– Gediminai, jūs, prisijungdamas prie „Delfi“ iniciatyvos „Saugu“ labai aiškiai pareiškėte, kad verslo lyderiai turi taip pat telktis dėl Lietuvos saugumo. Kodėl ir kokį čia verslų potencialą matote?
– Visų pirma, kiekvienas verslas savaime yra ginklas. Nes kiekvienas verslas turi infrastruktūrą, kiekvienas verslas turi finansus. Ir ypač vykstant karui, jeigu taip nutiktų, tai kiekvienas verslas turbūt mobilizuotųsi karo veiksmams. Ypač tokie verslai kaip mes. Mes turime traktorius, kombainus, mes galime ardyti kelius, daug dalykų daryti.
O pačiame kare, sakau, kad mes, kaip verslas, dalyvaujame nuo 2014 m. Anksčiau galvodavau, kad mes remiame Ukrainą, bet iš tiesų mes vienaip ar kitaip dalyvaujame kare. Tai tas periodas nuo 2014 m. iki plataus masto invazijos buvo pasyvus tam tikrų organizacijų rėmimas. Daugiausia rėmėme Azovo pulką Ukrainoje, esame sudalyvavę tūkstančio ąžuoliukų sodinime, dar čia gerokai iki karo, berods, 2016 m. O nuo 2022 m. pačioje pradžioje vis dar finansiškai rėmėme „Blue Yellow“ ar kitas didžiąsias organizacijas, bet po truputį atsirado noras veikti kažką tikslingiau, taikliau.
Susipažinome su viena kita mažesne organizacija, kurios dirba su tikslinėmis grupėmis: tam tikra brigada fronte, tam tikru daliniu tam tikroje vietoje. Ir jie tiksliai žino, ko ten reikia, ką reikia nuvežti: automobilių, medikamentų, medicinos įrangos.
Po truputį mūsų verslo infrastruktūra tapo instrumentu šioms iniciatyvoms. Nes, kaip pavyzdys, viena yra surinkti automobilius, kita yra turėti, kur juos sandėliuoti, paremontuoti. Pavyzdžiui, fronto automobilis žiemą turi būti juodai perdažytas. Ko iki tol irgi nežinojau, nes žiemą juoda spalva yra maskuojamoji.
Per tą laiką iš tikrųjų prapleti akiratį, pradedi suprasti daugiau apie karą, nes žinias, istorijas gauni tiesiai iš fronto.
Įsiveiklino mūsų sandėliai, kuriuose sandėliuojame mašinas. Pas mus dabar, aš kartais įvardiju, kad EWA infrastruktūra yra savotiškas hub’as, kuriame veikia kokios 5–6 smulkesnės iniciatyvos, bet, kai sakau smulkesnės, jos nėra mažos, bet jos nėra respublikinio masto.
Pas mus visada yra automobilių rautas, kurį sandėliuojame, kol jis bus išvežtas. Yra sausų davinių, įvairių dalykų, ko reikia Ukrainai. Pas mus sandėliuojama, paskui vyksta logistika.
Mes tapome tokiu logistikos centru, kuris veikia jau ne kaip kažkoks paramos, aš net tą žodį „parama“ jau pamiršau, nes tai tapo rutinos dalimi. Tu tiesiog gauni skambutį, atvažiuoja naktį konvojus, tiek ir tiek automobilių, ar įleisite. Tie automobiliai jau ryte stovi pas mus, ką paremontuojame, ką padažome, per kažkurį laiką išvažiuoja.
Aš pats bandžiau paklausti kolegų, kurie važiuoja į Ukrainą, veža tą paramą, kaip mums save įvardyti, kas mes tokie šitame kare. Gavau labai tiesmuką atsakymą: jūs esate tokie patys, kaip mes, jūs esate ir kaip verslo savanoriai, ir aš pats kaip savanoris, tik tiek, kad nevažiuoju, bet organizuoju čia. Nes man išvažiuoti šiek tiek keblu, nes, jeigu išvažiuosiu, sustos įmonės veikla, vis tiek įmonė turi generuoti finansinį srautą, kad mes turėtume iš ko remti.
Ir šitoje vietoje, ką aš matau, kad daugybė verslų turi infrastruktūrą, kurią gali naudoti, pridedant transporto priemones, ir jie galbūt net neįvardija, kad tokiais mažais resursais gali padaryti labai reikšmingą pokytį.
Tarkime, konvojams net tik svarbu surinkti mašinas, bet svarbu pasiekti frontą. Reikia kuro, kurui reikia pinigų, bet daugybė verslų turi to kuro, kuriais gali pasidalinti. Ir tų smulkių ginklų kiekvienas turime, tik jų reikia paieškoti kišenėje.
