Į Ispaniją atvykusi prieš daugiau nei 10 metų, Eglė su šeima iš pradžių gyveno Andalūzijoje, Pietų Ispanijoje. Išvažiavo iš Lietuvos ne vargo genami, o tiesiog pabandyti pagyventi kitoje šalyje, kol vaikai buvo mažesni. Taip ir liko. Šiandien Eglė sako į Lietuvą sugrįžti kelių nebeieškantys, įsigijo būstą ir savo ateitį kuria čia.
Moteris mielai sutiko pasakoti apie tai, kiek šiandien kainuoja jų gyvenimas prie jūros Ispanijoje, kuriame nėra kažkiokios ypatingos prabangos, bet yra dalykai, dėl kurių gyventi jiems čia gera ir jokie pinigai to neatstos.
Eglė su šeima gyvena 3 miegamųjų kotedže su bendru baseinu viename iš Costa Blanca regionų kurortų, prie jūros, kurį nuomojasi. Per mėnesį šeima už jį susimoka 750 eurų. Kadangi šiame miestelyje gyventi labai patiko, šeima neseniai nusipirko namą, kurį šiandien renovuoja. Tikisi, kad remontas neužtruks ir galės po pusės metų įsikelti jau į savo namus.
Už elektrą per mėnesį šeima moka 35–50 eurų, priklausomai nuo to, ar jungia kondicionierių vasarą, kai būna karšta. Šildymo įsijungti Ispanijoje nereikia, tad žiemą mokestis už elektrą būna arba toks pats, arba mažesnis nei vasarą. Žemiausia temperatūra čia būna apie 12 laipsnių šilumos, toks laikotarpis trunka labai neilgai. Už vandenį 4 asmenų šeima moka apie 20 eurų, už internetą – 15 eurų per mėnesį.
Eglės vaikai lanko valstybinę ispanų mokyklą. Išlaidas mokslui reikalingoms knygoms kompensuoja savivaldybė. Darželiai nuo 3 metų nemokami, vietų visiems yra, reikia tik susimokėti metinį mokestį. Šiais metais jis buvo 70 eurų. Tai yra vienkartinė įmoka. Daugiau nieko papildomai į darželius nereikia neštis. Mokslai privačiose mokyklose kainuoja nuo 1000 eurų už mėnesį. Vaikai iš ES šalių narių į valstybines ugdymo įstaigas priimami labai greitai ir be jokių kliūčių, užpildžius reikiamus dokumentus.
„Jeigu vaikams sunkiai sekasi su mokslais, mokyklos samdo vaikui korepetitorius nemokamai. Ar tai būtų užsienietis, kuris nemoka ispanų kalbos ir jam padeda mokyti kalbos papildomai, ar tai būtų ispanas, besimokantis 10 klasėje ir nesuprantantis matematikos, visiems yra nemokami papildomi užsiėmimai. Jeigu nori dar daugiau pamokų, gali samdyti mokytojus iš šono individualiai“, – sako Eglė.
Būrelių kainos, pasak lietuvės, nėra didelės. Standartinė kaina – apie 40 eurų per mėnesį, ar tai būtų krepšinis, karate, šokiai ar buriavimas. Per pusę pigesnė dailė. Užsiėmimai vyksta du–tris kartus per savaitę.
„Mokyklos organizuoja nemokamus užsiėmimus jose besimokantiems vaikams. Tereikia prieš mokslo pradžią į juos užsirašyti, pildant dokumentus. Mūsų mokykloje yra teatro studija, krepšinis, futbolas, šokiai, dailė“, – sako Eglė.
Lietuvių šeima čia turi automobilį ir motorolerį, kuriuo naudojasi kasdien, nes patogu, greita ir pigu nuvažiuoti, kur reikia. Šeima gyvena nedideliame miestelyje, kur viskas ranka pasiekiama, tai jei nekeliauja po šalį, automobilį mažai naudoja, nes tiesiog nereikia. Benzino kaina – apie 1.74Eur/l, dar 20 centų nuo kiekvieno litro kompensuoja Ispanijos Vyriausybė.
Nebeperka tiek daiktų, daugybės jų čia nereikia
Moteris sako, kad Lietuvoje gerokai daugiau išleisdavo ir drabužiams bei juokdamasi prisimena, kad kai važiuodavo ilsėtis prie Baltijos jūros, vienas lagaminas būdavo prikrautas vasarinių drabužių, kitas – rudeninių, nes nežinia, „ant kokio oro“ pataikysi. Čia, sako, kad niekada taip nebūna, į termometrą iš esmės retai bežiūri, o ir lietaus čia daug nėra, dažniau palyja pavasarį.
