Įkvėpė vyras
„Kiek save pamenu visada buvau labai smalsi bei žingeidi. Mane domino visos mokslo sritys, pradedant tiksliaisiais mokslais – matematika, informatika, baigiant biologija. Puikiai mokiausi, gerai išlaikiau egzaminus, ir medicinos studijos tuo metu pasirodė kaip sudėtingas ir įdomus iššūkis. Be to, visada labai mylėjau žmones, tad sugebėti jiems padėti jaustis geriau atrodė tiesiog labai prasminga“, – savo pasirinkimą paaiškina Kotryna.
Visgi trečiame kurse ji pajuto, kad trūksta matematinės, technologinės mokslo pusės ir labiau norėtų spręsti logines problemas.
„Mano vyras programuoja, tad kai jau pasiekiau tokią stadiją, jog stebint kaip jis dirba, kildavo pavydas, supratau, jog reikia grąžinti programavimą į savo kasdienybę. Tad pradėjau programuoti ir mokytis informatikos savarankiškai laisvalaikiu“, – dalijasi pašnekovė.
Nėra ko prarasti
Artimiausia aplinka tokį sprendimą priėmė labai skirtingai – dalis nesuprato, kam reikia tokių pokyčių – juk studijuojama medicina ir nueita tiek kelio – galėtų tapti puikia gydytoja, o dabar nutarė viską mesti perniek ir tapti „paprasta“ programuotoja.
„Visgi didžioji dauguma aplinkos priėmė labai teigiamai, nes dienos pabaigoje svarbiausia, kad būtų gerai man pačiai, kad būtent aš puikiai jausčiausi savo karjeros kelyje. O artimiausias žmogus, mano vyras, kadangi pats yra programuotojas, šį pokytį priėmė tiesiog kaip didelę šventę – juk dabar į savo diskusijas galėsime įtraukti dar vieną sritį – informatiką, o galbūt net pradėti kurti, programuoti kartu. Smagu, kad artimieji džiaugiasi manimi, mano pasirinkimais, tačiau iš esmės gyvenime nelabai atsižvelgiu į aplinkos nuomonę dėl savo priimamų sprendimų, juk kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą ir kaip gera, kai užsiimi tuo, ką kalba tavo paties svajonės“, – pranešime spaudai teigia ji.
Vis dėlto, einant link svajonės reikėjo įdėti pastangų – iš pradžių ji mokėsi tiesiog iš internete pasiekiamų šaltinių.
„Nustebino, kiek daug aukštos klasės universitetų savo medžiagą leidžia pasiekti laisvai kiekvienam, kas tik nori. Ir mano vyras, kuris ir pats prieš keletą metų dalyvavo akademijos atrankoje, matydamas kaip tai man įdomu, pasiūlė išbandyti savo jėgas „Sourcery“ akademijos priėmimo egzamine. Jis sakė, kad visai nesvarbu, jog tiek daug žmonių aplikuoja į atranką – visiškai nėra ko prarasti – kaip tik pasižiūrėsi, ko nemoki, kur reikėtų pasigilinti, ką išmokti, kad galėtum ateiti į darbo rinką. Ir jis buvo visiškai teisus – tikrai neturėjau ko prarasti, turbūt tai ir buvo didžiausias paskatinimas išbandyti savo jėgas akademijoje. Be to, niekada nejaučiau, kad IT yra vyriška sritis, jog į mane dėl to, kad esu moteris, kažkaip kitaip, įtariau, žiūrės. Juk darbas ir atlyginimas priklauso ne nuo lyties, o nuo individualių sugebėjimų. Gyvename nuostabiais laikais, kai abi lytys gali veikti tą, ką tik sugalvoja, tad visus išankstinius nusistatymus, bobučių pasakas reikėtų palikt užnugary ir pasitikėti savimi“, – įvardija specialistė.
Tęsti karjeros medicinos srityje neplanuoja
Kotryna pripažįsta, kad renkantis naują kelią ilgiausiai truko apmąstymai, ar bandyti papulti į akademiją – buvo apėmę įvairiausi svarstymai už ir prieš.
„Bet, kai užpildžiau paraišką, procesas rutuliojosi labai greitai – kaip sniego gniūžtė. Laisvalaikiu programavau apie pusę metų, tuomet užpildžiau paraišką, patekau į akademiją ir iškart po jos gavau pasiūlymą prisijungti prie įmonės. Visas bandymas suderinti darbą ir studijas man pačiai buvo didelis eksperimentas. Išbandžiau įvairius dienotvarkės variantus, darbą įvairiais etatais ir manau, kad dabar jau radau tai, kas tinka labiausiai. Ar visada pavyksta? Tikrai ne, nepatarčiau kitiems bandyti apimti dviejų dalykų vienu metu, nes taip nė vienoje srityje nepasieksi savo didžiausio potencialo. Juk kai kitas gali ir po darbo gilintis į informatikos mokslą – aš mokausi medicinos. Tačiau studijų mesti nenorėjau, mokytis mediciną man puikiai sekėsi, o pradėti programuoti po studijų taip pat neatrodė gera išeitis, tad nusprendžiau kurį laiką bandyti suderinti abu dalykus. Mokslų tęsti konkrečiai medicinoje neplanuoju, tačiau neatmetu galimybės ateityje suderinti abi karjeras – galbūt programuoti medicinos srityje. Čia jau parodys laikas“, – kalba ji.
Tiesa, pašnekovė pripažįsta, kad tikrai ne viskas buvo idiliška. Vienas iš didžiausių uždavinių imantis tokių kardinalių pokyčių savo karjeros kelyje – tai susitvarkyti su nepilnavertiškumo (imposterio) jausmu.
