Kad viską pamatyčiau savo akimis, paprašiau labdaros organizacijos „Kelio knyga“ įkūrėjo ir vadovo Aido Bubino pasiimti mane į vieną iš kelionių. Ši organizacija aprūpina Ukrainos karius automobiliais, kurie – gyvybiškai svarbūs fronte, o ten atsidūrę kartais netveria net savaitės, todėl jų poreikis – didžiulis. Organizacijos vairuotojai dažniausiai paramą veža į Bachmutą, Chersoną, Lvivą. Kelionės į arčiau fronto esančius miestus trunka apie 4-5 paras, į Lvivą – apie 2 paras. Jeigu keliaujama į šalies gilumą, o parama išvežiojama keliems daliniams, tai prideda papildomo laiko. Taip pat artėjant link fronto prastėja kelių būklė, nemažai susprogdintų tiltų, todėl kelionė dar labiau prailgsta. Dažniausiai „Kelio knyga“ bendradarbiauja su trimis Ukrainos karių daliniais, tad keliaujama į tas pačias vietas.
Kelionės, į kurią turėjau vykti aš, tikslas buvo Lvive. Iš viso gabenta 13 automobilių: 6 iki Donbaso, 7 iki Lvivo. Todel, kad ne visi vairuotojai dėl darbų galėjo vykti į ilgesnę kelionę. Dalį nugabentų automobilių į reikiamas vietas nuvaro patys kariai arba savanoriai ukrainiečiai. Jos organizavimas prasidėjo gerokai anksčiau, nei numatyta išvykimo diena. Komanda ieškojo automobilių, važinėjo į skirtingus Lietuvos miestus jų apžiūrėti, pirko, remontavo ir pritaikė frontui. Galiausiai buvo sudaryta 7 vairuotojų grupė nugabensianti 6 automobilius, prikrautus įvairios paramos. Septintas vairuotojas vyko su mikroautobusu, kuriuo atgal į Lietuvą turėjo grįžti transporto priemones palikę savanoriai ir aš.
Tuo metu kai mes važiavome iki Lvivo, kita komandos dalis pasiekė Charkivą ir ten pernakvoję vyko į Kramatorsko apylinkes, kur perdavė atvarytus automobilius 28 ir 58 brigados kariams bei medikams.
Pasiruošimas kelionėms – ilgas
Nors mane ramino, kad vos po dviejų dienų saugi grįšiu į Vilnių, o daugiausiai laiko praleisiu Lenkijoje, vien mintis, kad atsidursiu karo talžomos šalies teritorijoje kėlė didžiulį nerimą. Išvažiavimas buvo suplanuotas 5 valandą ryto, tačiau dar iš vakaro patyriau panikos ataką ir stiprius skrandžio bei galvos skausmus – kūnas reagavo į didžiulę baimę ir nežinią. Tuo tarpu komandos vairuotojai ramino, kad Lvivas – sąlyginai saugi teritorija, kurioje nevyksta kariniai veiksmai, tad mūsų niekas nesužeis ir išvis nėra čia ko jaudintis. Kai kurie vairuotojai šiuo maršrutu jau važiavo dešimtis kartų ir apie kelionę kalbėjo taip ramiai, lyg apie duonos nusipirkimą parduotuvėje.
Surinkti tinkamus vairuotojus kelionėms ne visada lengva, mat jos vyksta ir darbo dienomis. Negana to, žmonės turi gerai vairuoti ir sugebėti nuvažiuoti ilgą kelią per sąlyginai trumpą laiką, tad svarbi ir sveikatos būklė. Taip pat vairuotojai turi žinoti, kaip elgtis pasienyje ir nebijoti. Nors vežami daiktai – legalūs, Lenkijos pasieniečiai linkę įtariai žiūrėti į viską ir tikrinti. A. Bubinas yra surinkęs grupelę žmonių, iš kurių pagal numatytą dieną ir kelionės trukmę sudaromos komandos.
