Lietuviai tikėjo, kad tinkamai paruoštas Velykų stalas gali pritraukti sėkmę ir turtus, todėl puošė namus ir gamino apeiginius valgius, turinčius mistinių galių. Kad būtų įdomiau gaminti ir valgyti, kviečiame susipažinti su keletu jų.
Margučio antgamtinės galios
Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Tai ir gėrio, derlingumo bei gamtos atgimimo simbolis.
Pavasarį atgimstant gamtai, kiaušinis buvo naudojamas kaip magiška priemonė gyvybės jėgoms sužadinti. Kad kiaušinis įgautų didesnę antgamtinę galią, jis buvo dažomas. Dažniausiai kiaušiniai buvo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rusvai ir žaliai. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną.
„Kiaušinis nedaužomas nei peiliu, nei į stalą, o tiesiog į kitą kiaušinį. Dažniausiai jis padalijamas į tiek dalių, kiek yra šeimoje narių. Sakoma, jei paklydęs prisiminsi, su kuo dalijaisi velykiniu kiaušiniu – atrasi kelią”, - pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistė, etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Pyragai – namų pilnatvei, kiauliena – sotumui ir vaisingumui
Pasak N. Marcinkevičienės, Velykoms šeimininkės nepagailėdavo nei laiko, nei produktų, kad šventinį stalą papuoštų ypatingi pyragai – bobos. Viskas, kas turima geriausio, būdavo sudedama į pyragą – tai tam tikras turto simbolis. Pyragas privalėjo būti aukštas, pūstas, margas ir gražus kaip boba. O ir puošdavo žalumynais, figūriniais kepinukais, spalvotais saldainiais. Kartais bobos viršūnėje įkišdavo mažą dailią verbelę ir padėdavo patį gražiausią margutį. Ant Velykų stalo būtini ir paprasti kvietiniai pyragai. Pyragas asocijavosi ne tik su geros (baltos) duonos gausa, bet ir su namų pilnatve, geru kviečių derliumi. Grįžtančių sparnuočių garbei iš pyrago tešlos likučių taip pat kepdavo „paukščiukus“, vadinamus varnelėmis, špokiukais, pempėmis ir pan.
Visoje Lietuvoje paplitę patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena, virtos dešros.
Etnologė pasakoja, kad žemaičiai išlaikė tradiciją Velykoms gaminti riebų šiupinį su dubenyje kyšančia kiaulės uodega. Dzūkijoje visai neseniai išnyko paprotys Velykoms šutinti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės knysle. Suvalkiečiai iki XX a. vid. išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą, vėliau imta gaminti kiaulės galvos sūrį. Aukštaičiai, papjovę kiaulę, Velykų kepsniui atideda pirmarūšę mėsą, dažniausiai užpakalinį kumpį. Kad mėsa būtų minkštesnė, ją visą parą išlaikydavo išrūgose, arba, prieš stumiant į krosnį, kumpį aplipdydavo rugine tešla. Kumpis valgomas su aštriais, ką tik iškastais, su grietine ar burokais paruoštais krienais.
Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje kepama paukštiena, dažniausiai – žąsis.
Kaulai apsaugo javus nuo krušų ir sausrų, stalo žaluma gerina žiemkenčių augimą. Norintys apsaugoti javus nuo krušų ir sausrų, nuo velykinio stalo neturėtų išmesti kaulų, o juos pakasti keturiuose laukų kampuose.
Anot etnologės, tikėta, kad Velykų stalą privalu papuošti per žiemą išsilaikiusia žaluma. Tai lemia gerą žiemkenčių augimą. Ypač stropiai šios tradicijos laikėsi žemaičiai, Klaipėdos krašto lietuviai: bruknienojų apdėliodavo ne tik aplinkui stalą, bet prikaišiodavo ir į mėsą, sūrį, pyragą. Puošti tinka bruknienojai, šarkakojai, pataisai, išsprogusios beržų šakelės. Viduryje stalo – želdintų avižų ar miežių dubenyje – dėjo tešlinį, sviestinį ar alebastrinį avinėlį, kaip aukos ir prisikėlimo ženklą.
Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje stalas nenukraustomas visas tris Velykų dienas.
