Specialiame DELFI interviu – pokalbis apie tiesos ir taurumo paieškas, kultinę knygų reikšmę ir tai, kodėl Š. Šulskis šachmatų nežaidžia kompiuteriu.
– Ar kada skaičiavote, kiek pergalių jau sukaupėte per savo žaidimo istoriją?
– Nelygu ką vadinti pergale – ar atskirą prieš varžovą laimėtą partiją, ar laimėtą turnyrą. Žaidžiu šachmatais nuo ankstyvos vaikystės, tad individualių pergalių tikrai nebeskaičiuoju, nors budriai saugau, kad užrašyta partija nepasimestų, o liktų prisiminimu. Tuo tarpu laimėtus turnyrus man primena iškovotų trofėjų kolekcija. Tarp jų – taurės iš septynių laimėtų Lietuvos šachmatų čempionatų.
– Ar kiekvienas naujas medalis, titulas – vis dar sukelia jaudulio, džiaugsmo?
– Be abejo – kitaip nebebūtų prasmės tęsti sportinės karjeros. Medalių blizgesys man vis paliudija, kad gyvenu prasmingą gyvenimą, kupiną įkvėpimo.
– Dar pamenate savo pirmąją šachmatų partiją? Kuo tada Jus sužavėjo šis žaidimas?
– Su šiuo žaidimu mane supažindino mano pirmas treneris A. Augustaitis Kėdainiuose. Nuo pirmųjų pamokų žaidimas mane ėmė labai stipriai traukti savo taurumu ir tiesos kultu. Šachmatuose pergalės pasiekti niekada nepadės tokios savybės kaip gebėjimai nustumti, pargriauti varžovą arba sukelti jam traumą.
Nuo pat pirmųjų vaikystės treniruočių man pasirodė, kad šachmatais galima ieškoti absoliučiosios tiesos – tavo mąstymo netobulumai sukelia klaidas, kurios baudžiamos pralaimėjimu. Siekdamas išvengti klaidų, turi labai atidžiai pasverti kiekvieną ėjimą, prieš padarydamas jį lentoje. Taigi šachmatai moko už savo poelgius.
Stebėdavau, dažniausiai per televizorių, ir kitas sporto šakas, žavėdavausi atletais, tačiau net ir aukščiausiojo lygio sportininkų, tarkime, futbolininkų, pergalė man nepalikdavo pojūčio, kad kažkokia svarbi gyvenimo tiesa tapo įrodyta.
Susižavėjęs šachmatais savo pirmąją partiją, ko gero, sužaidžiau su tėčiu. Gali būti, kad jam tai buvo ir paskutinė šachmatų partija, nors jis gyvas ir sveikas iki šiol. Mano tėvo dėmesio sritis buvo kita – inžinerija. Sūnus gi tebežaidžia iki šiolei...
– Juk jauniems berniukams, sutiksite, sunku išlaikyti dėmesį, norisi bėgti žaisti į lauką. Kas taip traukė prie baltai juodos lentos?
– Mėgau gryną orą vaikystėje, dievinu jį iki šiol. Mėgau visus vaikiškus žaidimus – slėpynes, gaudynes, rogutes ir sniego mūšius, tačiau prisėdęs prie šachmatų užmiršdavau viską. Jie buvo tikra mano šventovė, o aukščiau minėtieji – tik pramogos. Tada mažai mąstydavau kodėl, dabar gi linkęs aiškinti tiesos ilgesiu.
– Ar buvo Jūsų karjeroje momentų, kai svarstėte pasitraukti iš šio žaidimo ir galbūt pradėti dirbti kitą darbą?
Išties buvau apsisprendęs verčiau valgyti duoną su tyru vandeniu, negu užkasti į žemę savo talentą ir eiti dirbti darbų, kuriuose visada bus pranašesnių už mane. Iš tikrųjų, ne kartą vėliau yra tekę valgyti duoną su vandeniu, dėl to sveikata nesiskundžiu...
