Klausimas, kuris apnuogina tikėjimo tikrumą

Šv. Velykų rytą prisikėlęs Kristus – viltis krikščionių pasauliui, simbolizuojanti gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę. Vis dėlto, kaip parodė prieš šešerius metus DELFI skelbta „Spinter“ apklausa, tik 38,3 proc. krikščionių tiki pamatine tikėjimo tiesa, kad Kristus gyvas. Kunigus šie rezultatai nustebino, tačiau jie mano, kad kai kuriems tiesiog sunku suvokti nematerialųjį pasaulį ir jį pripažinti, o ir daugelis žmonių tiesiog vadina save krikščionimis, nors to nepraktikuoja.

„Spinter tyrimai“ naujienų portalo DELFI užsakytą apklausą atliko dar 2010 metais. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų, buvo apklausti 1004 respondentai. Apklausos metu išaiškėjo, kad 38,3 proc. tiki, jog Kristus gyvas, 28,6 proc. atsakė, kad nėra tuo tikri, neigiamai atsakė 22,3 proc. apklaustųjų, 10,8 proc. teigė, kad nežino, arba neatsakė.

DELFI kalbintą vyskupą Kęstutį Kėvalą tokie rezultatai pribloškė: „Jei žmonės netiki, kad Kristus prisikėlė ir gyvena tarp mūsų, krikščionybė tėra istorija ar tradiciškai paveldimas moralinių normų rinkinys. Tikėjimas gyvas tik tada, kai tiki Prisikėlimu ir per maldą stengiesi užmegzti asmeninį ryšį su Dievu“, – komentavo jis.

Vis dėlto 28,6 proc. abejojančiųjų K. Kėvalą nuteikė optimistiškai: „Tas skaičius rodo lūkuriavimą. Žmonės, tarsi, atviri, tačiau, gali būti, likę Pirmosios Komunijos laikų Dievo supratime. Gali būti, kai kurie tiesiog neturėjo galimybės ar laiko giliau apmąstyti pagrindinės Tiesos, tačiau, jei žmogus atviras, anksčiau ar vėliau turės tai padaryti. Tik tie neturi galimybės, kurie tvirtai apsisprendžia nemąstyti ir iš esmės atmeta Dievo buvimo galimybę“, – tada sakė pašnekovas.

Dominikonų vienuolis brolis Pijus sako, kad tokie apklausos rezultatai rodo, jog žmogus nori netikėti, tačiau dėl to nereikia daryti kažkokių griežtų išvadų, nes žmogus yra laisvas savo pasirinkime. „Mes, žinoma, norėtume, kad bent mūsų artimieji pakeltų žvilgsnį nuo šaligatvio į dangų, kad nuo materialaus pasaulio pakeltų savo širdis į tą nematomą pasaulį, bet jeigu žmogus nori netikėti – viskas tvarkoje. Šiuo atveju, apie Jėzų kalbant, visų pirma, yra ir istorinis liudijimas. Kaip rašoma, daugybė žmonių savo akimis matė iš mirties prisikėlusį žmogų – mūsų Jėzų. Tai čia pirmas dalykas. Antra, nepamirškime, kad mes kalbame apie pasaulį, kuris yra radikaliai pasikeitęs, absoliučiai kitoks.“ Brolis Pijus teigia, kad šiuolaikiniam žmogui sunku suvokti dvasinį pasaulį – tą, kuris nėra matomas akimis, ir jam sunku perlipti per to fizinio pasaulio kategorijas.

„Kai mokslininkai, fizikai bandė išsiaiškinti, ar yra Dievas, bandė jį paneigti ar kaip tik patvirtinti – tai buvo šypseną keliantys bandymai. Tai yra tiesiog radikaliai kitoks pasaulis, kuriame nėra žmonėms savaime suprantamų elementų. Ar Jėzus gyvas – žinoma, kad jis gyvas, bet kokiu atveju. Tik mums sunku perlipti per tas žmogiškąsias kategorijas. Pavyzdžiui, žmogus sako, kad tiki, jog po mirties egzistuoja gyvenimas, bet jis iškart galvoja apie kažkokią konkrečią vietą, galvoja, ką ten darys. Čia kaip močiutės kieme sakydavo: sėdėsim ten, giedosim kartu su angelais. Kokiam jaunam žmogui tai atrodytų kaip siaubas: kaip giedosim, aš net pusę valandos bažnyčioje negaliu išbūt, - juokiasi jis.

– Arba pažiūrėkite, nueini į kokią seną barokinę bažnyčią ir matai, kad Dievas kaip koks diedukas balta barzda sėdi ant debesies, gaublį koja pasiminęs. Tai viskas kažkaip yra sumaterializuojama, čia ir yra problema mūsų, kad šitame materialiame pasaulyje tiesiog negalima įsivaizduoti nematerialių dalykų.“

Kunigas Algirdas Toliatas teigia, kad tikėjimą apskritai yra sunku paaiškinti, bet jeigu žiūrėti į gyvybės atsiradimą – jį lygiai taip sunku paaiškinti moksliškai. „Mes nežinome tų visų niuansų, kai ką matome, kai ką atspėjame, kai ką nujaučiame, matome tam tikras tendencijas, bet kaip iš nieko atsirado kažkas – jau negalime pasakyti. Net ir mokslininkai susiduria su ta nežinomybe, negali paaiškinti kai kurių dalykų. Lygiai taip pat yra ir su prisikėlimu. Suprantate, kai kalbame apie tikėjimą, kalba ir širdis, kuri sako, tikri dalykai tai, ar ne“, - tvirtina jis. Kunigas pridūrė, kad ne tiek svarbios tokios apklausos ir rezultatai, atskleidžiantys, kiek žmonių tiki tuo pirminiu tikėjimo tikslu, kiek pastangos kaip įmanoma labiau priartėti prie tikėjimo, pabandyti išgirsti ir pajausti širdimi tikėjimo tiesas. Tam itin buvo palankus Gavėnios laikas, pasibaigęs Velykomis.

Kun. A. Toliatas šį laiką vadina žmogaus išlaisvinimo istorija, jis pabrėžia, kad žmogus turi būti laisvas iš esmės, o tą kelią išlaisvinimo link kiekvienas suranda savaip: „Aš manau, kad Velykų reikšmė yra kaip pasikeičia žmogus. Geriau papasakosiu vieną istoriją iš Šventojo Rašto, susijusią su Velykomis. Kai Dievas paprašė Mozės išvesti jo tautą iš Egipto, jis priešinosi, visaip atsikalbinėjo, sakė nesugebės ir t.t. Galiausiai jis sutiko, iškeliavo, bet kai išėjo į dykumą, žmonės pradėjo jam priekaištauti: kam tu mus išvedei, kam čia to reikėjo, anksčiau buvo geriau ir pan. Galiausiai, kai tauta pradėjo garbinti aukso veršį, Dievas pasakė jam: aš šitą tautą sunaikinsiu ir iš tavęs padarysiu naują. Mozė visaip atkalbinėjo Dievą, sakė, kad kiti pamatys, kad jis silpnas Dievas, jei neišgelbėjo savo tautos. Ir paskutinis jo argumentas buvo: jeigu tu negali jiems atleisti, išbrauk ir mane iš savo Gyvenimo knygos. Ir aš manau, kad tai yra kulminacija tos velykinės istorijos, kada Mozė perauga į kitą lygmenį, tampa dvasiškai atsakingas už savo tautą, kurios iš pradžių net nenorėjo išvesti. Staiga jis pasiruošęs už ją guldyti gyvybę ir tai yra naujas laisvės santykis. Va čia yra Velykos“, - sako jis. include("/www/htdocs/projektai/html/misc/quiz/20376.inc"); ?>