Papasakokite, kaip taip nutiko, kad būdami vilniečiai ėmėte savo laiką dalinti tarp sostinės ir kaimo Dzūkijoje, kur sugalvojote auginti šitakio grybus.
Taip, esame vilniečiai. Tačiau mano visi seneliai yra dzūkai, čia mano šaknys. Vaikystėje vasaras leisdavau Krikštonyse ir Seirijuose. Kai pagalvoju, esu be galo apdovanota, kad seneliai ir tėvai augino taip, jog pažįstu ir myliu gamtą.
Vilnius – nuostabus mažas ir jaukus miestas, labai jį mėgstu, bet visada traukia miškai, ežerai ir pievos... Jei ilgiau užsibūnu mieste, darosi neramu, pasiilgstu gamtos. Beveik 20 metų dirbau biure teisininke ir taip jau turbūt žmogui kartais atsitinka, kad su laiku imi ieškoti prasmės, nori tikrumo tiek darbuose, tiek gyvenime. Nebeužteko gamtos tik savaitgaliais, ėmė augti noras kurti savo mėgstamą veiklą.
Pradėjau ieškoti žemės. Niekada nepamiršiu, kai atvažiavau, užlipau ant kalniuko, o atsivėręs vaizdas akimirksniu pakerėjo – iš karto supratau, kad intuicija sako „taip“. Sklypas buvo apleistas, nevertingas, apaugęs krūmokšniais, jaunom pušelėm, labai kalvotas, žemė – žvyringas priesmėlis. Artimieji sukiojo pirštu prie smilkinio, bet aš jį įsigijau. Juo labiau, kad ūkininkauti tradiciniu būdu niekada ir neketinau. Man svarbiausia – draugystė su gamta.
Kodėl nutarėte auginti būtent grybus?
Nebuvo jokių minčių apie gyvulininkystę, taip pat ieškojau būdų ūkininkauti be trąšų, be dirvožemio arimo, be vandens ir oro taršos. Peržvelgę lietuvišką ekonominių veiklų klasifikatorių labai žemiškai išsirinkome šitakių auginimą. Šiuos grybus galima auginti pagal autentišką technologiją ant medienos rąstų, jiems reikia pavėsio ir drėgmės. Štai ir viskas – mūsų turima žemė jiems puikiai tiko!
Pasidomėjome, kad iš urėdijų galima gauti ąžuolo rąstų. Jie brangūs ir reti, bet užsisakyti įmanoma. Reikiamą grybieną išsirinkome iš Belgijos įmonės, kuri turi laboratoriją ir padedant mokslininkei išsirinkome šitakių veislę, tinkamą Lietuvos klimatui. Taip natūraliai viskas ir prasidėjo.
Tačiau jūs su vyru neauginate grybų pramoniniu būdu – kodėl, argi nerūpi pelnas?
Aš tikrai norėčiau ir dirbu, kad išvystyčiau pelningą veiklą. Tačiau yra viena būtina sąlyga – veikla turi patikti. Čia apskritai yra kertinis noras – darbas pirmiausia ne dėl pinigų, o toks, kuris patinka. Iš pat pradžių su vyru aptarėme, kad auginsime ne pramoninius grybus ant briketų angaruose, o rinksimės maksimalią kokybę ir tikrą šitakį – auginamą natūraliai ant ąžuolo rąsto.
Šitakis, išvertus iš japonų kalbos, ir reiškia ąžuolo grybą. Pasaulyje daugybė pramonės, žmonės gyvena pertekliaus ir vartojimo laikais – prisidėti dar labiau prie viso to nenoriu. Geriau mažiau, bet tai, kas kokybiška ir natūralu. Ar toks pats yra agurkas, užaugintas ant vatos ir vandens, ir užaugintas derlingame dirvožemyje?