– Pakalbėkime apie mokymąsi šiam žaidimui. Kiek svarbi praktinė patirtis, o kiek knygos, kiti didmeistriai?
– Kažin, ar dar yra kita sporto šaka, kuri knygai suteiktų tokią tiesiog kultinę reikšmę, kaip šachmatai. Aš neįsivaizduoju savęs nei didmeistriu, nei meistru be knygos. Kiekviena rimta šachmatų partija užrašoma ir daugiau nebeišnyksta. Čempionai, didmeistriai miršta, bet jų partijos klajoja ir veikia gyvuosius dar dešimtmečius, amžius.
Manyje savo pėdsakus yra palikę E. Laskeris, Ch. R. Kapablanka, A. Alechinas, P. Keresas, R. Fišeris – kitų tautų ir epochų žmonės, kurių aš niekados nesu gyvai matęs. Aš jų įtaka ir pagalba savo karjerai tikiu lygiai tiek, kiek tikiu, kad esu 7 kartus Lietuvos čempionas.
– O kas realiai vyksta Jūsų galvoje paties žaidimo metu?
– Šachmatai yra gyvenimo reiškinių modelis. Vieną dieną mes sėdime ir planuojame savo ateitį 5 metams į priekį – kur stosime, kada baigsime universitetą, kokiame mieste ir kuo dirbsime. Kitą kartą įbedę nosį į televizorių mes žiūrime filmą ar futbolo rungtynes ir gyvename tik tuo reginiu. Kiekviena diena turi savo vargo, o kiekviena šachmatų pozicija – skirtingo pobūdžio problemų sprendimų.
Jei kalbėtume apie tai, kas vyksta manyje nuolat ir nepaliaujamai partijos metu, tai gal tai reiktų įvertinti kaip kovą. Tikra kova yra nenuspėjama – kartais kovoji, kad pralaužtum priešininko įtvirtinimus, kartais, kad palaužtum jo desperatišką priešinimąsi, kartais iš visų jėgų stengiesi išgelbėti slystančią iš rankų partiją ir baigti ją lygiosiomis, kad išvengtum pralaimėjimo. Tik kovos ginklas visuomet vienas ir tas pats – žmogaus smegenys.
– Skaičiau Garry Kasparovo knygą. Ten jis rašė, kad realiai jo žaidime nėra vietos spontaniškumui. Anot jo, „jeigu jūs žaidžiate be plano, jūsų sprendimai bus spontaniški. <...> Jūs, užuot judėję pagrindinio tikslo link, sprendžiate tik einamąsias problemas“. Ar kiekvieno žaidėjo strategija individuali, ar tai, ką jis čia pasakė, galioja ir Jums?
– Sunku prieštarauti G. Kasparovui – jis visame pasaulyje pripažintas šiuolaikinių šachmatų guru. Dar pridursiu, kad jis kartu su VI Pasaulio čempionu M. Botviniku buvo mano mokytojai, kuomet paauglystėje man teko laimė studijuoti šių grandų šachmatų akademijoje. Taigi juodu aš pažįstu gyvai, o tai pranoksta net knygų išmintį.
Visus savo šachmatų mokytojus, kurie mane mokė šachmatų tiesų vaikystėje, aš gerbiau. Mano pagarba būtų nusilpusi, jei jų mokymas nebūtų davęs vaisių, bet taip neatsitiko. Įsisamoninta autoritetų išmintis gali tapti tavo paties savastimi – štai kur mokymosi žavesys!
– Kiek suprantu, kiekvienas šachmatininkas turi savitą stilių. Kaip įvardintumėte, apibūdintumėte saviškį?
– Šachmatuose siekiu harmonijos. Harmonijos savo figūrų veikloje, harmonijos tarp savo lūkesčių ir objektyvios tikrovės. Pusiausvyros tarp puolimo ir gynybos. Todėl taikau gana skirtingas strategijas, priklausomai nuo to, ar žaidžiu baltosiomis ar juodosiomis figūromis. Daugelis tuo stebisi, tačiau aš žinau, kad negalima lyginti dienos su naktim.