Dar neprašvitus su man paskirtu vairuotoju atvykau į numatytą susitikimo vietą ir pamačiau, kad važiuosiu su labai skirtingais žmonėmis – pagal amžių, lytį, profesijas, tačiau visi buvo nusiteikę linksmai. Prieš išvykstant dar kartą patikrino automobilius, padangas, pasipildė kuro, suderino racijas ir sustojo į konvojų. Pirmąjį ir paskutinį rikiuotės automobilius vairavo patyrę vilkai, kurie per racijas pranešinėjo, kokiu greičiu važiuoti, kokie žiedai ar posūkiai laukia priekyje, ko nepražiopsoti. Taip pat pastebėję kokią nors problemą, tarkime, neišjungtas rūko šviesas, apie tai pranešdavo vairuotojams. Didžioji dalis komandos narių pažinojo vieni kitus iš ankstesnių kelionių, tad dalinosi vidiniais juokeliais bei pastebėjimais. Nepaisant to, kad važiavome ramiai ir situacija atrodė nesudėtinga, mano nerimas nesiliovė, galvoje sukosi tik viena mintis – aš keliauju link Ukrainos. Už kelių valandų pateksiu į kariaujančią šalį.
Mūsų grupės planas buvo nuvažiuoti iki Lenkijos sienos kas kelias valandas sustojant apžiūrėti automobilių, pasipildyti degalų bei nueiti į tualetą. Taip pat prieš pat sieną sustoti papietauti. Kirtus sieną reikėjo nugabenti siuntą į Lvivą ir perduoti ją išdalinsiančiam žmogui. Kadangi į šią kelionę važiavo daugiau žmonių nei įprastai, buvo nuspręsta nelikti nakvoti ir tą pačią naktį apsisukus grįžti į Lietuvą.
Turiu pasakyti, šis sprendimas mane šiek tiek nuramino, nes reiškė, kad Ukrainos žemėje praleisiu mažiau laiko. Kita vertus, šimtus kilometrų jau nuvairavusiems žmonėms tai nebuvo labai džiugi žinia, mat teks lygiai tiek pat vairuoti atgal. Tačiau niekas nesiskundė ir nezirzė dėl skaudančios nugaros ar kojų.
„Kelio knyga“ į Ukrainą veža viską, ką pavyksta gauti dovanų, nes iš aukų surinkti pinigai dažniausiai skiriami automobiliams pirkti, taisyti ir nugabenti. Kartais nuperkama kas nors, ko būtinai ir greitai prireikia kariams, pavyzdžiui, lietuviškos antidroninės sistemos. Kariai labai mėgsta energetinius gėrimus, kuriuos aukoja Lietuvos įmonės. Taip pat bene kaskart vežami savanorių pagaminti maskuojamieji tinklai, pinami „Vilniaus vorų“ savanorių. Šaltuoju metu vežamos ir savanorių pagamintos apkasų žvakės bei krosnelės iš automobilių ratlankių. Medžiaga tinklams vežama iš Ukrainos, nes Lietuvoje būtent tokios, kuri tinka geriausiai, nerandama. Pačios įmonės retai pasiūlo savo pagalbą, kaip sako A. Bubinas, tenka kreiptis pačiam ir prašyti paramos iš tų, kas gali bei nori ją skirti.
Pirmoji patikra pasienyje
Pravažiavę 800 km per Lenkiją ir pasistiprinę pradedant temti pasiekėme pasienį. Priartėjus per racijas pasigirdo paskutiniai priminimai – kokius dokumentus pateikti pasieniečiams, kaip nesielgti, raginimas išlikti ramiems. Kadangi vairuotojai nežino, kas sukrauta į jų automobiliuose esančias dėžes, pasieniečiai dažnai paprašo vieną ar kelias atidaryti. Vairuotojams priminta nelipti iš automobilių, jeigu jų nebus prašoma ir atidaryti viską, ką lieps. Pastebėjau, kad nuo ilgo važiavimo pavargę vairuotojai tarsi įgijo naują kvėpavimą. Buvo jaučiamas jaudulys ir nors visi žinojo, kad per sieną bus praleisti, buvo neaišku – kada. Lenkijos pasieniečiai humanitarinės paramos transporto priemones tikrina itin atidžiai. Vairuotojai dalinosi istorijomis, kad yra tekę laukti ir 9 valandas, ir beveik ištisą parą.
