Neegzistuojant diplomatijai konfliktų rizika išauga
Diplomatija pati savaime yra tik įrankis, kurio panaudojimas priklauso nuo politinių lyderių, teigia Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala. „Be diplomatijos kito kelio kalbėtis tarptautiniuose santykiuose iš esmės nėra. Vadinasi, jis bus naudojamas ir toliau. Vis dėlto tai nereiškia, kad bus pasiekti geri rezultatai. Turėtume kalbėti plačiau apie tarptautinių santykių sistemą – t. y. kaip ji funkcionuoja, kokios yra organizacijos ir kiek jos yra efektyvios. Tarkime, Jungtinės Tautos (JT), JT Saugumo Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) ir kiti panašūs dariniai galėtų diplomatinį procesą padaryti sklandesnį, efektyvesnį arba bent jau sudaryti prielaidas konkretiems rezultatams pasiekti“, – aiškina L. Kojala.
Pasak RESC direktoriaus, diplomatija gali pasitarnauti karo kontekste, siekiant kaip įmanoma greičiau jį sustabdyti ir išvengti tolesnių aukų. „Diplomatija, visų pirma, yra būdas informuoti vienas kitą ir pabandyti surasti tam tikrus bendrus taškus, jeigu tai yra įmanoma. Noriu pastebėti, kad diplomatijai neegzistuojant, konfliktų rizika tik dar labiau padidėja“, – pažymi politologas.
Portalui „Delfi“ pasiteiravus apie visai neseniai pasirodžiusį buvusio JAV valstybės sekretoriaus, išleidusio knygą „Diplomatija“, Henry Kissingerio pasiūlymą „padaryti teritorinių nuolaidų“, RESC direktorius nesureikšmina tokio pasisakymo, kadangi H. Kissingeris nėra oficialus pareigūnas. „Tai turėtume traktuoti kaip gerai žinomo veikėjo asmeninę nuomonę. Tiesa, ji sulaukė didelio dėmesio, nes Kissingeris yra žinomas žmogus. Vis dėlto jo nuostatos nereprezentuoja Jungtinių Valstijų dabartinės administracijos pozicijos“, – pabrėžia L. Kojala.
Ar karas Ukrainoje – tai nesėkmingos diplomatijos rezultatas?
Tiesa, svarbu suvokti, kad tarptautiniuose santykiuose įvykiai nesirutulioja tiesiniu būdu, pripažįsta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė. „Labai sudėtinga nuspėti, kada ir kur kils kitas konfliktas. Tam, kas įvyko Ukrainoje, įtakos turėjo labai daug veiksnių. Vienas iš jų buvo ne diplomatijos problema, bet nesuvokimas Rusijos, kuris buvo Vakaruose, kadangi buvo užmerkiamos akys į tam tikrą agresyvų Rusijos elgesį. Visa tai atvedė iki situacijos, kurią mes turime šiandien“, – pastebi VU TSPMI direktorė.
Tuo tarpu L. Kojala pabrėžia, kad diplomatija savaime nėra sprendimas, o tik būdas tam tikrą sprendimą pasiekti. „Manau, kad agresorius irgi naudoja diplomatiją. Diplomatija savaime nėra pozityvus reiškinys ar tai, kas būtinai neša tik gėrį. Svarbu suvokti, kad ji gali būti naudojama ir agresyviems veiksmams pagrįsti. Todėl diplomatiją pasitelkia tiek gerų intencijų turinčios šalys ar pusės, tiek ir ne tokių gerų“, – įsitikinęs RESC direktorius.
Šiuo atveju L. Kojalai pritaria ir VU TSPMI tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studentas Adam Roževič. „Diplomatija tikrai nėra pamiršta. Tačiau svarbu suvokti, kad ji neapsiriboja tik derybomis. Tai yra labai platus veiksmų spektras, apimantis nuo humanitarinės pagalbos iki tarptautinės baudžiamosios teisės, – teigia magistro studentas, – Turime suprasti, kad karas niekada nepasibaigs karu. Karas visada pasibaigs diplomatiniu susitarimu. Tik viskas priklauso, prie kokio stalo ir kieno sąlygomis“.
Karo kontekste susidomėjimas šia studijų kryptimi turėtų išaugti
Pasak tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programos studento, Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą turės įtakos visuomenės susidomėjimui politikos mokslais. „Be abejonės, karas Ukrainoje gali paskatinti žmones pradėti aktyviau domėtis politika ir politiniais procesais. Karas yra labai kompleksinis dalykas ir svarbu suvokti, kad jis nekilo tik dėl vieno veiksnio. Ši studijų programa tam tikra prasme sukuria pagrindą, kuris leidžia toliau ieškoti atsakymo į tokius kompleksinius veiksmus kaip Rusijos karas prieš Ukrainą“, – teigia A. Roževič.
Šiuo atveju A. Roževič antrina ir M. Šešelgytė. „Kuomet buvo koronaviruso pandemijos įkarštis, daug žmonių susidomėjo medicinos studijomis. Jeigu darant analogiją, ko gero, galime tikėtis, kad susidomėjimas politikos mokslais išaugs“, – svarsto VU TSPMI direktorė.
Vis dėlto instituto direktorė pastebi, kad jauni žmonės nėra linkę domėtis politika. „Jeigu jauni žmonės atsiribos ir nesidomės politika, tuomet pokyčių niekada nebus. Kuo daugiau bus jaunimo įsitraukimo, tuo labiau mes matysime progresą valstybėje. Tik tokiu atveju bus keliami klausimai, aktualūs rytojaus politikai, o ne užvakar politikai. Norėčiau tikėti, kad jaunų žmonių įsitraukimas išaugs. Tarkime, nauja VU TSPMI bakalauro programa „Politics of global challenges“ yra orientuota į globalios politikos problemas ir jų sprendimą iš įvairių perspektyvų“, – pasakoja M. Šešelgytė.
Lyderis turėtų būti ne destruktyvus, o kuriantis
VU TSPMI misija – ugdyti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui. Nors visuomenėje elito sąvoka dažnai turi neigiamų konotacijų, institute ši sąvoka įgauna visiškai kitokią prasmę. „Mums elitas yra tie, kurie imasi lyderystės, daug dirba ir daro viską labai profesionaliai, išlaiko pagarbą savo kolegoms bei kitokiai nuomonei. Manau, kad nebijoti diskutuoti ir turėti kitokią nuomonę yra viena iš instituto stiprybių, todėl nuolat skatiname studentų diskusijas“, – pripažįsta M. Šešelgytė, – Kalbant apie lyderį, jis turėtų būtų ne destruktyvus, o kuriantis. Žinoma, tenka pripažinti, kad lyderių nemėgsta, nes jie daro pokyčius, o tai patinka ne visiems“.
Kita vertus, tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programos studentas neabejoja, kad institutas suteikia didžiulį impulsą ieškoti motyvacijos savyje ir imtis lyderystės tam tikroje srityje. „Manau, kad VU TSPMI siekis ugdyti lyderius yra labai kilnus. Džiaugiuosi, kad institutas leidžia žmogui atrasti tą sritį, kuri jam yra įdomi. Laisvė, kurią suteikia institutas, yra be galo svarbus dalykas. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra žmogaus vidinis noras pažinti daugiau“, – sako A. Roževič.