– Ar prieš prasidedant svarbiam žaidimui, Jus dar kankina stresas, įtampa?
– Sportinio streso jausmas pažįstamas kiekvienam sportininkui, nebūtinai šachmatininkui, ir nebūtinai tai blogas sveikatai dalykas. Juk išsiskiria adrenalinas. Imi jausti savo širdies dūžius, kaip teka gyslomis kraujas. Galvoji: jei ne šios varžybos, kur kitur dar aš galėčiau save taip jausti?
Suprantama, nevaldomas nuovargio, sunkių pralaimėjimų kartėlis gali „užpjauti“. Kiekvienas didis sportininkas turi savitus būdus, kaip kovoti su varžybine įtampa. Ne kiekvienas linkęs juos atskleisti, kad varžovas jais nepasinaudotų.
Galiu atskleisti vieną savo firminių būdų, nes vis tiek jis bus daugeliui per sunkus išpildyti. Kai kam tiesiog neįmanomas. Nepirkite automobilio, nes šitaip jūsų smegenys praranda daug deguonies. Jeigu siekiate aukštų sportinių rezultatų, palikite juos moterims ir gyvenime pasikliaukite savo kojomis.
– Be galimybės suvaldyti stresą ir įtampą, kokios dar charakterio savybės yra būtinos žaidžiant šį strateginį žaidimą?
– Pagarba žinioms, tikėjimas mąstymo galia, garbingumo siekis (nepainioti su garbėtroška). Pasitikėjimas neįmanomas pralaimint vieną partiją po kitos. Pasitikėjimas kyla iš parodytų rezultatų, iškovotų pergalių, laimėtų taurių, medalių. Rezultatai gi neįmanomi be nuolatinių treniruočių „prakaito“. Kas gali motyvuoti šachmatininką alinančioms treniruotėms, dažnai kurtinančioje tyloje su knyga rankoje? Vėl grįžtu prie teisybės alkio temos. Tiesa gi man neįmanoma be žinių.
– Ar turite kokių ritualų, įpročių, kurie padeda išlaikyti strateginį mąstymą, atmintį ir gerą susikaupimą?
– Miegas yra vienas didžiausių malonumų, kuriuos patiriu gyvenime. Kai tik galiu, atsigulu anksčiau, kad pamiegočiau giliau ir rytą pakirsčiau žvalus ir darbingas. Skamba kaip „tinginio ABC“, ar ne tiesa? Save guodžiu, kad toks polinkis miegui susijęs su dideliu mano protiniu aktyvumu dieną. Smegenis būtina pailsinti.
Tačiau užvis svarbiausia nuolatinis kasdienis fizinis aktyvumas. Tai jis leidžia pajusti savo paties kraują, srūvantį gyslomis. Į žemę remiuosi ne padangomis, bet savo kojomis. Kaune mane traukia miesto parkai, o išvykose – kalnai, miškai, jūrų ir upių pakrantės. Važinėju dviračiu, labai mėgstu žvejoti. Daug labiau už žuvies kilogramus mane traukia rytmetinės paukščių trelės, meldų švagždėjimas vėjyje, maisto skonis vidury karklų.
– Kaip atrodo jūsų dienos?
– Neslėpsiu, kad dienos be šachmatų nebūna. Net užkandžiauti mėgstu šachmatų klube. Nebestumdau šachmatų tiek dažnai ir daug, kaip jaunystėje. Juk šiais laikais jie puikiai susiliejo su technologijomis, tad galima juos dėstyti pele ekrane, gyvuoju laiku stebėti bet kuriame pasaulio krašte vykstančių čempionatų partijas. Dabar didesnę šachmatinės veiklos dalį man užima nebe žinių sėmimasis, o sukauptos patirties dalinimas jaunimui, pradedantiesiems šachmatininkams. Užsiimu literatūrine veikla, keliuose užsienio leidiniuose vedu savo skyrelius, apžvalgas.
