Pasakyti, kad reikia – neužteks: svarbu paaiškinti, kodėl
Remdamasi 1991 metais amerikiečių William Strauss ir Neil Howe pasiūlyta ir iki šių dienų plačiai taikoma kartų teorija, dr. Violeta Kravčenkienė kalba apie neišvengiamą skirtingų kartų charakteristikų susidūrimą mokyklinėje aplinkoje. Anot jos, tikintis rasti bendrą kalbą su skirtingoms kartoms priklausančiais mokiniais, svarbu žinoti tiek stipriąsias, tiek silpnąsias tam tikrai kartai būdingas savybes.
Kartų teorija teigia, kad maždaug kas 20 metų didelės reikšmės įvykiai ir sukrečiančios patirtys suformuoja po naują kartą, kuriai būdingas panašus elgesys, vertybės ir pasaulėžiūra. Pagal kartų teoriją, dauguma šiuolaikinių moksleivių priskiriami Z kartai (gimę 1995–2012 metais). Pristatydama šiai kartai būdingas savybes, matematikė pažymi, jog tai nėra „vidutinės temperatūros matavimas ligoninėje“ – Z kartai priskiriamais bruožais pasižymi ne visi minėtu laikotarpiu gimę vaikai, tačiau dauguma vieną ar kitą bruožą turi.
„Pats pagrindinis Z kartos bruožas – jie visiškai nepakenčia jokios prievartos ir pamokslavimo. Jiems nepasakysi, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Tas neveikia visiškai. Su jais galima susitarti tik konstruktyviai kalbantis ir paaiškinant, kam jiems to reikia, kur jie tai panaudos, ką su tuo darys. Reikia įrodyti, kad jam to reikia – nepasakysi, kad tiesiog reikia“, – pastebi V. Kravčenkienė.
Anot jos, Z kartos mokiniai yra imlūs, judrūs, nuovokūs, smalsūs, atviri ir greiti, labai greitai moka persiversti iš vienos veiklos į kitą. Tačiau tai reiškia, kad jie sunkiai susikoncentruoja ir dažnai turi neramaus vaiko sindromą – jį matematikė vadina XXI amžiaus liga.
„Kiekvienas vertina save kaip unikalų. Kiek esate girdėję – aš asmenybė, aš vienintelis toks, jūs nesuprantate manęs visiškai? Jie nori, kad suaugusieji bendrautų su jais kaip su lygiais, ir, iš tikrųjų, šioje vietoje yra dalis tiesos. Šie vaikai turi labai daug prieinamos informacijos, todėl jie daug greičiau suauga. Kūdikių bumo kartos aštuoniolikmečiai ir Z kartos aštuoniolikmečiai pagal brandą skiriasi dešimtmečiu, nes jie turi daugiau suaugusio žmogaus bruožų“, – pažymi matematikė.
Gyvenimas kaip prie švediško stalo ir bendravimas vaizdais: gal jie teisūs?
Mokytojams daugiausiai problemų sukelianti Z kartos vaikų savybė – jie nepripažįsta jokių autoritetų. V. Kravčenkienė pastebi, kad šiems vaikams autoritetu nėra nei prezidentas, nei mokytojas, nei tėvai ar draugai. Su tuo susijęs ir kitas Z kartai būdingas bruožas – savo interesų iškėlimas aukščiau kitų interesų ir poreikių.
„Jie gimę pertekliaus laikais, yra vaikiškai egocentriški, todėl jiems svarbiausia pasirinkti. Kartais lyginama, kad šie vaikai gyvenime elgiasi kaip prie švediško stalo – jiems tik išsirinkti reikia. Todėl jie taip sunkiai sukuria santykius tarpusavyje, nes santykiams reikia pastangų, laiko, darbo. O kadangi yra iliuzija, kad galiu iš daug ko pasirinkti, tai, sutikę pirmą sunkumą, iškart meta ir eina prie kito“, – sako mokslų daktarė.
Vienas pagrindinių Z kartos bruožų – jie bendrauja nuotraukomis, vaizdais ir memais, o žodžiai turi vis mažiau reikšmės. Reaguodama į tai, V. Kravčenkienė sako, kad šioje vietoje jie galbūt teisūs, nes, praėjus kelioms paroms, atsimename maždaug 60 proc. matytų vaizdų, net 95 proc. matytų vaizdo įrašų ir tik 10 proc. to, ką mes perskaitome.
Pagal kartų teoriją, gimimas pertekliaus laikais Z kartai atseikėjo ir ne tokią gerą savybę – šie vaikai yra sunkiai atsparūs stresui, o, kai kurių šaltinių teigimu, neatsparūs visiškai. Tai V. Kravčenkienė aiškina tuo, jog nuo mažens viską gaunantis žmogus, kuris nežino, ką reiškia kažko neturėti, paprasčiausiai neišmoksta, kaip elgtis streso metu. Z kartos atstovai dažnai apibūdinami kaip materialistai, vartotojai, norintys visko „čia ir dabar“.
