„Afganistane buvome tarsi kurorte, palyginus su tuo, kas vyksta Ukrainoje. Tai yra pats tikriausias karas, baisesnis ir už Antrąjį pasaulinį. Sprogdinti ligonines, civilių namus, šaudyti į beginklius, taikius žmones gatvėse – vaikus, moteris – yra nesuvokiama, kaip ir neleisti karo gydytojams jiems padėti. Ukrainiečiai yra didvyrių didvyriai šitiek laiko gindami savo šalį nuo tokio nevaldomo agresoriaus. Rusai susidūrė su pačia galingiausia kariuomene pasaulyje tiesiogine prasme, nes jų dvasia yra stipriausia“, – įsitikinęs kasdien iki išnaktų situaciją Ukrainoje stebintis, dvejus metus Afganistane, Kabulo ir Goro provincijose, karo gydytoju dirbęs majoras Vilius Kočiubaitis, knygos „Afganistano daktaras“ autorius.
Šiandien, pasak buvusio Karo medicinos mokymo centro viršininko, Ukrainoje labiausiai reikalingi chirurgai, anesteziologai, traumatologai, paramedikai: „Žiūriu labai pozityviai į Ukrainą vykstančius gydytojus iš kitų šalių, o ypač iš Lietuvos. Kai mums reikėjo pagalbos Afganistane, praktiškai du trečdaliai gydytojų atvyko iš Ukrainos, tai buvo profesionalūs, atsidavę savo profesijai specialistai.“
Padėjo darbo greitojoje pagalboje patirtis ir išmoktos užsienio kalbos
Paklausus, kaip pasirinko karo gydytojo darbą, V. Kočiubaitis sako, kad tuomet tik kūrėsi Lietuvos kariuomenė, Karo medicinos tarnyba: „Kariuomenėje trūko gydytojų, o aš buvau ką tik baigęs mokslus universitete Prancūzijoje. Ateiti dirbti karo gydytoju prikalbino draugas, kuris kariuomenėje buvo nuo pat jos kūrimosi pradžios.“
Kad galėtų dirbti karo gydytoju, V. Kočiubaitis dar kartą vyko į Prancūziją, kur baigė karo medicinos mokyklą: „Man itin pagelbėjo mano paties darbo patirtis – dirbau greitojoje pagalboje, kuri labai siejasi su karo medicina: su traumomis, sužeistų žmonių gydymu. Patobulinęs žinias užsienyje, išvykau į Afganistaną.“
Reiktų paminėti, kad į misijas Afganistane vykdavo profesionalūs karo gydytojai, jau patyrę „vilkai“. Jeigu gydytojai – be karinės patirties, jos įgydavo vietoje, bet kuriuo atveju jie būdavo savo sričių asai, vykdavo visapusiškai pasiruošę, baigę reikalingus papildomus mokslus.
Laisvai anglų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis bendraujantis karininkas 2004 metais pirmą kartą įžengė į Afganistaną, ten kiekvieną vakarą rašė dienoraštį. Kasdienės patirtys nebuvo šviesios, dažniau – liūdnos, skausmingos, traumuojančios. Užsitęsusiame kare pilna baimės, smurto, iš esmės siaubingų aplinkybių apsupty užaugo ne viena afganistaniečių karta. Pridėjus tai, kad šalies gyventojai laikosi islamiškų tradicijų bei papročių, kurie neretai gan viduramžiški, grįsti šariato teismais, religine neapykanta, moterų terorizavimu, iškyla toli gražu ne patys šviesiausi patyrimai.
Vyravo aiški taktika, prie kurio ligonio bėgti pirmiausia
„Kai atskridome į Kabulą gegužės mėnesį, buvo labai karšta. Dirbau vokiečių karo ligoninėje, ten įgijau daug patirties. Buvo itin didelis tempas. Grįždavau į lovą naktimis tik pernakvoti, daugiausia, ką darydavau, tai pažiūrėdavau kokį nors filmą, bet netrukus užmigdavau, tada keldavausi ir – vėl atgal. Turėjau komandą, kuri buvo atsakinga už visą ligoninės terapinį stacionarą, pooperacinį ligonio sekimą, gydymą. Nors buvau vadovas, bet realiai – gydantis gydytojas“, – prisimena V. Kočiubaitis.