– Žaidėte prieš daug stipriausių varžovų. Kurie Jums įsiminė labiausiai?
– Išties nelengva išskirti vieną per margaspalvę mano karjerą. Gal tai būtų ankstyvosios vaikystės partija simultane Kėdainiuose prieš Lietuvos šachmatų legendą Vladą Mikėną? Simultano žaidėjų gretos palaipsniui retėjo, nes maestro juos „guldė“ vieną po kito. Suaugusieji paspausdavo ranką meistrui, sveikindami su dar viena pergale ir palikdavo simultano aikštelę.
Likau vienas paskutiniųjų. Nejučia įsėlino nuojauta, kad aš, mažas berniukas, likau žaisti vienas prieš didijį meistrą, kuris prieš simultaną auditorijai gyvai pasakojo, kaip ne vieną Pasaulio čempioną yra „paguldęs ant menčių“. Bandžiau dar laikytis, bet netrukus supratau, kad išsigelbėti nepavyks. Sukrėstas pasidaviau, o maestro mane ramino, glostydamas galvą ir sakydamas „neliūdėk sūnau, kai užaugsi, būsi didelis meistras“. Tada maniau, kad jis juokauja...
– Gal buvo dar kokios varžybos, palikusios tokį gilų įspūdį?
– Jaudinančios viso pasaulio šachmatininkų bendryste yra kas 2 metai FIDE (Pasaulinė šachmatų federacija) vykdomos Šachmatų olimpiados. Lietuvai esu Olimpiadose atstovavęs jau 8 kartus. Pirmas kartas įvyko Maskvoje 1994 m. Taip jaudinausi pirmą sykį atstovaudamas neseniai nepriklausomybę atgavusiai šaliai, kad mačo su Islandija metu apalpau bežaisdamas scenoje. Pašiurpę abiejų komandų žaidėjai sutiko mačą baigti lygiosiomis 2:2. Vėliau Olimpiados gydytojas man atliko injekciją ir viskas baigėsi gerai. Juk kiekviena komanda turi dar atsarginius žaidėjus. Beveik kiekviena Olimpiada pasižymi įspūdingu atidarymu su FIDE himnu, sveikinimo kalbomis, artistų pasirodymu, garsų ir spalvų šou.
– O ar sveika retkarčiais ir pralaimėti? Kaip jūs žiūrite į pralaimėjimą? Ar vėliau, grįžęs namo, analizuojate visus ėjimus iš naujo?
– Dar ir kaip sveika. Tai saugo nuo puikybės, verčia iš naujo pasinerti į partijos analizę, siekiant užčiuopti savo silpnybę, sukėlusią klaidas. Gal mano debiutinės žinios nebuvo išsamios, gal praleidau momentą, kuomet reikėjo daryti lemtingą sprendimą, gal išblėso ūpas atkakliai ginti sunkią, nepatrauklią poziciją?
Mano vaikystės mokytojas VI Pasaulio čempionas M. Botvinikas sakydavo, kad vertingiausios yra pralaimėtos partijos, nes laimėtomis neįmanoma užčiuopti savo paties silpnybių. Tai yra didžiausias išminties perlas, kurį man parodė gyvenimas. Tada suvokiau, kad šachmatai ugdo žmoguje išmintį, kuri liks jo pagalbininke kasdieniame gyvenime už šachmatų ribų.
– Ko dar žaidimas šachmatais gali šiaip išmokyti, kas labai praverčia gyvenime?
– Kaip jau minėjau, kad šachmatai ugdo išmintį. Jie moko elgtis garbingai, nes kad ir kokia laukinė būtų dviejų asmenų kova, siekiant nugalėti priešininką, joje niekados nebus smūgių į veidą, keiksmažodžių, stumdymosi ar drėkstinių žaizdų. Partija prasideda ir baigiasi rankų paspaudimu. Šachmatai artina žmones. Jų taurios kovos specifika, skirtingai nuo daugelio kitų šakų, leidžia vyrams žaisti prieš moteris. Moterys čia gali atskleisti savo jėgas, nebijodamos traumų. Esu pralaimėjęs ne vienai dailiosios lyties atstovei.