Visi automobiliai pro muitinę vežami su deklaracijomis, kuriose yra nurodomas gavėjas. Taip pat visiems automobiliams gaunamas priėmimo – perdavimo aktas, tad tinkamai tvarkant buhalterija, vietos sukčiavimui nelieka. Kad humanitarinė pagalba nukeliauja ten, kur reikia, parodo ir ne viena karinių dalinių raštiška padėka „Kelio knygai“ ir jos savanoriams.
Pasak A. Bubino, pasitaiko pasieniečių, kurie nebūtinai nori padėti Ukrainai kariauti. Todėl jie, naudodamiesi savo turimomis galiomis, stengiasi sukelti kuo daugiau problemų savanoriams. Tai reiškia – sąmoningai atlieka detalias patikras kaip įmanoma ilgiau ir taip prailgina procesą, nors galiausiai vis tiek praleidžia per sieną. Su korupcija pasienyje, apie kurią neretai kalbama viešojoje erdvėje, A. Bubinas teigia nesusidūręs nei vienos kelionės į Ukrainą metu. Tik vieną kartą pasieniečiai paprašė paaukoti vežamo sauso maisto maišą tarnybiniams šunims.
Prieš mus rikiuotėje stovinčius vairuotojus pasienietis ėmė griežtai kamantinėti. Mat šių bagažinėse aptiko „Keistuolių teatro“ paaukotas 3D printeriu spausdintas sprogmenų „uodegas“ ir aiškinosi, kas tai.
Plastikinės „uodegos“ sprogmenims, mėtomoms dronų, nėra amunicija, kurią draudžiama gabenti Ukrainos kariams be leidimų, tai – plastikinės detalės. „Kai vežiau jas pirmą kartą, pasieniečiai paklausė, kas tai? Atsakiau, kad dovanos – žaisliukai. Internete radę ir man parodę, kaip lygiai tokios pačios detalės, kartu su sprogmenimis krenta nuo dronų, paklausė dar kartą. Atsakiau – kokie laikai, tokie ir žaisliukai“, – pasakojo A. Bubinas. Būtent žaisliukais šias plastikines detales buvo patarta vadinti ir vairuotojams, su kuriais važiavau aš. Deja, pasieniečių tai neįtikino ir jie paprašė registracijos dokumentų, kadangi šie plastikiniai daiktai yra „dronų detalės“. Išsiaiškinus, kad tokių detalių jokiame drone nė su žiburiu nerasi, maždaug po valandos buvome praleisti per sieną. Pastebėjau, kad muitinės patikros metu kilęs adrenalinas akimirksniu išblaškė visų nuovargį, tad gerai nusiteikę pradėjome antrąjį kelionės etapą – jau Ukrainos žemėje.
Pirmi žingsniai Ukrainoje
Tuo tarpu man, anksčiau praėjęs nerimas, skirtingai negu vairuotojams, kirtus sieną smogė iš naujo. Išvažiavus iš muitinės teritorijos vakare patekome į akliną tamsą, nes gatvės keletą kilometrų nėra apšviestos. Telefono ryšio ir interneto kurį laiką taip pat nebuvo, spėjau, kad muitinėje tiesiog blokuojamas ryšys. Tačiau racijos automobiliuose vis dar veikė, tad visi bendravo kaip įprastai. Kadangi kariniai veiksmai šioje teritorijoje nevyksta, kelio ženklai taip pat išlikę.
Krūpčiojau nuo kiekvienos švieselės iš abiejų kelio pusių. Iš toli atvažiuojančių automobilių trumpam nušviečiamas dangus rodėsi tarsi sprogimai. Pamėkliškai tamsūs gyvenamieji namai taip pat nekėlė pasitikėjimo, atrodė, iš jų kažkas stebi kiekvieną pravažiuojantį ar praeinantį žmogų. Didžiulį saugumo jausmą kėlė tai, kad priešais ir per galinio vaizdo veidrodėlius mačiau visus „Kelio knygos“ logotipais puoštus automobilius, kurie, tarsi apsaugos darbuotojai, stebėjo ir mūsų automobilį. Mano vairuotojas, pamatęs, kad nebekalbu ir nagais įsitvėrusi laikausi į sėdynę, ištarė: „pasistenk nurimti, tu šiuo metu – svarbiausia, visi žinome, kad nesi čia buvusi ir bijai, todėl pasirūpinsime, kad tau nieko nenutiktų. Čia iš dangaus bombos nekrenta“. Rodos, pakako dviejų sakinių, kad kūnas atsipalaiduotų, o galva nustotų kurti košmariškus scenarijus.