Gydytojas sako, kad galbūt kvailai skamba, bet dirbdamas karo ligoninėje jis neturėjo jokių didelių baimių, nes buvo profesionaliai pasiruošęs, fiziškai stiprus, nejautė kalbos barjero. Karinės, karo medicinos patirties palaipsniui įgavo jau dirbdamas Afganistane. Vienu metu tik buvo neramu, kai pačiam prireikė operacijos, ją Kabule atliko vokiečių chirurgai. Taigi teko skristi iš Goro į Kabulą, vokiečių karo ligoninę, kurioje prieš metus dirbo pats. Vyras paskui turėjo būti išskraidintas į Lietuvą, bet, kaip pats sako, jo laimei, po savaitės vėl tęsė darbus, ir ne tik dėl to, kad norėjo dirbti toliau, – tiesiog nebuvo kam dirbi. Klausimų dirbti ar ne Afganistane nekilo: nedirbantys ten nevažiuodavo.
Karo ligoninėse triūsiantys gydytojai paramedikais, kurie dirba fronte, būna labai retais atvejais: „Nors pats itin dažnai būdavau atviroje karo erdvėje, pagrindinė mano darbo vieta buvo saugomoje bazėje, apjuostoje didžiausių tvorų, kur į gatvę niekur neišeisi ir kur nieko nematai, tik dangų ir sužeistuosius. Daugiausia į karo ligoninę būdavo vežami pašauti, traumuoti, sprogdinti vietiniai kariai afganistaniečiai, policininkai.
Paklausus, kaip atsirenka, prie kurio bėgti pirmiausia, karo gydytojas sako, kad yra tam tikros taisyklės, ir prisiminė vieną istoriją: „Atsimenu, Kabule atvežė daugiau nei 20 sunkiai sužeistų kinų. Tai buvo šautiniai sužalojimai iš kalašnikovo. Esant tokiai situacijai, vyksta ligonių atsirinkimas, vadinamas triažu: kurie turi būti tuoj pat vežami į operacinę, kurie gali palaukti, o kuriems nereikalinga skubioji pagalba, galbūt užtenka stacionaro ar ambulatorinės pagalbos. Tai grynai techninis reikalas, perimtas iš NATO kariuomenės, vėliau tokia praktika taikyta priimant paprastus ligonius.“
NATO aprūpino geriausia medicinine įranga, gydytojai turėdavo ginklų
„Kabule dirbome praktiškai naujai pastatytoje ligoninėje, prilygstančioje rajono ligoninei. Ten buvo įrengta reanimacija, operacinės, stacionaras, laboratorija, patalpos fizinei terapijai atlikti. Viskuo buvome aprūpinti, dirbome su naujausia įranga. Vokiečiai neremontuodavo įrangos. Pavyzdžiui, jeigu sugenda tomografas, jie neremontuoja – paskambina kažkam ir atskrenda lėktuvas su nauju tomografu. Važinėjome šarvuotais automobiliais. Aprūpinimas buvo aukščiausio lygio, nes tai – NATO“, – sako V. Kočiubaitis.