„Tiek drabužių ir batų, kiek turėjome Lietuvoje, čia mums tikrai nereikia. Lietuvoje būdavo spintos neužsidaro nuo visų tų storų striukių, paltų, šiltų batų, kepurų, pirštinių ar kombinezonų vaikams. Čia nieko panašaus. Didžiąją dalį metų vaikštome su basutėmis, lengvais drabužiais. Temperatūra šiandien yra 26 laipsniai šilumos, vis dar deginamės, maudomės jūroje. Šiltas sezonas čia tikrai ilgas. Žiemai turime šiltesnius megztukus, striukes, kurios daugiau skirtos apsaugoti nuo vėjo, nes gyvename prie jūros. Batų su pašiltinimais čia irgi nereikia, užtenka kedų. Pastebiu, kad ispanės mėgsta apsiauti ilgesnio aulo batus žiemą, man su tokiais tikrai būtų per karšta. Apskritai, ispanai mėgsta šilumą ir rengiasi šilčiau, nei mes, mėgsta pūkines striukes dėvėti prie 15 laipsnių šilumos“, – juokiasi Eglė.
Moteris sako pastebėjusi, kad, gyvendama čia, šeima iš esmės mažiau visko perka, pradedant drabužiais, avalyne, baigiant buities prietaisais, o daugiau lėšų išleidžia kelionėms.
„Kažkaip čia visko užtenka, nesinori apsikrauti, norisi gyventi lengvai. Gal dėl to, kad klimatas toks, norisi lauke, gamtoje būti, kuri nekainuoja, kurią užtenka gerbti. O ir nereikia prieš nieką maivytis, kad kažką daugiau turi, ar kaip atrodai, kokių brandų drabužius dėvi ar kokias mašinas vairuoji. Nėra čia povyzos. Ispanai patys yra paprasti žmonės, bent tie, kurie sukasi aplink mus. Užsieniečių yra visokių, daug nusipirkę būstų čia turi vyresnio amžiaus olandai, belgai, vokiečiai, prancūzai. Jie gyvena daugiau vilose, bet ir jie paprasti, normalūs žmonės. Aišku, yra kurortų Ispanijoje, kur visko yra, kad ir ta pati Marbelija Pietuose, kuriuose žmonės ne tik nori, bet ir tikrai moka pasirodyti (juokiasi).
Bet iš esmės tikrai yra didelis skirtumas nuo Lietuvos, kur bent man asmeniškai jautėsi nuolatinė konkurencija, puikavimasis prieš kitus savo finansiniu pajėgumu ar socialiniu statusu. Čia – Ispanija, žmonės labiau atsipalaidavę, labiau moka džiaugtis gyvenimu, mažiau teisia, moralizuoja, bamba dėl blogo gyvenimo ar juolab skaičiuoja kitų pinigus. Aišku, visokių žmonių yra, bet labiau jaučiasi, kad ritmas yra kitas, kad žmonės dažniau šypsosi, kad jie gyvena šiandien, o ne savaitgaliais ar atostogomis. Todėl čia žmonės iš kitų šalių ir važiuoja, nes čia paprasčiau, lengviau gyventi, o ir patys ispanai labai myli savo šalį, retas kuris vyksta gyventi kažkur kitur, nebent trumpam studijuoti, padirbėti ar pakeliauti“, – pastebi Eglė.
Arba siesta, arba fiesta
Pasak čia gyvenančios lietuvės, ispanai – labai bendraujanti tauta, be ceremonijų priimanti užsieniečius, ne taip kaip prancūzai ar italai, kurie ne tokie draugiški atvykėliams.
„Aišku, visokių žmonių yra, bet visumoje ispanai, bent su kuriais mums tenka bendrauti gyvenant, yra tikrai puikūs. Visuomet pakvies, padės, patars, jeigu reikia, gal ne šiandien, gal manjana (ispan. rytoj, aut. pastaba), bet padės. Reikia suprasti, kad čia tokios tvarkos, kaip Lietuvoje, nėra ir nebus, čia būna ir betvarkės, kaip ją mes suprantame (bet ne jie), bet jie joje gyvena ir dažniau nusišypsos nei bus pikti ant viso pasaulio. Tas paperka, ir būna net pats save prigauni, kad per daug nervingas esi ir bereikalingai putojiesi (juokiasi, aut. pastaba). Būna, aišku, ir rimčiau sunervina, kai kokie meistrai nepadaro darbo iki galo, pažada, bet pamiršta ar reikia laukti ilgiau nei sutarta. Bet jie viską padaro, gal vėliau ir tiek. Čia tiesiog žmonės kitaip gyvena, kitaip dirba, kartu nesuka dėl menkniekių galvos. Pastebiu, kad ilgainiui ir mes patys pradėjome į viską paprasčiau žiūrėti ir dėl to tik geriau patiems.
