Petroškų miško pakraštyje nedrąsiai skleidžiasi pirmieji žalčialunkio žiedai. Kasmet aplankau šią vietą, kai žiema jau traukiasi iš Dzūkijos ir norisi greičiau pamatyti pirmuosius pavasario ženklus.
Pernai žalčialunkis nepražydo iki pat Verbų sekmadienio, o šiemet šiltas vasaris jo žiedų skleidimąsi gerokai paankstino.
Gamtininkai pataria Žalčialunkio žiedais grožėtis iš tolo ir jokiu būdu jo neleisti. Ne tik todėl, kad šis augalas vis dar yra retas mūsų krašto miškuose, bet pirmiausiai dėl jūsų pačių saugumo.
Ypatingai reikia vengti, kad ant odos nepatektų žalčialunkio sulčių, o pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta, gali iškristi dantys. Labiausiai nuodingos yra žalčialunkio uogos – 10-12 yra mirtina dozė. Skaičiusieji Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ neabejotinai įsiminė švedų nužudymo žalčialunkiu sceną.
Kitas ypatingo grožio pavasario pranašas, kurį jau aptikau Petroškų miške, yra ryškiai raudonos spalvos ankstyviausias pavasario grybas – plačiataurė (Sarcoscypha). Išrankūs dzūkai jų neragauja, nors kai kuriose Azijos šalyse plačiataurė renkama ir valgoma.
Sniegolaužų ir vėjovartų Petroškų miške esu matęs ir anksčiau, bet šitiek daug skersai kelio paguldytų eglių, pušų ir drebulių dar neteko regėti. Pažintinis takas per mišką tapo maršrutu su kliūtimis, o pamėgusiems keliauti automobiliu teks palikti savo transporto priemonę pamiškėje.
Gal kurį laiką nereikėtų skubėti traukti nuo kelio tų natūralių užtvarų, nes neįsivaizduoju kito būdo apsaugoti mišką nuo įžūlių šiukšlintojų. Lyg ir stovi kiekvienoje sodyboje net po kelis skirtingų rūšių atliekų konteinerius, čia pat Veisiejuose veikia stambiagabaričių šiukšlių surinkimo aikštelė, bet kažkas vis tiek nepatingėjo atvežti ir išversti Petroškų miške krūvą asbestinio šiferio. O smulkių šiukšlių – butelių, skardinių, užkandžių pakuočių – daugiausia ten, kur neseniai dirbo medkirčiai.
Per visą Petroškų mišką aidi pievoje prie Šikinežerio apsistojusių gervių balsai, sniego jau nelikę net gūdžiausio eglyno daubose, tik keliukai po nakties pabarstyti smulkia jo pudra, nutirpsiančia iki pietų. Bet tikras pavasaris Petroškų miške prasidės tada, kai abipus pažintinio tako pakelės pasipuoš žibučių žiedais. Kol kas mačiau tik jų lapus, bet ankstyvą pavasarį būtent čia turbūt gausiausiai Pietų Lietuvoje kasmet jos prasiskleidžia.