V. Kočiubaitis atskleidžia, kad karo gydytojai ir patys buvo ginkluoti: „Tu – gydytojas, bet esi ginkluotas, turi apsaugoti save, ligonį, jeigu to prireiks. Visi turėjome ginklų. Aš pats turėjau automatą „G-36“. Bazėje jo nešiotis nereikdavo, čia turėdavau pistoletą „Glock“. Bet kai vykdavome už bazės ribų (dažniausiai du kartus per dieną) ar į ligoninę, ar patruliuoti, ką nors nuvežti, parvežti po operacijos, visuomet turėdavau automatą.“
Darbas karo ligoninėje, pasak gydytojo, labai standartizuotas: iškvietimai, gydymas, medicininės evakuacijos, sraigtasparniai. „Karo medikas turi išmanyti labai daug: būna, kad iki artimiausios ligoninės yra keli šimtai kilometrų ir jos pasiekti neįmanoma dėl saugumo. Man teko ir narkozę padaryti, nors nesu anesteziologas, operuoti žaizdas, kurias iš esmės ligoninėje tvarko chirurgai traumatologai, ir nemažai kitų dalykų. Tokioje ligoninėje nebūni paliktas vienas su daugybe sužeistų žmonių, visuomet yra kas padeda, galima paklausti, kas neaišku“, – pasakoja karo gydytojas.
Pasak V. Kočiubaičio, jeigu esi geras gydytojas, diagnostikas, tu nebijai situacijos, kai žmogus sužeistas: „Daug traumų iki karo Afganistane buvau matęs, čia jų buvo dar daugiau: šautinių, pjautinių, bet kokių, kokių tik galima įsivaizduoti, tad svarbu profesionalumas, šaltas protas, gebėjimas dirbti tokioje aplinkoje. Pasikartosiu, kad svarbu mokėti kitų kalbų, jog galėtumei suprasti, greičiau reaguoti, susikalbėti su kolegomis iš pačių įvairiausių šalių. Viso tai išmokstama. Ko labiausiai buvo gaila kare, tai sužalotų vaikų ir tų jaunų europiečių, kurie karo metu tapo neįgalūs ir sunkios būsenos grįždavo namo, turint minty ne tik fiziologinę, bet ir psichologinę. Karas – labai baisus dalykas.“
Paskutinėje savo misijoje Afganistane gydė tik vaikus, jų likimai negailestingi
„Traumuoti, pašauti, apdegę, iš avarijų, po sprogimų, minų sužeidimų, nutrauktom rankom, kojom, suluošinti visam gyvenimui... Tokie yra karo vaikai. Tai labai sunku net pasakoti, o matyti taip sužalotus vaikus labai labai sunku. Prisimenu mergaitę, apie kurią ir savo knygoje rašiau, kurią gydžiau du mėnesius ir kuri nieko kito prie savęs neprisileido, tik mane. Ji daug kartų buvo operuota, jai buvo sutraiškytos abi kojos“, – sunkiai žodžius renka karo gydytojas.
Vienas baisiausių momentų, pasak V. Kočiubaičio, buvo tada, kai tėtis atnešė sužeistą savo vaiką. „Darėme viską, kad jis atsigautų, reanimavome, bet mums nepavyko. Dar vienas baisus momentas, kurį kaip tądien matau prieš save: vieną vaikutį nusprendėme grąžinti į vietinę ligoninę, nes mums skubiai reikėjo reanimacinės; atvykus į ligoninę pamačiau, kad jie neturi deguonies, be kurio vaikas negali išgyventi. Tuomet personalas nubėgo, atsinešė deguonies aparatą, įjungėme generatorių, bet jis neveikė, tai buvo siaubinga. Palikau vaiką mirti, negalėjau jo išgelbėti, o juk jis realiai galėjo gyventi po reanimacijos. Tokie dalykai labai baisūs“, – iki dabar negali pamiršti karo gydytojas.
Paklausus, kas padėdavo susitvarkyti su emocijomis, gydytojas sako, kad tuo metu išgyventi neturėjo laiko, nes buvo be proto didelis fizinis krūvis ir reikėjo dirbti savo darbą, sunkiau buvo grįžus namo. Be to, vyras buvo ir iki šiol yra giliai tikintis žmogus, tai jam labai padėjo sunkiose situacijose.
Paskutinėje savo misijoje Afganistane V. Kočiubaitis gydė tik vaikus. Ligos, pasak gydytojo, ten irgi kitokios: ne tik traumuoti vaikai, bet ir labai daug infekcinių ligų, tuberkuliozės atvejų, išsekimo dėl bado, užleistų, negydytų vaikų.