Vis dar – vienas svarbiausių patiekalų
Pasak etnologės, Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorės G. Vanagienės, nors duonos prasmė Lietuvoje bėgant metams kažkiek kinta, šio produkto tradicijos – vis dar stiprios.
„Mūsų kultūroje, kalboje duona yra valgio, išgyvenimo, gyvenimo sinonimas. Lyginant, tarkime, su japonų kultūra, jų kalboje tai yra ryžiai. <...> Duona galima vadinti tą kepalėlį mums įprastą tradicinį duonos, ir visoje mūsų tradicijoje, tautosakoje taip pat galima sutikti, kad duona labai dažnai vartojama ta prasme „iš ko valgai duoną“, „sunki vargdienio duona“ arba „vagies duona lengva, bet gyvenimas trumpas“ patarlėse. Čia „duona“ yra vartojama ta prasme kaip pats pragyvenimas, išgyvenimas, tas būtinasis, kurį turi užsitikrinti“, – mintimis dalinasi etnologė.
Nors gana dažnas reiškinys yra duonos kepimas namuose, pasak duonos someljė ir „Vilniaus duonos“ produktų vystymo vadovės, tai – vienas tų produktų, kuris taip jau lengvai iš tiesų nepasigamina ir prisimenant mūsų senąsias močiučių tradicijas, kai iš tos duonos plutos užaugdavo raugas, kurį šeimininkės laikydavo kitam kepimui.
„Yra dvi kryptys ir jos abi – labai teisingos. Viena, kada mes kaip įmonė gaminame, būdami Lietuvos duonos didžiausi gamintojai, didelį kiekį, ir tie vartotojai, kurie nusprendė išsikepti patys. Bet visada yra taip, kad žmogus pasidaręs tą kepalėlį, visada ieško kažkokio atitikmens, palyginimo, ar aš arti to, ką tos mūsų močiutės kepė, ar gal kažkuo turiu pridėtinę vertę. Abi kryptys yra teisingos. Labai smagu, kad žmonės tuos rugius prisimena ir tą ruginę duoną valgo“, – sako S. Šoblinskienė.
Anot pašnekovės, kalbant apie pasirinkimus, žmonės vis labiau vertina viso grūdo duoną. Būtent viso grūdo ruginė duona ir yra populiariausia. Vartotojui taip pat labai svarbu, kad duonoje būtų kuo mažesnis cukraus ir druskos kiekis ir būtų kuo daugiau ląstelienos.
Tradicinį kepalą vertina labiausiai
G. Vanagienė sako, kad ir žvelgiant į senovinės tradicinės duonos receptus, viena tiesa neegzistavo, tačiau esminis ingredientas, kuris, pasak S. Šoblinskienės, duonos kepimo procese buvo privalomas, – meilė: „Be jos duonos neiškepsi. Kai mama šaudavo tą duoną į krosnį – peržegnodavo ir vaikams sakydavo „šš, turi būt tyla“. Taigi, turi būti meilė“, – įsitikinusi duonos someljė.
Etnologė prisimena, kaip būdavo kepama tradicinė duona – naudojama tikra ugnis, kuri taip pat pamaitinama duona ir druska, mat tikėta, kad ji ne vien šventa ir šildanti, bet ir maitinanti.
G. Vanagienė pasakoja, kad su krikščionybe į Lietuvą įžengė Šv. Agotos diena. Šią dieną iškepta duona būdavo sudžiovinama ir laikoma namuose kaip apsauga nuo gaisro, perkūno, kriaukšlelė tokios duonos būdavo dedama į keliones, pasiimama su savimi einant į mišką grybauti ar uogauti kaip apsauga nuo gyvatės gėlimo ir kitų negandų.
S. Šoblinskienė pastebi, kad duona – bene vienintelis produktas, valgomas visų amžiaus kategorijų ir visų rasių žmonių. Visgi, tokie duonos gaminiai kaip mažutės bandelės, populiarios Skandinavijos šalyse, Lietuvoje prigyja sunkiai, o štai tradicinis duonos kepalas turi ženklų pranašumą vartotojų akyse, lyginant su bet kokios kitos formos duonos gaminiais.
Visą S. Šoblinskienės ir G. Vanagienės pokalbį žiūrėkite „Delfi dienos“ reportaže straipsnio viršuje.
