Paltanavičius – apie išsiderinusią gamtą: atsakymas, kodėl taip nutiko – mums prieš akis

Selemonas Paltanavičius sako vengiantis atsakinėti žurnalistams, koks bus pavasaris, nors anksčiau pagal gamtos ženklus galėdavęs nemažai numatyti. „Dabar aš to jau nedarau, nes viskas gamtoje išsiderino, o šiaip sau šaudyti į giedrą dangų nėra ko. Atsakymas, kodėl taip nutiko – mumyse. Mes, žmonės tai padarėme“, – teigia gamtininkas ir rašytojas, išsiruošęs į Nemuno deltą stebėti paukščių migraciją.

– Kalbamės beveik per patį Pavasario lygiadienį, tai norėčiau jūsų paklausti, kuo ypatingas šis pavasaris? Juk kasmet jis būna truputį kitoks.
– Amžius man leidžia sakyti, kad pavasarių tikrai jau nemažai teko matyti ir visi jie buvo skirtingi. Visada pavasario laukiu, nes niekada nežinai, kokių staigmenų jis pateiks. Ir dabar ketvertą dienų buvau Kuršių nerijoje, visą laiką ėjau per miškus ir mačiau, kaip paukščių pasaulis nuo nulio pavirto didybe. Kovo 17-ąją, penktadienį, per visą dieną mačiau tik 4 juoduosius strazdus, o pirmadienį viename raistelyje, juodalksnyne apie 800 kapstėsi šernų knisykloje. Alksninukai ir zylės traukia iš pietų į šiaurę. Net ir paukščiais nesidominčiam žmogui tai turėtų padaryti įspūdį. O kai šiek tiek daugiau apie juos žinai, tada pribloškia visa tai.
Dar kovas – būdavo metų, kai laukėm, kada čia kas pratirps, o dabar ir gamta pasikeitė, ir mes.
– Tačiau miestiečiams, pripratusiems prie ankstyvų pavasarių, kai kartais ir vasario pabaigoje jau pradėdavo kas nors žydėti, šių metų kovo sniegas atrodė kažkas baisaus ar bent netikėto. O gamtai jis gal ir į naudą, kai gauna papildomos drėgmės, kuri susigėrė į neįšalusią dirvą?

– Neužmirškime vaikiškos patirties, kad sniegas yra tas pats vanduo. Viskas gerai, tik svarbu, kaip jis iškrinta. Kad nebūtų labai gausus, šlapias ir visko neišlaužytų. Mano atmintyje išliko keletas tokių pavasarių, kai žiema sugrįždavo net ne kovą, ne per lygiadienį, o truputį vėliau – apie balandžio 10 – 14 dieną. O jau visi paukščiai suskridę, pempės perėdavo. Tada būdavo liūdniausia, nes kiekvienas toks žiemos sugrįžimas pražudydavo begalę paukščių, nukentėdavo žydintys augalai ir kamanės.
Visada liūdna matyti žūstančius paukščius, bet kartais mes per daug rūpinamės tuo, ko negalime pakeisti. Geriau rūpinkitės, kad mūsų įtaka gamtai būtų mažesnė, o ji tikrai susitvarkys savo reikalus.
– Ar šį pavasarį, lyginant su keletu pastarųjų metų, pokyčiai gamtoje vyksta vėliau ar visai pagal kalendorių?
– Jūs teisus, jis vėlesnis, bet gal taip ir geriau. Nes tame šokčiojime, kai gamta pabunda anksčiau, negu reikėtų, jokios naudos negaliu įžvelgti. Tada suprantame nemalonią naujieną, kad anksti prasidėjęs pavasaris užsitęsia. Jam duotas limitas visko – ir orų, ir veiksmų. Kai paskuba ir prasideda paskutinę vasario dekadą, tada tie pokyčiai, kurie turėjo tęstis tris savaites, prasitempia iki penkių ar šešių.
– O kai pavasaris prasideda vėliau, paskui gamta pasiskubina ir žalumos sprogimas mus užklumpa staiga.
– Pamenu tokių pavasarių, kai sniegas miškuose tiktai balandžio gale baigdavo tirpti. Tada, kaip pagal klasiką, „girdi, kaip lapas kraunas“. Ypač kai šiluma ir lietutis ateina staiga, tai išėjęs rytą girdi, kaip traška ir plyšinėja pumpurai. Nereikia nė ypatingos klausos. Miškas pradeda žaliuoti per 1–2 dienas, kai prasiveržia. Ypač kai ievos užsilaukia, kada visa tai įvyks. Panašu į stebuklą, kai ryte dar nematai nieko, o vakare jau kažkas žydi, kažkieno lapeliai prasiskleidė. Pamatai, kokia didi gamtos jėga.
– Šiliniai dzūkai turėjo tradicijų, kai tam tikromis dienomis – per Velykas, Atvelykį ar Jurgines – stebėdavo gamtos ženklus ir pagal juos spėdavo gamtos orus. Kiek klimato kaita visa tai sujaukė, nes dabar jau net grybų pardavėja iš pakelės Janina man sako, kad viskas susimaišė ir neliko prasmės apsijuokti kažką spėliojant?
– Iš tikrųjų visi tie mechanizmai išsiderino. Buvo netgi atskiras mokslas – fenologija. Žinojome, kada kas pražįsta, kada kas parskrenda, o dabar niekas neaišku. Todėl tie spėjimai lieka tik graži tautosaka, kurią vargu ar gali kur nors pritaikyti.
Daug dešimtmečių žurnalistai, kaip ir jūs, klausdavo, kokia bus žiema ar pavasaris. Ir tikrai pagal daugybę aktyvių gamtos stebėjimo metų buvo galima daug ką pasakyti. Dabar aš to jau nedarau, nes viskas gamtoje išsiderino, o šiaip sau šaudyti į giedrą dangų nėra ko.
Atsakymas, kodėl taip nutiko – mumyse. Mes, žmonės padarėme. Kiti sako, gal čia kokia Amerika, Vakarų Europa, gal čia Kinija teršia ir šildo. Būkime sąžiningi – mes tokie patys vartotojai.
– Ir kūrenam, ir važinėjam.
– Taip, visi kasdien po kažkokį trupinį pridedame.
– Ar man vienam taip vaidenasi, ar ir daugiau kas pastebi, kad prieš porą dešimtmečių, kai pradėjome europietiškai tvarkyti atliekas, miškuose išverstų šiukšlių, plastiko butelių ir ypač padangų buvo smarkiai sumažėję. Bet kai pradėjome piktintis, esą pagal būsto plotą skaičiuojama atliekų tvarkymo sistema yra neteisinga, reikia skaičiuoti, kas kiek į konteinerius išmeta, tai vėl atsirado paskatų šiukšlinti? Ir vėl matau apšnerkštus miškus.
– Įžvelgčiau truputį gilesnius dalykus. Žmogaus kultūra ir kaip jis užauginamas nieko bendro su pinigais neturi. Priaugo dar viena karta, kuriai nelabai kas rūpi, kuri savo veiksmų nesuveda su pasekmėmis. Ne būtinai visai jaunas jaunimas, bet žmonių kartos kas penketą metų keičiasi.
Visur yra vidinis variklis. Aš kilęs nuo Kazlų Rūdos pamiškių, tai pas mus kaime sakydavo „Negražu“. Ne todėl, kad tai buvo estetiškai negražu, bet šiaip ką nors daryti tokio negero būdavo negražu. Net suvalkietis nesakė: „Neapsimoka“.
Daug ką žmogus daro ne sau, bet dėl kaimyno akių. Mūsų nėra dešimčių milijonų, mūsų visai nedaug, vieni kitus pažįstam ir kai kažką darome, žinome, kad yra kaimynas, kuris mato. Jeigu kas nors yra negražu, tai taip pat yra gražu.