Mes vis juokiamės, kad pas ispanus arba siesta, arba fiesta. Nes na, tikrai, ką moka, tai moka, tai – ilsėtis ir švęsti. Turbūt dėl to jie ir gyvena ilgiausiai Europoje: nestresuoja taip, kaip mes, dieną ilsisi per savo siestas, valgo kokybišką maistą, pakankamai nemažai juda, daug lauke būna, jūra šalia, pabendrauti visada turi su kuo, nuolat vyksta renginiai, festivaliai, ko daugiau reikia“, – juokiasi Eglė.
Paklausus, kiek išleidžia grožio procedūroms, moteris sako, kad nagus tvarkosi pas lietuvę. Manikiūro ir pedikiūro kaina – po 20 eurų. Plaukus tvarko latvė, dažymas sruogelėmis kainuoja 50 eurų, paprastas atsieina pigiau. Vyro kirpimas – 12 eurų.
„Pačios ispanės nelabai moka grožio procedūrų gerai atlikti, nebent kur nors didesniame mieste, kur konkurecija kita, turiu minty, Barselonoje, Madride, toje pačioje Valencijoje, bet vis tiek reiktų paieškoti geresnio salono. Jeigu nori kokybiškų paslaugų, tokių, prie kokių mes esame pratę, tai jas dažniausiai teikia slavės, lietuvės. Ispanės pernelyg nesuka sau galvos, nors moterys tikrai susitvarkiusios. Man labai patinka vakare, vaikštant promenada prie jūros ar pačiame mieste, stebėti pagyvenusias, visad pasitempusias senjoras: jos visada bus pasidažiusios, nagai sutvarkyti, plaukai taip pat, pasipuošusios, seginčios papuošalus, vakarinė rankinė būtinai. Dienomis atrodo, kad pas jas nuolat krūvos reikalų, o štai vakarais jos vaikštinėja, vakarieniauja pas kaimynus ar kokiame nors vietiniame restorane linksmai sau leidžia laiką su draugėmis ar savo šeimomis gurkšnodamos vyną“, – sako Eglė, pridurdama, kad šeimos ir giminės susibūrimai ispanams yra be galo svarbūs, tad čia tradiciškai jie renkasi savaitgalio pietų, vakarienių drauge.
Apsiperka specializuotose krautuvėlėse
Paklausus, ar pastebi, kad pakilo maisto kainos, Eglė sako, kad yra kai kurios prekės pabrangusios, bet stipriai tikrai nesijaučia. Nors dažniausiai šeima gamina namuose, leidžia sau išeiti į kavines, jose nėra brangu, o ir pasižmonėti norisi.
Kalbant apie maisto kainas, Eglė sako, kad kainos parduotuvėse priklauso ir nuo to, kur šios yra. Miestelių centruose, turistų zonose kainos didesnės. Vietiniai į šias parduotuves nevaikšto.
„Mes apsiperkame skirtingose vietose. Nėra taip, kad nuvažiavai iš vieną prekybos centrą ir viską susipirkai, jame perkame tik bazinius dalykus. Ryte šviežią duoną tai dienai perkame šalia esančioje kepyklėlėje, šviežius vaisius ir daržoves – tik juos parduodančioje vietinių krautuvėlėje. Šviežią mėsą, kumpius, dešras – kitoje, žuvį ir jūros gėrybes – vėl kitoje. Nuostabią varškę esame atradę pas bulgarus, pas indus galima gauti šviežios kalendros didžiulę puokštę, kainuojančią vieną eurą. Ispanai kalendras savo virtuvėje nedažnai naudoja, o mes dieviname, tai esame nuolatiniai pirkėjai. Sakyčiau, gal labiau kalendrų supirkėjai“, - juokiasi Eglė.