Skaičiau tyrimus, kad šitakiai, užauginti ąžuolo medienoje, pasižymi aukščiausia chemine sudėtimi. Ne veltui Japonijoje dar ir šiandien yra ūkių, perduodamų iš kartos į kartą, kurie augina šitakius ąžuolo rąstuose. Augdamas ant ąžuolo grybas yra tvirtos tekstūros, dažnai didelis, kiekvieną kartą unikalus, nėra nė vieno vienodo. Japonų auginimo technologija yra įdomi ir, svarbiausia, autentiška, ir man patinka būti mažu nišiniu ūkiu, o ne pramoniniu.
Auginant pramoniniu būdu briketuose irgi užauga šitakis, bet jo vertė yra žemesnė, o ir išvaizda ženkliai skiriasi – jie visi būna vienodi kaip kokie šampinjonai, kartais sunku patikėti, kad tai tas pats grybas.
Kokiomis savybėmis pasižymi šitakio grybai – nors nesate medikė, bet tikrai daug apie juos žinote.
Daug skaičiau ir domėjausi šitakių savybėmis, vartojimu ir t.t. Atrodė, tiesiog įstabu! Pasirodo, jie ir labai skanūs! Čia buvo paskutinis testas prieš apsisprendžiant auginti. Tai išties puikus grybas, galintis augti mūsų krašte ne prasčiau nei pomidorai, vištos ar svogūnai.
Šitakiai yra labai sveiki grybai. Mūsiškius baravykus savo vertingosiomis savybėmis jie kur kas pralenkia. Šitakiuose yra visas rinkinys gerų savybių, bet turbūt svarbiausios, kad turi priešvėžinių junginių, gali būti vartojami prevenciškai. Būtent japonų mokslininkas Tstetsuro Ikekawa 1969 m. paskelbė mokslinius tyrimus, įrodančius šitakių naudą kovojant su vėžiu.
Šių grybų fitoncidai pasižymi stipriu antivirusiniu poveikiu, todėl geba kovoti su įvairių rūšių virusais: gripo, herpeso, hepatito ir net ŽIV. Jie stiprina imunitetą, kovoja prieš trombų susidarymą. Tai labai vertingų medžiagų šaltinis – turi aštuonias aminorūgštis, ergosterolio, proteino, vitamino B6. Turi ir vitamino D, o džiovinami ant saulės grybai jį kaupia.
Šitakiai ir čaga priskiriami funkciniams grybams, o tokių pasaulyje yra vos keletas. Funkcinis maistas yra toks, kuris pagerina tam tikras žmogaus organizmo savybes, padeda mažinti uždegiminius ir oksidacinius procesus bei dar daug visokių naudingų darbų organizme atlieka. Šią savoką – funkciniai grybai – vis dažniau sutinkame, yra funkcinį maistą tyrinėjančių Lietuvos mokslininkų.
Viena mano draugė pasakojo, kad jų suvalgiusi vakare jautėsi itin ramiai, naktį geriau miegojo. Nustebau, nes lyg ir niekur apie tokį šitakių poveikį nebuvau skaičiusi. Vėliau visgi prisiminiau seną legendą apie miegančio Budos grybus.
Legenda pasakoja apie senovės Kinijos laikus, kai budistų vienuoliai ieškojo natūralių būdų pagerinti savo sveikatą ir meditacijos praktiką. Šie vienuoliai, gyvenę kalnuose ir miškuose, pastebėjo, kad tam tikri grybai, augantys ant senų medžių kamienų, turi ypatingų savybių. Jie pastebėjo, kad šie grybai padeda jiems atsipalaiduoti, gerina miegą ir bendrą savijautą. Dėl savo gebėjimo sukelti gilų ir ramų miegą, vienuoliai šiuos grybus pradėjo vadinti „miegančio Budos grybais“. Buvo tikima, kad šitakiai padeda pasiekti dvasinę ramybę ir susikaupimą, panašų į tai, ką Buda patyrė per savo meditacijas ir dvasinį pabudimą. Taigi, gal mano draugės ramus miegas buvo ne atsitiktinumas.
Be jūsų paminėtų šitakių savybių, yra žinoma ir jo savybė prikaupti vitamino D.
Mokslininkai teigia ir tyrimai rodo, kad šitakiai, džiovinami saulėje, gamina vitaminą D. O jis mums, šiauriečiams, europiečiams, yra labai svarbus sveikatai ir energijai.
