Ar savo karjeros kelyje esate sutikęs daug lietuvių?
Taip, lietuvių tarptautiniame versle lietuvių tenka sutikti vis daugiau, nors nepasakyčiau, kad daug, ypač teisės srityje. Banke, kuriame dirbu, darbuojasi daugiau nei 70 tūkstančių žmonių iš daugiau nei šimto valstybių. Visad džiugu pamatyti lietuvišką pavardę atsakingose pareigose.
Ar yra išskirtiniai reikalavimai jūsų užimamoms pareigoms?
Gauti dabartinę poziciją padėjo tiek mano daugiametė patirtis kito globalaus šveicarų banko pagrindinės būstinės teisės skyriuje, kur be kita ko teko užsiimti ir reguliacinės kaitos bei tvarumo temomis, tiek ir mano stiprus akademinis bagažas teisinės kaitos, teisinių sistemų transformacijos srityje, įskaitant Šveicarijoje apsigintą disertaciją tarptautinių standartų įtakos nacionalinėms teisės reformoms tema.
Dabartinę poziciją matau kaip tam tikrą savo veiklos tęsinį – su galimybe dar stipriau gilintis į sritis, kurios mane nuo seno traukė: reguliacinė kaita bankų sektoriuje, tarptautiniai, europietiški ir, be abejo, šveicariški globalios reikšmės teisės projektai ir užduotys, socialinė verslo atsakomybė ir tvarus investavimas.
Šalia darbo kalbų anglų ir vokiečių, Šveicarijos ir ES finansų ir bankų teisės bei tarptautinių standartų šioje srityje išmanymo, iš studijų metų darbe tikrai praverčia gilus teisės pagrindų tokių kaip praktinės teisės aiškinimo metodologijos, įstatymų leidybos mokslo, įvairių teisės šakų tarpusavio sąveikos išmanymas, taikomosios, praktinės lyginamosios teisės ir įtakingiausių pasaulio teisės sistemų žinios, teisės reformų/kaitos procesų suvokimas, kam visi užaugę ir teisės mokslus pradėję 1990-ųjų Lietuvoje turime gerus pagrindus, išskirtinę perspektyvą. Šioje srityje aukščiausiu „summa cum laude“ įvertinimu esu apsigynęs ir lyginamąją teisės mokslo daktaro disertaciją Liucernos universitete Šveicarijoje, kas neabejotinai padėjo ir padeda mano kasdieniame darbe.
Kas jus inspiruoja veikti?
Labiausiai inspiruoja tikri savo profesijos meistrai. Žmonės, kurie yra ištobulinę praktinį savo dalyko išmanymą iki pačių aukščiausių aukštumų nepriklausomai nuo jų užsiėmimo, darbo srities. Galimybė dirbti šalia tokių žmonių įkvepia. Pastebiu, kad dabartinėje karjeros fazėje inspiracijos vis labiau semiuosi ir iš dalijimosi savo patirtimi su kitais, ypač jaunimu ir kolegomis - iš pakvietimų skaityti paskaitas savo praktikos srityje universitetuose, daryti pranešimus konferencijose, dalyvauti diskusijose. Praėję metai šia prasme buvo ypatingi ir simboliški, nes vesti paskaitų buvau pakviestas į visus savo baigtus universitetus: Mykolo Romerio universitetą, kur baigiau teisės bakalaurą, Ciuricho universitetą, kur įgyjau tarptautinės verslo teisės magistrą, ir Liucernos universitetą, kur įgijau teisės mokslų daktaro laipsnį lyginamosios teisėtyros srityje.
Paminėjote Mykolo Romerio universitetą, kiek jis įtakojo jūsų profesinį kelią?
Prisimindamas studijų laikus Vilniuje vis aiškiau suvokiu, kad Mykolo Romerio universitetas buvo ideali startinė aikštelė mano tarptautinei karjerai. Išskirtinės, itin atviros bendruomenės dėka žingsnis po žingsnio man atsivėrė iki tol net neįsivaizduotos pasaulio platybės. Universitetas suteikė pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą, kad pasaulis yra atviras, apskritai tikėjimą, kad dedant pastangas ir dirbant link užsibrėžto tikslo viskas yra įmanoma. Studijų metu patirtas atvirumas bendravime su akademiniais autoritetais, manau, padarė rimtą įtaką mano pasaulėžiūrai. Solidžius pagrindus neabejotinai esu atsinešęs iš savo mokytojų Vilniaus Užupio vidurinėje mokykloje ir šeimos, bet tikras persilaužimas, manau, įvyko būtent mokantis universitete.