Pasak matematikės, Z kartos vaikai yra lengvai manipuliuojami ir linkę priklausyti socialinių tinklų burbulams, nemėgsta fizinio darbo, tačiau dievina modernias technologijas. Ir mokosi jie ne dėl kažko kito, o tik dėl savęs.
Jauniausioji karta bendrauja visiškai kitaip: tai vadina didele tragedija
Didelę dalį moksleivių šiandien sudaro vaikai, gimę nuo 2012 metų. Nors dalis autorių juos taip pat vadina Z kartos atstovais, dažnai šie vaikai priskiriami naujai alfa kartai, kuri pasižymi kiek kitokiomis savybėmis.
„Alfa karta yra išmanaus telefono karta. Nenustygstantys vietoje, reikalaujantys pagarbos, mėgstantys eksperimentuoti ir priklausomi nuo skaitmeninių technologijų. Jei Z karta technologijas tiesiog mėgo, ši jau yra priklausoma nuo jų. Tai visiškai technologiškai raštinga karta – bet kokios programėlės veikimą išsiaiškins per pusvalandį ir mokės ja naudotis. Kas šiek tiek sudėtinga mokytojams, kaip parodė karantinas. Vyresnioji kūdikių bumo karta tiesiog išėjo į pensiją, nes buvo tikrai sunku tokiame amžiuje kažko naujo mokytis“, – pastebi V. Kravčenkienė.
Nors technologiškai alfa karta yra raštinga, taisyklingai rašyti žodžius jiems sekasi sudėtingai, jų kalba yra skurdesnė, bendraujama „kodais“ ir emotikonais. V. Kravčenkienė išskiria to priežastis – visų pirma, alfa karta kalbos naudoja mažiau ir labai mažai skaito.
„Alfa kartai bendravimas socialiniuose tinkluose yra svarbesnis už gyvą bendravimą. Čia yra didelė tragedija, nes žmogus yra socialinė būtybė, ir labai daug psichologinių ligų kyla dėl nebendravimo gyvai“, – sako matematikė.
5 minutės dėmesiui pritraukti: nuo ko pradėti?
Kalbėdama apie rekomendacijas, V. Kravčenkienė pažymi, kad mokytojai turi daugiausia 5 minutes mokinių dėmesiui pritraukti. Todėl pirmiausia turėtų mokiniams parodyti, kad žino, kuo mokiniai domisi už mokyklos ribų, taip patvirtindami, kad yra savi, o ne svetimi.
„Pirmiausia mums reikalingas kritinis mąstymas, nes turime informacijos perkrovą. Anksčiau buvo koncentruojamasi, kaip rasti informaciją, dabar – kaip atsirinkti. Labai svarbu žinoti, kuo jie domisi – jūs turite likti jų domėjimosi centre, žinoti, kas vyksta aplinkui. Nebūtina mėgti BTS (populiari korėjiečių grupė – „Delfi“), bet reikia žinoti, ką ji daro. Kai išėjo serialas „Squid Game“, pirmas klausimas per mano paskaitą buvo – kas žiūrėjote?“, – pavyzdį pateikia ji.
Matematikė pažymi, kad mokinių motyvacija priklauso ne tik nuo mokytojų ir jų pačių, bet ir nuo tėvų – pavyzdžiui, sudėtinga vaikui įrodyti, kam jam reikalingas tangentas, jei tėvai jam sako, kad niekada gyvenime to jiems nereikėję. Kad tėvai būtų ne mažiau motyvuoti, jie taip pat turi būti įtraukiami į švietimą pasitelkiant lektorius ir įdomias paskaitas apie pasiekimus, kurie nebūtų įmanomi be matematikos – pavyzdžiui, medicinoje, dirbtiniame intelekte.
Dėstytoja sako nepamiršti, kad mokytojai gali stipriai paveikti žmones visam gyvenimui – vaikystės traumas dėl ėjimo prie lentos per anglų ar matematikos pamokas ji vadina mokytojų elgesio su vaikais pasekme. Todėl pataria visuomet orientuotis į vaiko pastangų įvertinimą ir apdovanojimą. Vienas iš dėstytojos mėgstamų pavyzdžių – kasmet prieš Kalėdas pavaišinti šokoladu didžiausią įspūdį palikusį studentą.
„Kartais žinau, ką išsirenku, o kai būna pilka masė, atsitiktinai prie ko nors prieinu. Šįkart taip ir buvo. Priėjau prie mergaitės, padaviau tą šokoladinį seneliuką, jinai pakėlė į mane akis ir sako – jūs čia už ką man jį davėt, aš gi nė vieno kontrolinio neatsiskaičiau. Ar tokį didelį įspūdį palikau, kad tokia kvaila? Aš sakau – ne, tu gali. Sausio pabaigoje po trečio perlaikymo aš gaunu žinutę, kad jinai valgo tą šokoladinį seneliuką, nes išsilaikė egzaminus. Be įvertinimo ji nebūtų to padariusi – parodytas dėmesys ir motyvacija iš tikrųjų veikia“, – sako V. Kravčenkienė.
Smegenims vystytis būtinas realus pasaulis: kas vyksta, kai jame būname vis mažiau?
Viskas yra nuodai ir niekas nėra nuodai – viskas priklauso nuo dozės. Anot V. Kravčenkienės, šis posakis tinka ir kalbant apie informaciją, kurią vadina XXI amžiaus nuodais. 2018 metais į pasaulinį ligų registrą įrašytos naujos ligos, susijusios su pasikeitusiu informacijos vartojimu – skaitmeninė silpnaprotystė, informacinis pseudodebilizmas ir skaitmeninis autizmas.
Kai vaikas gimsta, jis turi dvigubai daugiau neuronų, smegenų ląstelių, negu suaugęs žmogus. Ar tai reiškia, kad jis dvigubai protingesnis? Anot matematikės, protingu tampama ne nuo to, kiek turime neuronų, o kokius neuroninius tinklus pavyksta sukurti raidos metu. Mažiau laiko praleidžiant realiame pasaulyje ir persikėlus į virtualų, raidos etapuose atsiranda kritinių spragų.
„Tam tikrais amžiaus periodais vyksta etapai, kada organizmas daro reviziją. Tie neuronai, kurie neįėjo į neuroninius tinklus, yra tiesiog išmetami iš organizmo su šlapimu. Vaikui augant, labai svarbu turėti realų pasaulį ir išmokti girdėti, liesti, matyti, galvoti – laiku to neišmokus, sugrįžti atgal negalima. Tos naujos ligos pasireiškia tada, kai fiziškai smegenys nėra pažeistos nei ligos, nei traumos, tačiau veikia kaip ligonio, nes nėra laiku susiformavę neuroniniai tinklai“, – aiškina V. Kravčenkienė.
Vis dėlto, virtualiame pasaulyje šiandien praleidžiama itin daug laiko – 2018 metų duomenimis, 7 metų vaikas jau yra vienerius metus praleidęs prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Dėstytoja atkreipia dėmesį, jog tai kelerių metų senumo duomenys – ji įsitikinusi, kad šiandien skaičiai būtų dar didesni.
Neuromokslininkai – griežti: iki 6 metų negali būti jokių kompiuterių ir telefonų
Tačiau grožinė literatūra tokiu požymiu smegenims pasižymi tik iki 25 metų – tolesniam smegenų vystymuisi reikalinga mokslinė literatūra, kurios nepakanka perskaityti, o reikia ir „suvirškinti“.
Kokia didelė bebūtų skaitymo svarba smegenų lavinimui, Z ir alfa kartas sudominti skaitymu sudėtinga, o kartais net ir neįmanoma. V. Kravčenkienė pateikia pavyzdį, kad mažėjantį norą skaityti atspindi ir socialinių tinklų evoliucija, ilgainiui nuo ilgus tekstus talpinusių tinklaraščių perėjusi prie dalinimosi vaizdais ar žinutėmis su labai apribotais teksto simboliais.
Anot matematikės, šiuolaikiniai vaikai ne skaito, o skrolina – jiems būdingas nebe linijinis, o kilpinis skaitymas, kurio metu įsisavinama tik maža dalis pateiktos informacijos. O manantiems, kad skaitymas elektroninėje skaityklėje yra tiek pat vertingas, kiek popierinės knygos skaitymas, ji pateikia tyrimą, kuriame šie du skaitymo būdai buvo palyginti.
„28 puslapių detektyvas, kuriame yra 14 įvykių, buvo duotas dviem paauglių grupėms. Vienai duota skaityti elektroninėje skaityklėje, kitai duota paprasta knyga. Tiek viena, tiek kita grupė informaciją atgamino ir tuos 14 įvykių atstatė, tačiau įdomus rezultatas – tie, kurie skaitė elektroninę knygą, nesugebėjo tų 14 įvykių sudėlioti pagal eiliškumą. Tyrimo autoriai bando aiškinti, kad kai mes skaitome popierinę knygą, puslapius verčiame fiziškai, jaučiame svorį, todėl visa tai vertinant dirba daugiau neuronų“, – sako ji.
Kad jauniausiųjų kartų gyvenimo būdas ateityje nekirstų įvairiomis ligomis ir sutrikimais, neuromokslininkai pateikia įvairių rekomendacijų. V. Kravčenkienė įspėja – mokslininkai šiuo atžvilgiu yra griežti.
„Pirma – informacijos dieta. Antra – išmanių įrenginių naudojimo apribojimas. Mokslininkai labai griežti ir vaikams iki 6 metų absoliučiai jokių kompiuterių ir telefonų būti negali, vėliau galima leisti po valandą į dieną. Labai svarbu didinti mokinių ryšį su realiu pasauliu per žaidimus, diskusijas, rankdarbius. Evoliucija vyko daug milijonų metų, o kompiuterį mes turime apie 100 metų. Tikėtis, kad smegenys iškart persiorientuos kitaip mąstyti, nereikėtų“, – pabrėžia V. Kravčenkienė.