Pasirodo, džiovinami saulėje šitakiai kaupia vitaminą D. Žinoma, šiais laikais tiesiog lauke saulėje džiovinti didelius maisto produktų kiekius yra rizikinga ir sudėtinga dėl permainingo oro, nepakankamos temperatūros ir pan., tad šiandien tam naudojamos džiovyklės. Taip grybai džiovinami net Japonijoje, šitakių antikinėje tėvynėje. Bet japonai nebūtų japonai, jei nesugebėtų nustebinti.
Vienas mano stebimas augintojas Sugimoto vitamino D kiekį šitakiuose didina veikdamas juos infraraudonaisiais spinduliais. Jis teigia, kad šitakius, auginamus ant rąstų, iškarto po rinkimo geriausia džiovinti karštu oru 40–55 laipsnių temperatūroje apie 20 val. Jeigu grybai itin masyvūs, o tokių ant ąžuolinių rąstų neretai užauga, džiovinimas gali trukti ir apie 30 valandų.
Pati bandžiau visokius būdus džiovinti šitakius saulėje – ir ant pietinės buto palangės, ir kaime vidurvasarį kaitriausioje saulėje, ir Monciškesė balkone rugpjūtį. Mano išvada tokia: išdžiovinti šitakius geriausiai džiovyklėje, o jau išdžiūvusius palaikyti kaitrioje saulėje vitamino D gamybai. Akademiniai duomenys rodo, kad kaitinti saulėje pakanka nuo 30 minučių iki 3 valandų ir vitamino D kiekis smarkiai padidėja.
Jūsų verslas sukurtas jau prasidėjus karui Ukrainoje – ar nebuvo baisu? Ar jaučiatės saugūs?
Su tokiu kaimynu Rytuose niekada nesi saugus. Informacija, kad gavome paramą ūkio įkūrimui, mus pasiekė 2021 metų lapkričio pačioje pabaigoje, o po kelių mėnesių Ukrainoje prasidėjo karas. Buvo didžiulis nerimas, nežinomybė. Prisipažinsiu, kad kovido banga manęs tiek negąsdino, o žinia apie karą sujudino patį saugumo pagrindą, palietė didžiausias baimes. Žinau, kad dalis ūkininkų iš tikrųjų atsisakė projektų, net neteikė paraiškų prasidėjus karui. Ir tai suprantama.
Mes, pasitarę ir įvertinę aplinkybes bei vidinius motyvus, nusprendėme neatsitraukti ir tęsti projekto darbus. Negali iš karto pasiduoti, sudėti šaukštų ir atsitraukti. Karas prasidėjo, vis dar tęsiasi, bet gyvenimas taip pat tęsiasi. Dabar kaip niekad anksčiau suprantu taikos svarbą. Suprantu, kad gyventi ir kurti SAVO žemėje nėra konstanta, tai gali būti sugriauta, sunaikinta. Laisvė privalo būti apginta, jeigu į ją kėsinasi. Šviesa, taika ir gyvenimas dabar turėtų įsijungti visu pajėgumu ir duoti atsvarą tamsai, brutalumui. Svarbu ruoštis, o ne pasiduoti baimėms. Toks mano vidinis pojūtis. Mes nusprendėme ne atsitraukti, o toliau dirbti.
Visi gali prisidėti prie to, kad Lietuva būtų saugi šalis. Skirtingais, priimtinais būdais, taip, kaip kiekvienas dabar galime. Jaučiu ypatingą pagarbą Lietuvos Šaulių sąjungai, jie yra tie žmonės, kurie dirba visada, o reikalui esant tuoj pat įsijungtų plačiau. Ten tarnauja ir daug moterų! Turime žinoti būtinuosius veiksmus, sekti Lietuvos kariuomenės informaciją.
Tęsti prieš karą prisiimtus darbus išties nelengva, nes aplinkybės smarkiai pasikeitusios, tačiau reikia prisitaikyti, nors tai ir reikalauja ženkliai daugiau resursų.