Ar prisimenate konkrečius jus ypatingai inspiravusius dėstytojus?
Kalbant apie svarbias įtakas man, kaip asmenybei, ir mano karjerai studijų laikais, tai bendravimo su studentais kultūros ir požiūrio į studentus kaip centrą, apie kurį sukasi visa universiteto kaip akademinės organizacijos sistema, prasme ypatingą įspūdį jau studijų metais palikdavo tuometis MRU rektorius prof. A.Pumputis, taip pat ilgametis universiteto senato pirmininkas, susidomėjimą civiline ir verslo teise įžiebęs prof. V.Pakalniškis. Taip pat ypatingai išskirčiau mano mentorių ir po studijų baigimo, Lietuvos advokatūros grandą, tuometį MRU administracinės teisės katedros vadovą a.a. adv. dr. A.Dziegoraitį, lyginamosios konstitucinės teisės korifėjų prof. E.Jarašiūną, aistra teisės teorijai ir teisės mokslui apskritai uždegusį prof. A.Vaišvilą, teisės psichologijos maestro prof. V. Justickį, mano tuometį ekonominės baudžiamosios teisės dėstytoją, itin plataus akiračio teisininką adv. dr. E.Sinkevičių, reto talento filosofijos dėstytoją doc. dr. V.Radžvilą. Tai buvo žmonės, kurie man praverė akis ne tik į gilesnį mokslą ir lyginamasias teisės perspektyvas, bet ir į Vakarus, platesnius ir gilesnius vandenis, kitą pasaulį. Ilgametė MRU Tarptautinių ryšių centro vadovė ponia Giedrė Račienė man padėjo praverti pirmas duris į praktikas Vokietijoje, galimybes pademonstruoti savo Erasmus studijų ir kitus pasiekimus aukščiausiu Europos Sąjungos lygiu, jos dėka užsimezgė pirmi kontaktai su Šveicarija. Už tai išlieku ypatingai dėkingas.
Iš konkurencinį pranašumą suteikusių programų turiu paminėti MRU dėka įmanomu tapusį mano Erasmus mainų semestrą Kristiano Albrechto universitete Kylyje, Vokietijoje. Čia turėjau galimybę mokytis ir laikyti egzaminus pas autoritetingiausius, pasaulio mastu pripažintus Vokietijos teisės profesorius ir profesores konstitucinės teisės ir teisės filosofijos, verslo teisės, kriminologijos srityse. Ši patirtis man atvėrė duris į po teisės bakalauro studijų universitete pradėtą tarptautinę karjerą Šveicarijoje.
Kaip manote, kurios jūsų paties asmeninės savybės nulėmė sėkmę karjeroje?
Smalsumas, žingeidumas, siekis nuolat tobulėti, nebijojimas nerti į naujus vandenis, orientavimasis į geriausius, iš daug metų krepšinyje atsineštas noras nenusileisti kitiems, galų gale tam tikras galbūt sporte išsilavintas kibumas ir kantrybė, gebėjimas išlaukti.
Pirmaisiais studijų metais savo didžiausiu pasiekimu laikiau patekimą į pirmąją universiteto krepšinio rinktinę, kuriai tuomet vadovavo treneris L. Šalkus. Itin konkrencingoje atrankoje į komandos gretas dalyvavo ir treneris dr. Š. Sakalauskas – abu jie tuomet dirbę su Vilniaus “Sakalais”. Nepaisant didelės aistros krepšiniui, po pirmųjų studijų metų savo energiją pilnu pajėgumu nukreipiau į mokslus. Visgi, sporte išlavintos charakterio savybės, išmoktos komandinio darbo svarbos pamokos mane lydi iki šiol, jas įgytos profesinės karjeros kontekste vis iš naujo apmąstau, prie jų vis sugrįžtu.