Už 80 km pasiekėme vietą, kurioje mūsų jau laukė ukrainietis Denisas. Išlipus iš automobilio ėmė svaigti galva, linkti kojos. Atrodė, tuoj prarasiu sąmonę. Tai pastebėjusi vairuotoja Agata pasiteiravo, ar nepykina, nenoriu prisėsti ir patarė nusiprausti veidą. Pasirodo, tokia kūno reakcija gali atsirasti tiesiog dėl ilgo važiavimo sėdint nekeičiama poza.
Militaristiniais drabužiais apsirengęs vidutinio amžiaus Denisas plačiai šypsojosi ir, tarsi artimus šeimos narius, apkabino kiekvieną iš mūsų. Gavęs automobilių raktelius bei dokumentus vyras pakvietė visus prisėsti ir trumpai pailsėti bei pasikalbėti apie tai, kas nutiko per tą laiką, kai „Kelio knygos“ vairuotojai lankėsi paskutinį kartą. Jis papasakojo, kad netoli namų, vos už 350 metrų, nukrito sprogmuo, tačiau jis nenukentėjo. Aptarus technines atgabentų automobilių detales susėdome į mikroautobusą ir iškeliavome namų link. Tiesa, laukė dar vienas iššūkis – susidūrimas su pasieniečiais, kuriems teks paaiškinti, kam vežame kelis ritinius medžiagos, skirtos pinti maskuojamuosius tinklus. Patyrę komandos nariai tikino, kad neturėtume užtrukti, nes daugiau nieko nevežame. Realybė vėliau pasirodė kitokia…
Susėdus į automobilį pasiteiravau, kiek kilometrų jau nuvažiavome. Vilnių ir galutinį tikslą skyrė 975 km, kuriuos įveikėme maždaug per 20 valandų. Nenuostabu, kad man kilo klausimas – kodėl visi šie žmonės aukoja savo laiką ir leidžiasi į beprotiškai ilgas keliones, tarsi sunkų darbą ir visiškai už dyką? Negana to, atsisako nakvynės ir poilsio viešbutyje vien tam, kad sutaupytų organizacijai pinigų, kurios jie net neįkūrė. Atsakymai manęs nenustebino, vyravo aiški ir trumpa logika – nes taip reikia, kad mums netektų kariauti.
„Buvo laikotarpis, kai važinėjau ten kas kelias dienas, degalus pildavausi ir kitur mokėdavau iš savo sąskaitos, kai vienąkart pamačiau, kad sąskaita – tuščia, o bankas netrukus turės nuskaičiuoti pinigus už paskolą. Tuomet atskyriau savo ir organizacijos pinigus, nes gerų norų vedamas gali išleisti viską, ką turi. Teko suprasti, kad pirmiausia turiu pats galėti pavalgyti, turėti, kur gyventi, o tik tada padėti kitiems“, – sakė A. Bubinas.
„Kelio knygoje“ – visi savanoriai, nesamdomas nei vienas žmogus. Jos vadovo teigimu, mažesnių organizacijų privalumas tas, kad galima operatyviai nugabenti reikiamų priemonių lengvaisiais automobiliais ir nereikia, kaip didelėms organizacijoms, laukti, kol, pavyzdžiui, bus surinkta paramos tiek, kad būtų užpildytas visas sunkvežimis. Ten nugabenus didelį krovinį kyla išdalinimo bei transportavimo klausimas, nes vienam daliniui dažniausiai nereikia visko, tik tam tikrų dalykų.
