Būtina išmokti į sveikatą žiūrėti holistiškai
Kaip žmonėms susidoroti su tokiu iššūkiu, kokių veiksmų imtis pranešime žiniasklaidai pasakoja „Eglės sanatorijos" direktorius medicinai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, psichoterapeutas Arvydas Balčius ir Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, sanatorijos „Draugystė“ direktoriaus pavaduotojas medicinai Virmantas Rinkevičius. Dar iki pandemijos atlikti tyrimai parodė, kad kas šeštas europietis susidurdavo su psichologinėmis problemomis. Nuvilnijusi COVID-19 banga ir karas Ukrainoje žmonėms sukūrė papildomų iššūkių, dėl kurių emocinė sveikata tapo dar labiau pažeidžiama. Taip pat ir Lietuvoje.
Pasak gydytojų, psichologinis atsparumas yra tiesiogiai susijęs su fiziniu atsparumu ir atvirkščiai. „Matyt, ne kartą teko girdėti pasakymą: „Sveikame kūne – sveika siela“. Tai ne šiaip skambus šūkis. Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas“, – tvirtina gydytojas, psichoterapeutas A. Balčius.
V. Rinkevičius pritaria tokiai minčiai ir sako, kad emocinės, psichologinės ir fizinės sveikatos ryšys yra tiesioginis. Pervargimas, stresas, baimė, nepasitikėjimas savimi gali sukelti aibę fizinės sveikatos pablogėjimo simptomų: nemigą, galvos skausmą, kaklo raumenų įtampą, virškinimo sutrikimus ir kt.
„Žmogus yra proto ir kūno visuma, veikianti kaip gerai subalansuota sistema, vienu metu apimanti tiek fizinius, tiek dvasinius aspektus. Mūsų mintys, nuotaika, elgesys, jausmai ir kūno pojūčiai yra neatsiejamos organizmo dalys, kurios sąveikaudamos su aplinka veikia mūsų fizinį kūną“, – aiškino sanatorijos „Draugystė“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas.
Deja, emocinių ir psichologinių iššūkių šiuolaikinio žmogaus gyvenime nestinga. Sveikatos priežiūros specialistų teigimu, daugybė žmonių kenčia nuo darbuotojo perdegimo sindromo, nerimo, depresijos, nesugeba sustoti, pailsėti ar tiesiog nieko neveikti. Pastebima, kad dalis žmonių tiesiog nemoka „atsijungti“, atsipalaiduoti nuo juos supančių problemų.
Gydytojų teigimu į jų sanatorijas žmonės dažniausiai kreipiasi dėl lėtinio nuovargio ir vadovo sindromo, neurozinių sutrikimų, susijusių su stresu, somatoforminių sutrikimų (hipochondrija), įtampos sukeltų galvos skausmų ir pokovidinių liekamųjų reiškinių.
Kaip pagerinti emocinę ir fizinę sveikatą?
Pasak gydytojo, psichoterapeuto A. Balčiaus, Lietuvoje su emocinės sveikatos problemomis susiduriančių žmonių gelbėjimas neretai vis dar yra jų pačių reikalas, o daliai visuomenės psichinės sveikatos tema apskritai yra tabu. Todėl sveikatos specialistai dažniau susiduria su tais, kuriems reikia rimtos pagalbos, nei su tais, kurie renkasi ligos prevencijos kelią.
„Mitus, kad į gydymo įstaigą ar sanatoriją reikia važiuoti tik kai sveikata ima blogėti, griauti sekasi gana sunkiai. Supratimą, kad gydymas ar terapija yra naudingi ir reikalingi visų amžiaus grupių žmonėms, nes tai padeda atstatyti, stiprinti ir palaikyti sveikatą, žmonės dar tik pradeda įsisąmoninti“, – teigė psichoterapeutas A. Balčiaus.
Jo nuomone, Vakarų šalyse žmonės daugiau dėmesio skiria savo psichologinei sveikatai ir tai daro nuolat, o ne retkarčiais.
„Lietuvoje mūsų nuo mažumės nemoko atpažinti savo emocijų arba moko neteisingai. Svarbiausia suprasti, kad „gerų“ ar „blogų“ emocijų nėra. Jos daugiau ar mažiau yra įprastos, tik reikia išmokti jas atpažinti ir su jomis susidraugauti. Be to, Vakarų šalyse nėra stigmos kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą, o mes, lietuviai, dar vis bijome psichinės sveikatos specialistų, manydami, kad kreiptis į juos yra nenormalu ir gėdinga“, – pranešime žiniasklaidai sakė gydytojas A. Balčiaus.
Tokiai nuomonei pritaria ir V. Rinkevičius, kurio manymu, lietuviams dar reikia pasistengti suprasti, kad tik pats žmogus gali sustoti, skirti laiko sau, savo pomėgiams ir poilsiui.
Sveikatos specialisto teigimu, žmonių požiūris į rūpinimąsi savo emocine ir fizine sveikata Lietuvoje keistųsi sparčiau, jei adaptuotume kitose šalyse sėkmingai taikomus modelius. Pavyzdžiui, Vokietijos, kur valstybė žmonėms kompensuoja ne tik reabilitacijos, bet ir medicininės prevencijos paslaugas, padengiant jas valstybinio draudimo lėšomis.
Anot pašnekovų, kol tokių sprendimų mūsų valstybė nėra priėmusi, žmonės turi patys susiimti ir daugiau dėmesio skirti sveikatos gerinimui ir ligų prevencijai. Tai padaryti galima ne tik lankantis gydymo ar sveikatinimo įstaigose, bet ir į gyvenimą įtraukiant nesudėtingus, tačiau didelį poveikį darančius įpročius: