Įvaizdžio strategija – gera, bet trūksta įgyvendinimo
Lietuvos įvaizdis pasaulyje – toli nuo tokio, kokį norėtume matyti, pripažino diskusijoje dalyvavę ekspertai. Nors yra teigiamų pavyzdžių ir istorijų, kai žmonės žino Lietuvą kaip stiprią technologijų šalį, turinčią daug darbščių, talentingų žmonių, tačiau vyraujantys naratyvai, kaip rodo tyrimo rezultatai – ne apie tai.
Andrius Milinavičius, Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) ir „Baltic Sandbox“ atstovas, atkreipė dėmesį, kad dabar gyvename kitokiame kontekste ir pagal tai viską reikia ir vertinti.
„Jei seniau gyvenome gražiame pasaulyje, kur byrėjo pinigai, visi buvo laimingi, daug keliavo ir visa kita, dabar mes gyvename naujoje realybėje. O jei dabar visi kalbame apie ginklus ir, populiariai pasakysiu, keliame isteriją, tai ji ir matosi tuose visuose raportuose. Iš kitos perspektyvos, žiūrint visus tuos rezultatus man kyla klausimas, o ką mes norėtume ten pamatyti, ir, jei turime, ką norėtume pamatyti, ką dėl to darome?“, – kėlė klausimą jis.
Rūta Skyrienė, asociacijos „Investuotojų Forumas“ vykdomoji direktorė pasakojo su Lietuvos įvaizdžio klausimu susidurianti nuo pat nepriklausomybės pradžios – ir visada atrodo, kad šio klausimo svarba nėra pakankamai įvertinama: „Galbūt pasidarysime tam tikras išvadas, nes dabar labai akivaizdūs faktai, duomenų labai daug, tad manau, kad valstybės tarnybos, kurios atsakingos už Lietuvos įvaizdį, už Lietuvos „pardavimą“, tikrai ras ką daryti“.
„Manau, kad mes kiekvienas turime prisidėti prie to įvaizdžio formavimo, per savo darbus, per savo renginius, įvairiai. Tai, kad nėra atsako negatyvioms žinioms, mane visą laiką labai supykdo – kodėl mes nereaguojame, kodėl mes neužkemšame to geromis žiniomis?“, – svarstė ji.
Doc. dr. Lineta Ramonienė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tarptautinės rinkodaros ir vadybos programos vadovė, susipažinusi su tyrimo rezultatais konstatavo, kad Lietuva įvaizdžio egzamino neišlaikė.
„Aš tikėjausi daugiau ir geriau įvaizdžio pamatyti rezultatuose. Mes turime visai puikią Lietuvos įvaizdžio strategiją, didelį dokumentą, kurį šią savaitę labai įdėmiai skaičiau, bet šiandien čia nepamačiau nė vienos įvaizdžio sudedamosios dalies. Mes esame išsikėlę ir prioritetines sritis, kuriose stiprinsime įvaizdį, pavyzdžiui, viena iš tokių yra valdymas, tačiau šioje srityje pamatėme neigiamą įvaizdį. Vadinasi, mes nė per milimetrą nepasistūmėjome strategijos vykdyme. Tad aš čia įvaizdžio nepamačiau, pamačiau daug reputacijos gaisrų, kurių mes visiškai negesiname. Man atrodo, tai susiveda į tai, kad Lietuvos įvaizdis neturi šeimininko. Jo ir čia šiandien nemačiau, ir strategijoje neišskaičiau, ir vykdyme jo nėra“, – kalbėjo ji.
Rūta Nemunytė, „Investuok Lietuvoje“ rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė, apgailestavo, kad iš principo įvaizdis Lietuvos nėra suvokiamas kaip esminė laimėjimo sąlyga: „Jis yra toks labiau fakultatyvas, ta prasme, kiek lieka laiko, tiek ten kas kažko padaro. Nes mes tikrai turime gerą susitarimą, turime dokumentą, strategiją, institucijos dalyvavo, bet įgyvendinimo dalyje trūksta to, kaip mes priimame sprendimus, kaip mes žaisime, kaip laimėsime, nes negali žaisti visame pasaulyje vienodai intensyviai – kažkur turi būti padaryti strateginiai pasirinkimai“.
Informacinio karo frontas – Vakaruose
„Nors įvaizdis dar ne viskas, bet tam tikrais momentais tu esi ne tik, ką tu sakai, ką valgai, bet tai, ką apie tave žmonės girdi“, – pastebėjo M. Katkus ir dėstė, kad šiuo metu šis klausimas itin svarbus informacinio karo kontekste.
„Informacinio karo frontas nėra Rusijoje – ten mes seniai pralaimėjome, o jie laimėjo viską. Lietuva irgi nėra informacinio karo frontas – mes čia esame laimėję ir gana gerai susitvarkę, tą pripažįsta net akademikai, kurie šiaip yra skeptiški. Informacinio karo frontas, kaip parodė Ukraina, jei, neduok Dieve, bus kažkokių dalykų, bus Vakarai“, – kalbėjo jis ir ragino pirmiausia susitvarkyti bent jau higieninius dalykus, kaip informaciją oficialiuose interneto tinklapiuose ir pan.
„Pirmas dalykas – reikia išsivalyti dantis. „Nord Security“ galėtų papasakoti, kaip ta higiena tvarkoma – tinklapiai, referuojantys puslapiai, komentarai, kiti elementarūs dalykai. Antras dalykas, reikia paskambinti, kai kas blogo komunikuojama. Sakai, labas, aš esu bičas iš Lietuvos, tu šiek tiek nusišnekėjai. Tave du sykius pasiųs velniop, bet trečią sakys, ok, to šūdo, kur tas bičas atsiuntė iš Rusijos ambasados, jau nebedėsiu – tai yra labai natūralūs dalykai. Trečias dalykas yra žinių generavimas. Mes turime strategijoje išsiskyrę sritis, kurios mums yra svarbios, turime objektyvių dalykų – reikia, kad kažkas pusantro etato sėdėtų ir galvotų, ką mes čia gero padarėme, gal tai yra ir kitiems įdomu“.
„Dramblys kambaryje yra paprastas – jei mes norime pasiekti rezultatų, kažkas turi paskirti finansavimą. Jei skiriame finansavimą savo infrastruktūrai, ką tikrai reikia daryti, tai turint kaimynę Rusiją ir dar nepamirštant Kinijos, mentalinę infrastruktūrą ginti yra ne mažiau svarbu. Mūsų partnerių valia mus ginti yra, ko gero, ne mažiau svarbi negu tankų įsigijimas, ką visiškai palaikau. Mes turime žmonių, turime patirties, bet jei nepradėsime gilintis ir kažką dėl to daryti, tai mes turėsime tą pačią nesąmonę, kai žmonės užsienyje diskutuos keistais klausimais apie Lietuvą“, – sakė M. Katkus.
Pasak M. Katkaus, Estijoje dėl to apsispręsta jau seniai.
„Nenoriu pasakyti, kad Estijoje viskas tobula, ten yra savų klausimų, bet ten bent nėra abejonės, kad tai reikia daryti. Man estai labai aiškiai sakė – mes esame maža tauta, vieni išgyventi negalime, todėl mūsų tikslas, visa mūsų komunikacija yra skirta tam, kad mes, estai, būtumėm svarbūs žmonėms, kurie galėtų mus ginti. Tą man estai pasakė prieš 9 metus, kad visa jų e-pilietybė skirta tam, kad būtų daugiau žmonių, kurie norėtų juos ginti, kai užpuls rusai. Ne jei, o kai, tada, kai rusai norės atsiimti Narvą. Čia investicijos, strategija ir geopolitika susikerta, bet šiuo atveju tie pinigai būtų skirti ne tam, kad vienaragiai kažkaip jų daugiau gautų ar kad „Delfi“ gautų daugiau reklamos, o dėl to, kad mums strategiškai svarbu turėti simpatiją savo pusėje. Mes matėme, kas buvo Ukrainos karo atveju, ir kaip sunkiai, kiek reikia rusų nusikaltimų, kad pasaulis atsibustų ir pradėtų į tą situaciją žiūrėti ne per Rusijos naratyvo prizmę. Ir pas mus gali būti panašiai“, – perspėjo jis.
Pasigenda vieningos žinutės
Pavienių pozityvių žinučių, kampanijų komunikuojant apie Lietuvą – yra, tačiau verslo atstovai pasigenda žinučių susivienodinimo.