„Pirmą kartą į Ukrainą nuvažiavau po 3 dienų nuo karo pradžios. Manau, iš pradžių tai dariau, nes bijojau, kad karas labai greitai ateis ir pas mus, todėl reikia padėti sustabdyti agresorių. Pagalbą iš pradžių labai aktyviai tiekė ir patys ukrainiečiai, kai pamatė rusus, susibūrusius prie Kyjivo. Tačiau dabar žmonės, turbūt, nebevertina situacijos taip kritiškai, kai fiziškai nemato priešų didžiuosiuose miestuose. Vienas karys juokais sakė, kad norėtų, jog vėl būtų užpultas koks didelis miestas, kad civiliai prisimintų, kokiame pavojuje gyvena. Savanorių veikla bei parama labai svarbi kariams ne tik dėl daiktų gavimo, bet ir dėl motyvacijos. Kol yra padedančių civilių, kariai nesijaučia vieni ginantys savo šalį. Matydami, kad pagalba atkeliauja ir iš kitų Europos šalių, didesniais ar mažesniais dalykais, kad ir automobiliais, kurių reikia kasdien, savo darbą jie atlieka nusiteikę geriau ir labiau pasitikėdami savimi“, – kalbėjo „Kelio knygos“ įkūrėjas.
Pasienyje patikrino iki pirštų galiukų
Per duobėtus keliukus traukiant link pasienio, vairuotojai pasidalino neįprasta istorija apie Norvegijos lietuvių paaukotą automobilį. Emigrantai nupirko automobilį iš vietos gyventojų bei atgabeno į Lietuvą. Šį automobilį vairuojantis organizacijos savanoris pasienyje link Ukrainos sužinojo, kad jo numeriai, esą, vogti. Jo nepraleido per sieną, o vėliau paaiškėjo, kad norvegai, pardavę automobilį lietuviams, pagalvojo, jog šie jį gali panaudoti nusikaltimams vykdyti, todėl pranešė policijai apie pavogtus numerius. Galiausiai, automobilis liko stovėti šalia pasienio esančio miestelio aikštelėje, kol bus gautas patvirtinimas iš Norvegijos, kad jis nebuvo pavogtas bei išduoti tranzitiniai numeriai.
Prisijuokę iš lietuvių laikymo vagimis Norvegijoje, galiausiai pasiekėme sieną, kur laukė ne itin gerai nusiteikę lenkai. Visus mus išlaipinęs pasienietis nurodė palaukti, kol mikroautobusas bus peršviestas rentgeno spinduliais. Vėliau pakvietė jo vairuotoją, o mums – keleiviams – nurodė iš automobilio išimti visus daiktus ir juos išdėliojus po vieną nueiti pas kitus pasieniečius, kurie atliks asmenines patikras. Tai neskambėjo itin viliojančiai, tačiau buvo patikrintos tik kišenės bei paprašyta nusivilkti paltus. Po to visi buvome palydėti į dar vieną laukimo patalpą, kurioje jau sėdėjo būrys tylių ir liūdnų moterų su lagaminais, panašu – iš Ukrainos išvykstančio autobuso keleivės. Mikroautobusas buvo nuvarytas virš duobės – apžiūrai iš apačios.
Regis, nebeturėjau nei vienos likusios jėgos, buvau nemiegojusi beveik parą, vairuotojai piktinosi, kad apžiūra – perteklinė ir dar niekada nėra patyrę tokios detalios patikros per dešimtis ankstesnių kelionių. Buvome jau išvykę iš Ukrainos, tad nebebijojau. Svajodama kuo greičiau pasiekti namus tiesiog susmukau ant kėdės ir laukiau. Po kurio laiko atėjęs pasienietis paprašė visiems pasirašyti dokumentą, kad buvome apieškoti ir išsiuntė savais keliais. Pasienyje sugaišome 4 valandas. Sugūžėję į automobilį vieni per kelias sekundes užmigo, kiti vis dar piktinosi pasieniečiais, o aš nesugebėdama sudėti bluosto svarsčiau – kiek gerumo savyje reikia turėti, kad savanoriškai leistumeisi į tokias išvykas? Taip, noras padėti suburia bendruomenę, bendraujant su jos nariais kyla dopaminas ir pasitenkinimo jausmas, tačiau ar tiek pakanka, kad per pusantros paros nemiegojęs nuvairuotum beveik 2000 kilometrų? Tuo metu žmonės, su kuriais keliavau, rodėsi tarsi šventieji. Likusius kelis šimtus kilometrų vairuotojai keitėsi, kad bent truputį pailsėtų. Galiausiai, apie 11 valandą ryto pasiekėme Vilnių. Išlipus ir vėl sukosi galva bei linko keliai, tačiau nesu tikra, ar kada nors gyvenime taip džiaugiausi pasiekusi Lietuvą.