Šachmatininkas visuomet aistringai siekia žinių. Žinių ir naujų atradimų ilgesys užpildo asmenį ir greitai išsilieja iš šachmatų į asmeninį jo gyvenimą. Vežuosi iš savo kelionių žurnalus ir knygas svetimomis kalbomis, vėliau mano pirštai slysta žodynais. Man smalsu ir niekad nebūna gana.
– O kiek šis žaidimas individualus ir kiek komandinis?
– Netiesa, kad šachmatuose negali būti komandinio žaidimo. Ne mažiau kaip pusę savo gyvenimo partijų esu žaidęs atstovaudamas kuriai nors komandai. Minėjau, kad Lietuvos rinktinei atstovavau 8–iose Šachmatų olimpiadose. Lietuvoje atstovauju Kauno „Margirio“ klubui, o už šalies ribų –keliems užsienio klubams. Komandos mikroklimatas labai svarbus – žaidėjai padeda vienas kitam ruoštis, dalijasi patirtimi ir žiniomis su komandos draugais. Kartu valgo, kaitinasi saunoje, kartu keliauja į varžybas.
Paskutinę savo partiją žaidžiau Belgijos lygoje. Aštuoni mano komandos žaidėjai Lježe žaidė prieš šio miesto aštuonis žaidėjus. Žaidžiau prie pirmosios lentos ir savo partiją baigiau lygiosiomis. Tačiau mano komanda laimėjo 6:2. Grįžome į savo Eupen‘ą ir atšventėme svarbią pergalę puikia vakariene. Jeigu būčiau savo partiją laimėjęs, o komanda būtų pralaimėjusi, sprangus gi būtų tas flamandiškas guliašas...
– Ar šachmatus žaidžiate ir kompiuteriu? Jei taip, kuo skiriasi žaidimas nuo to, kai prieš akis matote priešininką, jo kūno kalbą?
– Šachmatais žaisti kompiuteriu galima, tačiau aš to nedarau jau kokį 10 metų. Kadangi šachmatai man visuomet buvo sąžiningos ir garbingos kovos šventovė, man morališkai būtų sunku žaisti be rankos paspaudimo, kuris yra dviejų žaidėjų priesaika vienas kitam, kad bus žaidžiama be sukčiavimų ir neleistinų veiksmų.
– Pabaigai, gal galite reziumuoti, kodėl tėvai turėtų supažindini savo mažuosius su šachmatų žaidimu, kuo vaikams tai praverstų?
– Matote, apie 80% pradinės mokyklos dėstomų dalykų turinio orientuoti į vaiko smegenis. Kuo vaikas priima informaciją apie matematinius dydžius, kaip jis išmoksta raides – raumenimis ar smegenimis? Vėliau prasideda užsienio kalba, chemija, fizika. Iš vaiko tikimasi, kad jis niekada nepamirš to, kas jam buvo pasakyta, išaiškinta. Tačiau vaikai dūksta, krykštauja, jie nori džiaugtis saule, o mokytojai piktinasi, kad „kamšalas“ atmetamas.
Jūsų vaikas paaugs, taps studentu, tuomet jau 90% jo studijų turinio bus grįsta protine veikla. Mes žinome, kad tiek vaikui, tiek studentui nuolatinis mokymasis yra didelis iššūkis. Dėl moksleivio nesėkmių skundžiasi pedagogai, nerimauja jo tėvai.
Atjauskite savo vaiko vargą, kurio smegenėlėms tenka grumtis su nelengvais mokslo iššūkiais ir ištieskite jam pagalbos ranką. Leiskite savo vaiką į šachmatų pamokas! Tegu čia jis saugiai siekia žinių ir svarbių gyvenimo tiesų pažinimo su neatimtu vaikišku žaismingumu!
Ačiū už pokalbį.