– Skamba labai įkvepiančiai. Sigutė, tu gali pasidalyti savo patirtimi. Esi tas žmogus, kuris tikrai įsitikino, kad mūsų visų civilių surinkta parama iš tiesų pasiekia ukrainiečių karius. Kaip nusprendei tai patikrinti ir kaip tam ryžaisi?
– Kadangi labai daug temų rašau „Delfi“ iniciatyvai „Saugu“, gana dažnai sulaukdavau klausimų iš žmonių, kurie aukoja finansiškai, kur dingsta jų pinigai. Pastaruoju metu netgi pasirodė tokių atvejų, kad žmonės apgaudinėja ir prisidengia parama Ukrainai, bando išvilioti pinigus.
Tai mano tikslas buvo susirasti organizaciją, kuri mane priimtų kaip civilį žmogų, nusivežtų ir parsivežtų. Tiesiog parodytų konkrečiai tą vietą, kur paliekami visi daiktai visi, ir grįžčiau atgal.
– Suprantu, kad kelionei reikėjo pasiruošimo. Išvakarėse pati patyrei panikos ataką. Nerimo turbūt buvo jau keletą dienų iki tol. Kaip jauteisi ir kaip tam ruošeisi?
– Prieš pačią kelionę kalbėjau su organizacijos „Kelio knyga“ vadovu. Jis pats į Ukrainą nuo plataus masto karo pradžios keliavo jau apie 80 kartų. Ir jis mane vis ramino, kad visi vairuotojai tai patyrė, nė vieno pirmo karto čia nėra, tu – svarbiausias krovinys, viskas gerai, ramiai, labai man padėjo.
Mes važiavom 8 ar 9 žmonės, visi mane ramino emociškai. Turbūt ta kitų žmonių patirtis mane labiau nuramino, nes pats gali prisigalvoti bet ko.
– Savo straipsnyje rašei, kad kiekviena tokia kelionė būna nenuspėjama. Kas nenuspėjamo įvyko?
– Turbūt sunkiausia patirtis yra pasienis, nes kažkodėl, aš sau negaliu atsakyti į šitą klausimą, bet Lenkijos pareigūnai tiek pirmyn, tiek atgal, tiek su parama, tiek be paramos grįžtant atgal, labai įtariai žiūri į humanitarinės pagalbos gabentojus.
Pirmyn važiuojant gal šiek tiek paprasčiau buvo, nes daug automobilių, visi su tuo pačiu ant šonų priklijuotu ženklu, kad parama, ir gal jie tingėjo, gal neturėjo laiko, nežinau, bet porą valandų ir mus praleido. Važiuojant atgal jau mikroautobusu visiems vairuotojams vienoje vietoje, mes gabenome medžiagą maskojamiesiems tinklams pinti, nes tinklams, kuriuos pina Lietuvoje, medžiagą gabena iš Ukrainos.
Jie įtarė, kad mes siūsime kamufliažines užuolaidas, tai tikrino nuo autobusiuko peršvietimo iki mūsų asmeninės kratos. Mes ten labai ilgai buvome. Manau, kad čia savo noriams, kurie dažnai važinėja, yra didžiausias iššūkis, nes jie jau žino. Ir nežinai, kas bus: nežinai, ar iškart praleis, ar visą parą stovėsi.
– Neabejoju, kad buvo patirta visko. Labai daug įdomaus aprašei savo straipsnyje. Ką pati norėtum perduoti, kokias pagrindines žinutes? Kaip reikėtų atsirinkti organizaciją, kuri tikrai būtų patikima ir nuvežtų krovinį iki galutinio taško.
– Pirmiausias dalykas, ką aš pati patyriau ir ką aukodama finansiškai dar žiūrėdavau, tai organizacijos įkūrimo datą. Ji labai svarbi. Nes jeigu ji rodo, kad organizacija atsirado šiemet ar pernai, jau gali kilti įtarimas.
Pajamos irgi yra registruojamos. Išsiaiškinti, kiek tos pajamos siekia, galbūt nuostolių turi, galbūt skolų. Kaip normalią įprastą įmonę, taip galima analizuoti ir organizaciją. Ir aišku, visada didesnė organizacija atrodo patikimiau.
– Gediminai, ko dar reikia, kokio susitelkimo visos visuomenės?
– Visada visko yra per mažai ir labiausiai man trūksta suvokimo. Gal labai žiauriai skamba, bet, jeigu tai ateis pas mus, jeigu jie ateis pas mus, tai nebus taip „gražu“ kaip Ukrainoje, nes jie ten nuėjo gelbėti neva tai savo slavų brolių. O mes esame istorinis priešas, mes, jų akimis, esame naciai nacionalistai nuo labai seniai. Pas mus pasigailėjimo nebus, bus pilni grioviai lavonų. Reikia tai suvokti ir daryti viską, kad taip niekada neatsitiktų ir sustotų ten, kur vyksta dabar.