Velykų valgiai – tai fantazija, bet nepraraskime saiko
Apie kelias dienas trunkančias šventes ir nukrautus stalus, gero maisto, vyno ir restoranų žinovė, tinklaraištininkė Urtė Mikelevičiūtė sako, kad visgi neturėtume prarasti saiko. Jos patarimas - derinti tradicijas su savo pomėgiais ir nepamiršti, kad geriau mažiau, bet kokybiškas produktas ir tiesiog pabuvimas su artimaisiais: „Saikas, yra geriausias draugas bet kokių švenčių metu. Visuomet sakau, jog reikia neperkrauti stalų ir nepersistengti su maistu. Galima suplanuoti protingus vaišių kiekius. Kaip tai padaryti? Pagrindinio patiekalo turėjimas - juo puikiai gali būti tradicinis Netikras zuikis. Atraskite savo interpretaciją arba susiraskite seną gerą močiutės receptą. Pasiplanuokite užkandžius, ar tai bus mišrainės, ar tai bus šaltiena ar įdaryti kiaušiniai – jų turėtų būti saikingai pagal svečių skaičių. Įsivaizduokite, jog tai kelių patiekalų ilgai trunkanti vakarienė: užkandžiai, karštas patiekalas ir desertas.“
Pasak Urtės, lietuviai neretai vis dar persistengia. Su metais mažiau ir rečiau, bet vis dar gajus ir socialinėje erdvėje dažniausiai sklandantis juokas, kaip šventinius valgius reikia valgyti tris dienas ir dar paskui iš tėvų, senelių ir giminių su pilnais krepšiais maisto namo sugrįžti. Tiesiog reiktų pradėti nuo savęs ir po truputį keisti šitą nelabai sveiką įprotį.
„Velykų valgiai – tai fantazija. Kas mėgsta tradicijas, gali atrasti dar ir daugiau įvairių senovinių receptų ir juos pritaikyti su šiuolaikiniais ingredientais. Arba tiesiog įsivesti savo naujas tradicijas“, - sako maisto žinovė.
„Kalbant apie puošybą, Velykos yra turbūt draugiškiausia šventė, nes turime atgyjančią ir žaliuojančią gamtą. Tad įsikvėpkime motyvų iš jos ir paruoškime gaivų stalą. Nesakau, kad reikia eiti skinti medžių šakų, gamtą saugoti reikia, bet yra puikių alternatyvų, kaip vazonėliuose pasodinti narcizai ar kitos mėgstamos gėlės. Visuomet galima papuošti stalą prieskoniais, daugiau dėmesio skirti indams, kurių, manau, rasite kiekvienos močiutės, mamos, o gal jau ir savo indaujose. Tradicinės verbos irgi puikiai gali įsiintegruoti į modernų Velykų stalą“, - pataria Urtė.
Dietologė atvira: svarbu nepersivalgyti ir nepersigerti alkoholinių gėrimų
Visi žinome seną tiesą, kad persivalgymas yra blogas pakeleivis, tačiau švenčių metu neretai jį pasiimame kartu. Dietologė Zita Martinaitienė pataria norintiems gerai jaustis visų švenčių metu - tarp valgymų daryti bent 1 valandos pertraukas - nepamiršti pasivaikščioti, paridenti margučius, pažaisti kitus velykinius žaidimus, pajudėti.
Dietologė primena nepamiršti, kad prieš verdant kiaušinius, juos būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu dėl salmoneliozės profilaktikos.
Kiaušinį geriausia valgyti su šviežiomis daržovėmis, šlakeliu alyvuogių aliejaus ir trupučiu citrinos sulčių. Sveikiausias yra pusiau skystas kiaušinis. „Vietoj majonezo galima pasigaminti padažą iš lieso natūralaus jogurto. Aš mėgstu graikišką: sumaišau su krapais, pipirais, petražolėmis, įtarkuoju agurką, viską susmulkinu su smulkintuvu“, - savo receptu dalijasi Z. Martinaitienė.
Turintiems jautrų skrandį, gastritą ar kt. ligas, pusryčius vertėtų pradėti nuo šilto maisto (košės), o tik vėliau suvalgyti kiaušinį, garinį omletą. Tarp valgymų gerti vandens, o ne saldžių gėrimų, kurie skatina vidurių pūtimą. Gerti prieš valgį 30 min. ar po valgio 30 min - 1 val.
Po kiaušinių valgymo reikėtų daryti iki 4 val. pertrauką, nes tiek laiko virškinamas baltyminis maistas. Po kiaušinių nereikėtų iš karto valgyti mėsos. Didelis baltymų kiekis netinkamas sergantiems inkstų ligomis.
Turintiems mažą skrandžio rūgštingumą reiktų negerti valgio metu, nes taip dar sumažėja skrandžio sulčių veiklumas. Rekomenduočiau ir šiltas žolelių arbatas (mėtų, jonažolių, žalią arbatą). O virškinimo problemų turintiems dietologė pataria vartoti virškinimo fermentus.
„Mano pacientai visada sako, kad valgė ir gėrė nedaug, bet... kažkodėl pučia vidurius, nevirškina skrandis, pykina. Beje, būna ir labai rimtų atvejų. Jei staiga prasidėjo stiprus, juosiančio pobūdžio skausmas, apimantis ir skrandį, tai gali būti ir pankreatitas (kasos uždegimas), ypač jei padauginsite alkoholio“, - sveikų Šv. Velykų linkėdama sako Zita Martinaitienė.