Ispanijoje reikia pirkti geriamą vandenį, nes iš čiaupo jis negeriamas. Šeima perka 7–10 litrų talpos bidonus, kainos nėra didelės, vos keli eurai. Brangiau Ispanijoje kainuoja mėsa, sprandinė – apie 5–6 eurus už kg., visą vištą galima nusipirkti už maždaug 3,5 Eur. Buvo atradimas, kad čia pigi triušiena.
„Esu tikra, kad ispaniškas aliejus yra geriausias pasaulyje, nors ispanai vis pakonkuruoja su italais. Išskirtinai kokybiško, ne masinei prekybai skirto, aliejaus, mums kartais neįprasto skonio, čia tikrai galima rasti nemažai, ypatingai, jei nuvažiuosi kur nors į Ispanijos gilumą, kur jį gamina vietiniai. Kainos prasideda nuo 4 eurų už litrą.
Sūriai, kumpiai, dešros, šviežia žuvis, jūros gėrybės kainuoja pigiau nei Lietuvoje, išskyrus lašišą, čia ji brangesnė. Midijos čia labai pigios, kainuoja apie du eurus, galima ir pigiau rasti. Krevetės nuo 8 eurų už kg., kalmarų kilogramas kainuoja apie 9 eurus, tuno – apie 13 eurų. Mes kiekvieną savaitę einame į vietinį turgų, ten perkame įdarytus artišokus, alyvuoges, šiaip visokių skanių marinuotų, prigamintų tradicinių ispaniškų patiekalų, kuriuos ne tai, kad sunku pasigaminti patiems, bet daug smagiau pabendrauti su vietiniais, paskanauti būtent jų ruoštų“, – sako Eglė.
Juokingos vyno kainos ir nemokami užkandžiai kavinėse
Kavinėse, aišku, priklauso nuo to, kur jos yra, bet, pasak Eglės, pavalgyti dviems galima už 15–20 eurų, į kainą įskaičiuotas ir vynas. Jeigu norisi prabangesnės vietos, kainos gali būti trečdaliu, gali ir penkis kartus didesnės, kam kokios vietos ir virtuvės norisi. Pasirinkimo čia yra absoliučiai visiems skoniams ir kišenėms. Šviežių jūros gėrybių ar žuvies rinkinys ant jūros kranto kainuoja nuo 10 eurų.
„Mane vis apima lengvas šokas, kai Vilniuje kavinėje už taurę vyno sumoku 5 eurus. Čia vyno taurės kaina kavinėse prasideda nuo 1,20 Eur. Šalia jos visuomet atnešama užkandžių, vienur tai bus riešutai ar kepta ispaniška duona su padažu, kitur – įvairūs tradiciniai sumuštiniai tapas, nuo kurių galima ir pavalgyti. Beje, su kiekviena nauja taure jų atnešama vėl, tik jau kitokių.
Butelis vyno restorane ant jūros kranto kainuoja nuo 9 eurų, dažniausiai apie 12 eurų, parduotuvėse vyno kainos prasideda nuo 1,30 Eur už butelį, putojančio cava – nuo 2.20 Eur. Alus čia irgi pigus, ispaniško alaus kaina prasideda nuo 0,85 Eur už litrą. Stiprių gėrimų kainos panašios kaip Lietuvoje. Pastebėjome, kad be vyno ir alaus, ispanai, bent jau mūsų apylinkėse, mėgsta džiną su toniku, bet čia turbūt dabar visur šie kokteiliai madingi“, – juokiasi Eglė.
Lietuvė sako, kad nors Ispanijoje gyvenanti daugiau nei 10 metų, visos jos dar nespėjo išvažinėti, bet planuoja tai padaryti, kai tik susitvarkys namus. Šeima dažniausiai vyksta atostogų į šalia esančią Prancūziją, Portugaliją, Italiją, Maroką, pakeliauja po čia pat esančias Ispanijos salas, sugrįžta į Lietuvą aplankyti artimųjų.
Ispaniją prisijaukinusi Eglė atvirauja, kad, norint suprasti, kokia yra ši šalis, reiktų čia bent kažkiek pagyventi. Jos šeimai tai tobula vieta dėl daugelio dalykų, o visų pirma dėl gyvenimo kokybės, į kurią įeina labai daug aspektų, nuo sveikatos, lengvumo ir paprastumo gyventi, streso ir kamščių nebuvimo, vaikų gerovės, kasdienių mažų malonumų, kokybiško maisto iki nuostabios gamtos, klimato, ir, aišku, jūros šalia.