„Visi aplinkui – studijuojantys informatikos srities mokslus arba jau studijas pabaigę. O čia ateinu aš – iš kardinaliai kitos srities, kur arčiausiai informatikos esantis veiksmas – skaidrių demonstracijos pajungimas. Žinoma, kad tie, kurių išsilavinimas – informatika, turi pranašumą. Man reikėjo priprasti ne tik prie pačio projekto ir darbo specifikos, tačiau kartu mokytis programavimo žodyno bei informatikos pagrindų – juk buvau visiškai žalia. Tačiau viskas, ką gali padaryti, tai neleisti tam imposteriui nugalėti. Tad ką daryčiau kitaip – tai mažiau reikšmės skirčiau baimės perpildytoms mintims – visiems jos pasitaiko. Daug vertingiau tiesiog gilintis ir mokytis – tapti puikiu specialistas gali tik su daug praktikos. Ir dabar, kai prisimenu savo pirmas savaites, netgi mėnesius, apima juokas – kokius sprendimus priėmiau, kokius klausimus uždavinėjau ir kaip jaučiausi. Tačiau esu labai dėkinga sau, kad išdrįsau praeiti visą tą bijojimo ir jautimosi nevykėle kelią – būtent klaidos užaugina ir atsisukęs atgal gali matyti, kiek jau daug nuėjai“, – dalijasi jaunesnioji programuotoja.
Darbą pradeda 6 val. ryto
Pašnekovė tikina, kad sprendimu keisti profesinį kelią iki šiol yra patenkinta. Dabartinėje organizacijoje ji dirba jau kiek daugiau nei vienerius metus.
Pasak jos, darbas užima didžiulę gyvenimo dalį, tad kokia prasmė dirbti ir nesimėgauti?
„Kartais pasvarstau ar man tikrai reikėjo taip apsisunkinti gyvenimą, bet tada pradedu programuoti ir dingsta visi svarstymai bei abejonės. Esu labai dėkinga įmonei, kad nebuvau tiesiog įmesta į programavimo vandenis ir gavau mentorę, kuri man labai stipriai padėjo. Tuomet iškart saugiau jauties, nes turi žmogų, kuris pasiruošęs mokyti, padėti, nukreipti tinkama linkme“, – kalba programuotoja.
Šiuo metu ji specializuojasi full-stack programavime. Tai, anot jos, turi savų privalumų – gali visą funkcionalumą – tiek išorinių, tiek vidinių sistemų, suprasti ir kurti pats.
„Tačiau kadangi kartu esu ir medicinos studentė, darbą derinu su studijomis. Dirbti pradedu apie šeštą ryto, jį tęsiu iki 11 val. Tai turbūt produktyviausias dienos laikas, kai padarau daugiausia darbų. Tuomet – studijos ligoninėje – darbas su pacientais bei mokymasis su dėstytojais auditorijose. Grįžus iš studijų, apie ketvirtą valandą, tęsiu darbo dieną. Dažniausiai tai – įvairūs susitikimai su komandos nariais. Tokiu grafiku galiu dirbti tik dėl to, jog įmonė leidžia dirbti iš namų. Tomis dienomis, kai dirbu iš biuro – diena prasideda nuo kavos puodelio su bendradarbiais. Laukiu šios dienos dalies, visi pašnekesiai ne apie darbą padeda suartėti, stiprinti ryšį, o tai paskui padeda dirbti kartu. Didžioji dalis darbo dienos – programavimas – tai įvairių problemų sprendimas, naujų funkcionalumų kūrimas. Reikalauja labai daug atidumo, pastabumo, sugebėjimo tiksliai uždavinėti klausimus, daug bendrauti su kitais komandos nariais. Kiekviena problema skirtinga, jei vieną dieną galvoji kaip puikiai viską supranti, kitą dieną gaunamas iššūkis parodo, kiek dar daug nežinai. Karjeros perspektyvos priklauso nuo to, koks programuotojas esi. Jei sustoji vietoje ir nebesimokai, nesidomi naujovėmis – karjeros perspektyvos liūdnos. Tačiau jei vis prisitaikai prie kintančio pasaulio, poreikių, greitai mokaisi ir nebijai klysti – tuomet perspektyvos dar ir kaip puikios“, – kasdiene realybe pranešime spaudai dalijasi pašnekove.
Dėl to žmogui, kuris nusprendė, kad nori persikvalifikuoti, ji turi kelis patarimus.
„Pirmas dalykas – nuspręsti ar to norisi, nes pelninga, ar todėl, kad mama kažkur girdėjo, jog programuoti – gerai, o gal vis dėl to, todėl, kad ši sritis tikrai atrodo įdomi? Jei dėl pinigų – TIKRAI siūlyčiau net nevargti. Prastai paruoštų specialistų jau ir taip nors vežimu vežk, perdegusių ir nenorinčių eiti į darbą – taip pat. Netrūksta norinčių pradėti ir turinčių didelius lūkesčius atlyginimui, tačiau labai reikia tų, kurie yra stiprūs programuotojai, vis tobulėja ir lieka dėl to, kad jiems įdomu. Tad jei jauti, kad programavimo darbo specifika – tau, jei patinka mokymosi visą gyvenimą konceptas – tai tikrai verta išdrįsti persikvalifikuoti. Tik bandymo būdu gali atrasti tą sritį, kurioje būtų gera dirbti ir gilintis kasdien“, – pataria Kotryna.
Norite papasakoti savo istoriją ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt