Lietuviška prekė, kuri į Lenkiją vežama masiškai: tai unikalus fenomenas

Atėjęs Verbų sekmadienis primena apie besibaigiantį Gavėnios laikotarpį ir ateinančias Velykas. Šios šventės senovės lietuvių kultūroje turėjo savo atitikmenis ir papročius, kai kurie iš jų atsirado būtent Lietuvoje ir šiandien jas perima kitos tautos. Etnologas prof. Libertas Klimka pasakoja apie įdomiausius mūsų protėvių papročius, šio laikotarpio prasmę ir Vilniuje atsiradusį fenomeną, kuris taip sužavėjo lenkus.

Gavėnia prasidėjo iškart po Užgavėnių ir tęsis iki Didžiojo ketvirtadienio vakaro, krikščionybėje šis laikotarpis skirtas pasiruošimui didžiausiai religinei šventei – Velykoms. Žmonės pasninkauja, susilaiko nuo pramogų, tvarkosi.

„Senovės žmonės labai laukdavo pavasario ir paukščių atskridimo, nes iki tol būdavo badmetis. Dar baudžiavos laikais, pavasarį, žiemos pabaigoje žmonės jau nebeturėjo ką valgyti, todėl badaudavo. Tai ir krikščioniški papročiai susiklostė būtent iš tų dalykų, kurie natūraliai vyksta gamtoje ar sociume“, – aiškina L. Klimka.

Pašnekovo teigimu, 40 dienų trunkanti Gavėnia simbolizuoja svarbius krikščionybės įvykius – tai ir 40 parų trukęs tvanas, ir 40 metų dykumoje klaidžiojęs Mozė, ir Kristaus kančia.

Lietuviai per Gavėnią nevalgė mėsos, pagrindinis maistas būdavo žuvis ir grūdiniai produktai. Tiesa, ne visi šių taisyklių laikėsi uoliai.

„Vaikams ir seniems žmonėms galima nesilaikyti pasninko. Ligoniai nesilaikydavo pasninko. Tai jau bažnyčia leidžia. Tik sveiki žmonės, kurie neturi bėdų, jie laikydavosi pasninko griežčiau, bet visoje Lietuvoje nevienodai, kai kur šeimos labai religingos, laikydavosi sauso pasninko ar bent paskutinę savaitę tai darydavo tikrai griežtai, o kiti, kartais kokį sūrį ar ką pakramsnodavo, tik susilaikydavo nuo mėsos.

Būdavo išmaningų patiekalų, paskanintų su kanapėmis ir aguonomis. Aišku, jei turėjo išlaikytų daržovių, irgi jas valgydavo, tai rauginti kopūstai, rauginti agurkai, rauginti burokai. Viską tą kaimo žmonės turėdavo statinėmis“, – pasakoja profesorius.

Pašnekovas išskiria, kad Gavėnios viduryje būdavo minimas Pusgavėnis, diena, kai žmonės atsipalaiduodavo.

„Pusiaugavėnis būdavo atokvėpis, galima truputį ne taip griežtai laikytis pasninko. Tą dieną net leidžiamos vestuvės, jei ką nors bėda prispiria, – juokiasi L. Klimka. – Per Pusiaugavėnį sakydavo, kad Lazdynas miške pražįsta 12 valandą dienos ir tik labai trumpai, o tie žiedai – stebuklingi. Galima bet kurią merginą prisivilioti turint tokį žiedą. Tai geriau nei paparčio žiedas, nes paparčio žiedas duoda turtą, o čia – atneša laimę.“

Verbų sekmadienį švęsdavo pabudimą

Pašnekovas pasakoja, kad Verbų sekmadieniu pradedama didžioji savaitė, o žiūrint etnologiškai – tai pavasario pradžios pažymėjimas ir džiaugsmas, kad iki Velykų liko savaitė.

„Verbų sekmadienį pasidžiaugiama gyvybės prabudimu gamtoje. Verba lietuviui yra gluosnio arba beržo šakelė, ji palaikoma šiltai ir tada susprogsta lapeliai, tai augmenijos vegetacijos pradžia. Kaip verba dar naudojamas amžinai žalias kadagys“, – pasakoja L. Klimka.

Su verbomis siejama daugybė papročių, anksčiau ji saugojo nuo Perkūno, jei kas nors namuose susirgdavo – ši pasmilkoma, taip pat naudojama išginant gyvulius iš tvarto.

„Kaip gamtoje viskas atbunda, taip ir žmogaus jėgos, energija, jo nusiteikimas pavasario darbams Verbų sekmadienį turi atbusti po žiemos įmygio. Vaikus ir vyresnius žmones, tuos, kurie neidavo į bažnyčią šventinti verbų, grįžę iš bažnyčios namiškiai pašventina su verba sakydami, kad ne aš mušu, verba muša, taip sakoma: būk sveikas, būk energingas, būk guvus visus metus. Ypatingai seniems žmonėms taip linki sveikatos.

Vaikams verbomis pliaukštelėdavo, kad nebūtų miegaliai, kad kaip vyturiai anksti ryte keltųsi. Iš tikrųjų, Verbų sekmadienis – labai šviesi šventė. Viskas, pavasaris atėjo, tai pavasario pradžios šventė, taip ji perėjo į krikščionybę“, – sako profesorius.

Verbos krikščionybėje siejamos su Kristumi, kai šis įžengė į Jeruzalę savaitė prieš jo nukryžiavimą, žmonės džiaugsmingai jį pasitiko, o po kojomis buvo klojami palmių lapai.

„O palmės lapas yra teisybės simbolis. Graikų olimpiados teisėjai rankoje laikydavo palmės šakelę, tarsi pasižadėdami, kad jie besąlygiškai teisingai teisėjaus“, – sako L. Klimka ir priduria, kad kažką panašaus į verbas jau turėjo ir senovės Romėnai bei kitos Europos tautos.

Unikalias vilnietiškas verbas šluoja lenkai

Vis dėlto vienas dalykas Verbų sekmadienį Lietuvoje unikalus – tai margos vilnietiškos verbos supintos iš daugybės įvairių augalų.

„Tai buvo liaudies amatas, kuriuo užsiimdavo žmonės vakarinėje pusėje nuo Vilniaus, kaimuose link Sudervės: Kriaučiūnuose, Čiakoniškėse, panašiai iki Zujūnų. Ten yra labai gražus kraštovaizdis, kalvelės ir balutės tarp tų kalvelių, todėl ten auga labai daug įvairių augalų bendrijų.

Būtent dėl šios priežasties žmonės ten turi iš ko tas verbas pinti. Per 40 rūšių augalų naudojama vilnietiškoms verboms. Tai labai dinamiškas tautodailės reiškinys, kiekvienais metais jis vis įvairesnis, darosi kitoks, atsiranda naujų formų“, – pasakoja L. Klimka.

Anksčiau mieste žmonės iš popieriaus gamindavo popierines verbas vadinamas palmomis, o kaimo žmonės perėmę šią tradiciją, tačiau įpynė į ją žolynus.

„Tai yra unikalu, nes miesto ir kaimo sąveikoje atsirado šitas fenomenas. Vilnietiškos verbos yra unikalus fenomenas, nežinomas kituose kraštuose arba žinomas tiek, kiek išmokstama iš vilniečių. Dabar ir į Lenkija tos verbos vežamos masiškai“, – sako profesorius.

L. Klimka atskleidžia, kad su kolegomis vis neprisiruošia, tačiau ateityje planuoja įtraukti vilnietiškas verbas į „Unesco“ pasaulio kultūros paveldą.