, kad vaikas, kuris neturėjo tikslo gyvenime, dabar jį turi?.. Jeigu žmonės kuria didelius planus keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Šiandien aš žinau, kad savo vaikams aš pakeičiau pasaulį. Kiekvienas turi teisę būti vertingas ne tik Dievo, bet ir žmogaus akyse.
Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad kaimynystėje yra ir viena senjorų pora, kuri visą žiemą mus vaišino raudonskruosčiais obuoliais iš savo sodo ir visuomet su šypsena pakalbindavo sutiktus vaikus. Kitas kaimynas pavasarį padėjo pataisyti vaikų dviratukus, o šįmet pažadėjo vaikus išmokyti žvejoti. Iš tiesų, juk tiek nedaug tereikia, kad visiems būtų gera: pasidalinimo šypsena, obuoliu, geru žodžiu ar savo laiku...
Negaliu išsirinkti vieno iš savo devynių vaikų, kuris yra „pats geriausias“. Man geriausias yra tas vaikas, kuriam šią akimirką skauda. Man svarbus tam, kuriam reikia pagalbos, aš myliu labiausiai tą, kuris dabar verkia, nes jam manęs reikia. Kiekvienas vaikas turi savo talentą, jei jį pastebi ir pradedi ugdyti, jie yra unikalūs. Vienas vaikas puikiai žaidžia krepšinį, bet tai nereiškia, kad nemylėsiu kito, kuris nemoka žaisti krepšinio. Gal jis skambina gitara?.. Labai svarbu pastebėti, ką vaikai moka ir padėti jam pasirinkti. Man nepatinka šiandieninis požiūris Lietuvoje, kad nereikia nieko daryti, užaugs vaikas ir pasirinks pats. O tai kam tada šalia to vaiko yra suaugusieji? Gal jis nieko nepasirinks pats? Manau, kad vaiko skonį ir talentus reikia ugdyti nuo vaikystės. Skonį rūbams, teatrui, muzikai, žmonėms, su kuriais bendraus. Mano sūnus 14 metų iš Biržų išvažiavo į sporto mokyklą Vilniuje, kiti klausė, ar aš nudurnėjau, ar nebijau. Aš pasitikiu savo vaiku. Kitas vaikas po mokyklos priėmė Lietuvoje nepopuliarų sprendimą ir išvažiavo pusmečiui savanoriauti į Afriką. Mano manymu, tai labai vertinga patirtis! Sakau savo vaikams, kad jie neturi po mokyklos baigimo būtinai kažkur stoti studijuoti. Jie neprivalo žinoti, ko nori gyvenime. Jie gali padirbti, pasavanoriauti, išvažiuoti pažinti pasaulio, o tada pagalvoti, ko nori. Duktė po Afrikos grįžo, pailsėjo ir išvažiavo į Škotiją, kur įstojo studijuoti į Universitetą sociologijos. Planuoja dirbti su specialiųjų poreikių vaikais“.
Kvadratiniai metrai ir centimetrai
„Aš užsimerkusi galėčiau visus globojamus vaikus įsivaikinti, tik tam neturiu nuosavo būsto ir pinigų. Jeigu gaučiau tokias išmokas įsivaikinusi, kaip globodama, jie seniai būtų įvaikinti. Dabar turiu vadinamąją ilgalaikę globą, esu atsakinga už juos iki 18 metų. Jeigu vaikas nori, niekada nedraudžiu bendrauti su biologiniais broliais ir seserimis. Su biologiniais tėvais - kas kita. Turiu patirties, kai motina 4 metus skambindavo dukteriai tik girta ir vis kaltindavo, kad tai dėl jos iširo šeima. Tai kaip tam vaikui reikia gyventi su tokia kalte? Kaip man reikia įteigti, kad tai nėra jos kaltė? Kaip vaikui išgyventi paauglystę? Ir kai man sako, kad privalau stiprinti vaiko ir biologinių tėvų ryšį, aš klausiu, ką aš privalau - naikinti vaiką?
9 mėnesių vaikas paliekamas globos namuose, ir kai jam sueina ketveri metai, atsiranda biologinė mama, kuri sako: „Labas, aš tavo mama". Vaikas nesupranta, kas čia vyksta. Kitų mano vaikų mama sugalvojo, kad gal nori atsiimti vaikus, aš turiu rašyti raštą, kad pas mane jiems geriau augti, negu buvo pas ją. Turiu bijoti, laukti, ką valdžia nuspręs. Aš gyvenu su jais, guluosi, keliuosi, slaugau ligoninėje, o, pasirodo, biologinė motina gali bet kada pareikšti savo teises atsiimti vaiką. O kur tu buvai penkerius, šešerius metus? Globėjai visada tarsi ant bombos - atėję vaikų teisių specialistai gali pamatyti, kad vaikas nešvariomis kojinėmis ir gali tai traktuoti,kaip nepriežiūrą. Nors purvinos kojinės- ne esmė. Išplausim, kokia problema. Pas mus įsigyjant licenziją šeimynos veiklai esminis reikalavimas - gyvenamasis plotas, ar vaikui užteks kvadratinių metrų namuose. Kodėl niekas neklausia, kiek aš tam vaikui širdyje turėsiu kvadratinių centimetrų...
Gal kažkam tie vaikai yra nevertingi, bet man jie - vertybė. Aš tik noriu ramiai gyventi, mylėdama žmones ir augindama vaikus žmonėmis. Mano didžiulis noras, kad Lietuvoje nebebūtų vaikų namų. Aš to nesulauksiu. Bet gal sulauks mano vaikai?