„Man žiūrint iš šalies trūksta, kokia ta mūsų suvienodinta žinutė ir tada ji turi būti labai labai stipri. Man atrodo, kad jau užtenka Lietuvai ir Vilniui būti labai kukliems. Ypač kalbant apie Vilniaus komunikaciją, kai pernai buvo NATO Summit, visas Vilnius buvo pilnas reklamų, kad oi, mes maži, kątik mus aplankei, tai dabar matai, kad pas mus faina, ar kai oro uoste nusileidi iškabinta reklama, kad nežinojau, kur Vilnius, bet, laimei, dabar žinau – tai ar tikrai mes tokie jau maži? Gal jau užtenka būti tokiems kukliems, reikia daugiau drąsos, vienybės, vienos žinutės ir ją drąsiai varyti į priekį“, – kalbėjo Patricija Černiauskaitė, „Nord Security“ atstovė žiniasklaidai.
R. Nemunytė atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie tiesiogines užsienio investicijas, rezultatai net praeitais metais, kai visi piešė apokaliptinius scenarijus, tikrai yra geri: „Tai, kad Lietuvoje plečiasi, ateina naujos kapitalo investicijomis intensyvios įmonės, irgi parodo tam tikrą pasitikėjimą šalimi – čia vėlgi mūsų žinutė. Kai mes kalbame, ar Lietuva saugi, tai tiesiog sakyti saugi yra viena, bet pasakyti, kad ateina įmonės, tos, kurios daro ilgalaikius sprendimus, jos plečiasi – tokie dalykai visai kitaip groja“.
Daugiau istorijų – mažiau kompleksų
R. Nemunytė taip pat pastebėjo, kad svarstant, ar mes galime kažką daugiau padaryti, labai norėtųsi, kad Lietuvos komunikacija ateitų ne iš komplekso: „Nes pas mus tikrai daug to, kad tik niekas nepagalvotų, kad mes kokie nors ten...“.
Jos nuomone, tam būtų galima pasinaudoti ir tomis pačiomis startuolių sėkmės istorijomis, kurios žurnalistams dažnai patiems įdomios, bet, ne paslaptis, finansai čia vis tiek svarbūs.
„Kai mes kalbame apie pasaulio užkariavimą, mes žaidžiame didelių pinigų kategorijoje. Darėme tyrimą, „Work in Estonia“ vienai kampanijai išleidžia 100 tūkstančių eurų ir nemato problemos. Galite pamatyti viešose ataskaitose, kokie pas mus pinigai ir ką mes galime padaryti. Dirba daugybė gabių žmonių pas mus institucijose, bet reikia resursų“, – kalbėjo ji.
Kitas dalykas – sugebėjimas pasukti žinias sau palankia linkme. R. Skyrienė čia vėlgi ragino pasimokyti iš estų ir pasidalino istorija iš savo patirties: „Esame Valiutos fondo metiniame susirinkime. Žlunga Estijos vyriausybė. Mes jau ateiname tokie, kaip čia negerai, lyg užjausti norime. Estai sako – nieko tokio, baikit, kita bus geresnė. Jų tokia komunikacija. O mes verktumėme, kad čia pas mus problema politinė. Po metų – vėl tas pats, vėl žlunga, lygiai tas pats, jie iškart išverčia į geresnę pusę. Tai jie moka komunikuoti, o mes mokame verkti: mes – teatro šalis, iš tikrųjų mes mėgstame jausmus, tai gerai, bet nukreipkime juos kitaip, teigiamai“.
Visą tyrimo pristatymą ir diskusiją žiūrėkite video įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.
„4 procentai“ yra pilietinės visuomenės inciatyva, kuri siekia, kad politikai kuo greičiau susitartų ir ženkliai padidintų Lietuvos gynybos finansavimą. Iniciatyvą pradėjo asociacija „Unicorns Lithuania”, Lietuvos verslo konfederacija (LVK) ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), prie jos kasdien prisideda vis daugiau mūsų šalies saugumui neabejingų verslų, organizacijų bei piliečių. Visą informaciją apie iniciatyvą ir specialią peticiją, kurią gali pasirašyti ir tu, rasi interneto svetainėje www.4procentai.lt