– Paminėjote jaunimą. Ar pastebite, kad pati jauniausia lietuvių karta atsineša kitą santykį su gamta – labiau domisi jos įvairove, į mišką nori eiti gal ne su šautuvu, o su fotoaparatu?
– Daugelis paauglių ir šiek tiek vyresnių turi labai aiškias nuostatas, nors ne visada gali jas paaiškinti. Bet sako: ne, mes taip nedarysim. Džiaugiuosi, kad toks yra jaunimas, nes tenka nemažai su juo bendrauti. Tiktai kiekviena ugnelė turi būti kurstoma. Reikia žmonių, kurie tą jaunimą vestų. Geriausia – iš jų tarpo, su jų mentalitetu.
– O kas tuos vedlius turėtų organizuoti – švietimo sistema ar Saugomų teritorijų tarnyba?
– Čia aš ir neturiu atsakymo. Kai pasakom, kad tai turi daryti švietimo sistema, tai ji veikia pagal programą, kurią kažkas parašys. O jei tu nesilaikai, tai jau gaunasi negerai. Tave sukiša į reikalavimus. Matyt jaunimo lyderiai patys išauga ar bent išdyksta, o kaip jie puoselėjami ir gali tapti tikraisiais vedliais, turėtų dar gyvenimas parodyti. Nėra gerai, kai jie turi ne tik vesti, bet ir dantimis bei nagais išsikovoti vietą visuomenėje, įrodinėti, kad viską daro teisingai. Tai nėra paprasta, ypač jeigu tu visai naują dalyką ne iš mokymo programos bandai pasiūlyti.
– Kalbame būdami skirtinguose Lietuvos pakraščiuose – aš Dzūkijoje, o jūs Pamaryje. Lietuvą mes dažnai pavadiname maža, bet kai matome, kaip ateina pavasaris, pasirodo, kad viename pakraštyje dar sniegas guli, o kitame skleidžiasi žiedai. Tai ar didelė yra Lietuva gamtininkui?
– Labai didelė. Aš ir savo laidose visada sakau, kad Lietuva – didelė šalis. Pasižiūrėkite į Žuvintą, Ventės ragą ir kur nors į Zarasų arba Švenčionių kraštą. Ir paaiškėja, kad pavasario greitis skiriasi dviem, o kartais net trimis savaitėmis. Jeigu jau Suvalkijoje byra žibutės, tai kažkas Zarasuose džiaugiasi: „O mes jau žibučių radome žydinčių!“. Štai ir susikalbėk.