Ieškant etiketo prie stalo taisyklių internete galima rasti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje negalima rėkauti prie stalo, o Vokietijoje reikia maistą prieš valgant supjaustyti kuo smulkesniais gabaliukais ir privalu ištuštinti visą lėkštę. Tačiau tokie išvedžiojimai nėra tikslūs.
„Tokie dalykai yra europietiška kultūra arba dabar tai vadinamas tarptautinis etiketas. Čia yra civilizuoto krašto, civilizuotos kultūros dalykai“, – aiškina etiketo ekspertė Alvyda Jasilionytė.
Universalios elgesio taisyklės
„Žmogus gražiai, tiesiai sėdi. Kai valgo, nepasilenkia visu savo kūno korpusu, tinkamai laiko įrankius. Jeigu kalba, pirma sukramto, tada atsako į užduotą klausimą. Jeigu semia sriubą, tai nuo savęs semia, ne į save.
Kaip pjausto, kokio dydžio kąsniais pjausto, kokiu tempu valgo, kaip įrankiai naudojasi, taip kaip yra sudėta, paeiliui iš kraštų, ar tiesiog pasiima tą šakutę, kuri jam patogi ir tiesiog valgo, ar valgydamas mojuoja įrankiais, kaip sudeda įrankius pabaigęs valgyti arba padaręs pertrauką. Ar naudojasi servetėle ir kaip ja naudojasi. Kaip naudojasi dantų krapštuku, kur juo naudojasi. Kaip laiko rankas, ar pastumia nuo savęs lėkštę, ar ne, kai baigia valgyti“, – A. Jasilionytė vardina dalykus, iš kurių galima nuspręsti, ar žmogus mandagiai elgiasi prie stalo.
Pagrindinės universalios etiketo taisyklės, kurias privalote žinoti, norint neapsikvailinti bet kur Vakarų pasaulyje – nekalbėti pilna burna, nešūkauti prie stalo, prieš valgant maistą supjaustyti jį kuo mažesniais gabaliukais. Servetėlę prieš valgant pasitiesti ant kelių, nesiremti alkūnėmis į stalą.
Negalima kąsti visos duonos riekės, reikia atsilaužti gabaliuką. Sviestą ar užtepėlę tepti ne ant visos duonos riekės, o ant atlaužto gabaliuko.
Pasak pašnekovės, Vakarų pasaulyje egzistuoja tik nedideli etiketo skirtumai, pavyzdžiui, Europoje priimta valgyti šakutę laikant kairėje rankoje, o peilį dešinėje, tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose įrankius laikyti priimta atvirkščiai, tai yra šakutė turi būti laikoma dešine ranka.
Kartais gali pasirodyti, kad kai kurie gero elgesio reikalavimai prie stalo yra kiek pertekliniai ir nereikalingi, tiesiog sukausto žmogų, tačiau taip tikrai nėra.
Vienas iš dalykų, kurio svarbą pabrėžia etiketo ekspertė, kad svečiuojantis kitoje šalyje beveik visada bus nemandagu, jei atsisakysite pasiūlyto vietinio delikateso, kad ir koks bjaurus jums jis pasirodytų.
„Kalbant apie Europos kultūrą, yra, pavyzdžiui, delikatesai, jie skirtingi kiekvienoje šalyje. Tarkim Bulgarijoje priimta valgyti ėriuko akį. Pagal etiketą turi paragauti tą delikatesą, būna, kad padeda kirminus, jaučio uodegos sriubą. Kad ir kaip nemalonu, reikia paragauti nors truputį“, – aiškina etiketo ekspertė.
Radikalūs skirtumai Azijoje
Mūsų anksčiau paminėtos etiketo taisyklės yra universalios, taip elgdamiesi neapsikvailinsite didžiojoje dalyje pasaulio valstybių. Tačiau išskirtinė – Azijos kultūra.
Tačiau A. Jasilionytė priduria, kad išsilavinęs ir gerų manierų žmogus turėtų žinoti šias taisykles keliaudamas ir elgtis kaip priimtina ten, tačiau ir tų kraštų žmonės supranta kultūrinius skirtumus.
„Kad neįžeistum vietinės kultūros nuvykęs į Azijos šalį, turėtum valgyti taip, kaip jie valgo, bet jie gerbdami europietį dažnai padeda peilį ir šakutę“, – sako A. Jasilionytė.
„Galima paminėti tai, kad Rytų Azijoje įprasta karštą sriubą ar makaronus šliurpti; tai tarsi komplimentas, parodymas, kad skanu. Japonijoje priimtina indą pakelti nuo stalo, jeigu taip patogiau valgyti, bet Korėjoje - ne. Japonijoje nemandagu valgyti einant gatve; net ir greitą maistą geriau suvalgyti kažkur sustojus, o ne žingsniuojant.
Kai kuriuose Kinijos regionuose priimtina po valgio garsiai atsirūgti, tačiau tai nėra priimtina Korėjoje ir Japonijoje. Japonijoje mandagu palikti tuščią lėkštę, parodoma, kad buvo skanu; Korėjoje ir Kinijoje maisto geriau pilnai nepabaigti, palikti truputį lėkštėje, taip parodant, jog vaišės buvo gausios ir maisto pakako pasisotinti“, – pasakoja L. Didvalis.
Etiketas svarbus visur ir visada
A. Jasilionytė taip pat primena, kad svarbu yra laikytis etiketo taisyklių ir gražiai elgtis ne tik viešumoje, tačiau ir privačiame gyvenime, būnant su šeima ar draugais.
„Pas mus įprasta, kad su draugais ar su šeimos nariais galiu elgtis bet kaip, galiu šaukt, galiu rėkt, galiu bet kaip valgyt, galiu ryte ateit nenusiprausęs prie pusryčių stalo. Bet tai ir yra kultūra. Tai yra arba pagarba, arba nepagarba artimiausiems savo žmonėms, draugams. Vadinasi yra dviveidiškumas, aš vienoks darbe, vienoks viešumoj, o visai kitoks namie. Tai koks aš iš tiesų?“, – sako A. Jasilionytė.