Kalbant apie motyvaciją, kaip teisės profesionalą karjeros prasme, mane skatina vidinis pasitenkinimas tuo, ką darau. Užsiimu veikla, kurioje geriausiai realizuoju savo talentą, įgytas žinias ir dalyko išmanymą, dirbu geroje komandoje ir kompanijoje, gyvenu įdomų, prasmingą gyvenimą.
Kokius didžiausius skirtumus matote dirbdamas savo srityje, požiūryje tiek į žmogų, tiek į jo karjeros pasiekimus?
Net ir praėjus daugiau nei penkiolikai metų, iki šiol atmintyje išlikęs mano pirmas pokalbis dėl paties pirmojo ką tik bakalauro studijas baigusio teisininko darbo vieno didžiausių pasaulio technologijų koncernų teisės skyriuje Ciuriche. Gerai pasisekusio interviu pabaigoje buvau paklaustas, kokios algos pageidaučiau. Išgirdęs mano atsakymą, teisės skyriaus vadovas padėkojo ir pasakė, kad žmonėms su tokia kvalifikacija kaip mano jo firmoje yra įprasta mokėti gerokai aukštesnes algas, nei aš įvardijau. Tad gerokai daugiau nei pageidavau ir pasiūlė. Tuomet tai buvo didelis kontrastas lyginant su pirmais pokalbiais dėl darbo verslo teisės srityje Vilniuje. Norisi tikėti, kad situacija Lietuvoje per tiek metų yra pasikeitusi ir esame arčiau geriausio Vakarų Europos standarto vertinant talentą ir suvokiant jo kainą.
Vėliau, jau dirbant vienoje garsiausių šveicarų verslo advokatų kontoroje Ciuriche, savo gretose turinčioje ne vieną įtakingiausią Šveicarijos verslo advokatą, nenustojo žavėti šių advokatūros autoritetų prieinamumas ir visad atviros durys jaunimui, jų paprastumas bendravime, smalsumas, aistra profesijai. Niekada nesu išgirdęs „neturiu laiko“ ar „kaip tu spėji tuo domėtis“. Ne šiaip šios advokatų kontoros motto yra „Excellence worn lightly.“ Į tokio profesionalumo pavyzdžius savo karjeroje orientuojuosi ir pats.
Akademiniame pasaulyje turbūt labiausiai nustebino ir tuo pačiu paliko itin gilų įspūdį šveicariška tradicija, kad universitetuose dekano postas iš esmės kas kelis metus rotuojamas tarp fakulteto profesorių. Tapti profesoriumi itin sudėtinga - šalia aukščiausias balais apsigintos disertacijos bent vokiškoje erdvėje reikalaujama ir habilitacijos. Bet gavęs poziciją turi ją iki pensijos, gauni mokslinių bendradarbių komandą ir sekretorę, apie darbo kabinetą sau ir kabinetus komandai, apie tiesiog stulbinančias bibliotekas nė nekalbu. Dėl dekano posto rotacijos sistemos visi fakulteto nariai yra lygūs ir kasdienybėje, nes kiekvienas norintis kolega per karjerą gali tapti dekanu ir taip kitą dieną iš „pavaldinio“ tapti „vadovu“. Šis šveicariškas demokratiškumas, net savotiškas egalitarizmas žavi iki šiol. Tuo pačiu principu veikia net jų federalinė vyriausybė, kur šalies prezidento postas kasmet tiesiog rotuojamas nuo vieno ministro kitam. Tai turbūt didžiausias ir ypatingiausias kultūrinis skirtumas tarp Šveicarijos ir likusio pasaulio, ne tik Lietuvos, apskritai. Ji šia prasme, manau, yra išties unikali.
O kokios jūsų profesinės ambicijos?
Siekiu būti geriausias savo srityje, geriausia savo paties versija. Būti ten, kur patarinėčiau sudėtingiausiais, karščiausiais tarptautinio verslo ir bankų teisės klausimais, prisidėčiau prie ambicingiausių į ateitį nukreiptų projektų ir iniciatyvų įgyvendinimo. Ten, kur turėčiau geriausias galimybes realizuoti savo talentą. Dirbčiau geriausioje komandoje. Galbūt su laiku savo pavyzdžiu įkvėpčiau kitus, kaip kadaise mane yra įkvėpę ir didžiausią įspūdį palikę teisės praktikai.
Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
Savaitgalius dažniausiai leidžiu su savo gyvenimo partnere keliaudamas po Šveicarijos kalnus ir ežerus. Šveicarijos viešojo transporto sistema – traukiniai, garlaiviai, tolimiausius šalies kampus ir aukščiausias kalnų perėjas pasiekiantys pašto autobusai tam suteikia unikalias galimybes. Į darbą Ciuricho mieste daug metų važinėju dviračiu, kelis kartus per savaitę plaukioju kalnų upėse ir ežeruose. Šie „ritualai“ yra tapę tokia neatskiriama gyvenimo dalimi, kad ilgesniam laikui išvykęs jų išties pasiilgstu. Taip pat išnaudojame kiekvieną progą apsilankyti geriau ir menkiau žinomuose Šveicarijos-Italijos pasienio miesteliuose, kurių kultūra, architektūra, kulinarinis ir stiliaus pasaulis, bendrai gyvenimas mane kasmet vis labiau žavi. Itin vertinu galimybę gyventi šalia tokių kultūrinių Europos galybių kaip Italija, Prancūzija, Vokietija, Austrija. Iš Šveicarijos jos visos ranka pasiekiamos, ką laikau tikra gyvenimo dovana. Šalia to daug skaitau, domiuosi politika, ypač tarptautiniais santykiais, mažomis valstybėmis, jų santykiais su pasaulio supergalybėmis.
Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?
Per gerus dvidešimt metų Šveicarijoje buvo tokių fazių, kai Lietuvoje ir savo gimtajame Vilniuje būdavau ir po dešimt kartų per metus. Dirbdamas Liucernos universitete Šveicarijoje, kelis metus organizuodavau specialias garsių Šveicarijos teisės profesorių, advokatų, bankų teisės skyriaus vadovų teisės dalykų paskaitas Vilniuje, Mykolo Romerio universitete. Teko garbė būti ir vienu iš Šveicarijos-Lietuvos prekybos rūmų steigėjų, pirmuoju generaliniu sekretoriumi ir valdybos nariu. Anksčiau kartais sudalyvaudavau lietuviško radijo laidose ar parašydavau straipsnį aktualia tema, keletą metų savo tinklaraštyje rašiau reportažus apie šveicariškus referendumus. Dabar šiems užsiėmimams turiu mažiau laiko. Šiuo metu dėl ypatingos situacijos Lietuvoje esu nesilankęs ilgokai, visgi net ši išskirtinė situacija atvėrė naujas galimybes kontaktui palaikyti. Štai šį pavasarį turėjau džiaugsmą skaityti virtualią dr. J.Valčiuko ir prof. V.Bitės nuostabiai organizuotą patyriminio vakaro paskaitą MRU bakalauro studentėms ir studentams savo neseniai Šveicarijoje pasirodžiusio straipsnio tema „Kaip tapti globaliu teisininku?“.
Kokie būtų svarbiausi patarimai, norintiems susilaukti sėkmės karjeroje bet kurioje srityje?
Kad sėkmė būtų ilgalaikė, tvari, pirmiausiai, manau, reikia nevengti rimtų pastangų atrandant tai, ką tikrai mėgsti ir norėtumei daryti, nes tik tikrai mėgdamas, ką darai, jausi džiaugsmą kasdien dirbdamas ties savo profesinių įgūdžių tobulinimo. Tai nėra paprastas procesas, nes net ir iš principo mėgiamą darbą išties pamilti gali užtrukti. Čia nematau geresnio kelio nei pačiam kuo anksčiau išmėginti kuo daugiau dominančių sričių, iš arčiau pamatyti ten dirbančius žmones. Bandyti naujas, nežinomas sritis, nebijoti suklysti. Na, o atradus „savąjį elementą“, jį kasdien tobulinti, orientuotis į geriausius. Savo patyriminio vakaro paskaitoje šį pavasarį MRU Teisės mokyklos studentams ir studentėms pacitavau mano mentoriaus garsioje Ciuricho verslo advokatų kontoroje įžvalgą, kad aukščiausio lygio verslo advokato profesija yra ne sprintas, o maratonas. Ši įžvalga, mano galva, tuo pačiu yra ir geras patarimas sėkmingai verslo advokato ar advokatės karjerai.