Kokios oro gynybos reikia Lietuvai ir ko nesako politikai: tai ne vien milžiniškų pinigų klausimas

Atlaikyti pirmąjį smūgį. Ši viešumoje nuskambėjusi frazė žymi svarbiausią poreikį, susijusį su oro gynybos sistemomis. Ir nors pastarųjų pavadinimai skamba dažnai – „Patriot“, NASAMS, pats oro gynybos klausimas Lietuvoje pastaruoju metu atrodo aktualus, politikai, o ir platesnė visuomenės dalis, regis, vis dėlto nelabai supranta ko konkrečiai, kam, kiek reikia ir ką su tomis oro gynybos sistemomis iš tikrųjų galima padaryti.

„Pamokos Ukrainoje rodo, kad visos sistemos yra svarbios, be to, oro gynyba yra viena svarbiausių, nes mes šiandieną turime iš tikrųjų daug skylių“, – taip dar birželį prisistatydamas Seime kalbėjo dabar jau paskirtasis ir pareigas eiti pradėjęs naujasis Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras.

Tokie žodžiai, regis, turėjo pamaloninti ir nuraminti visus, kurie pastaraisiais metais, o ypač mėnesiais tarsi įsikandę į dantis nešiojo frazę: oro gynyba. Tai esą svarbiausia, tai turėtų būti Lietuvos prioritetas! Taip kalbėjo visi – ir politikai, ir esami, ir atsargos karininkai, tikri ir sofų generolai. O kaipgi kitaip?

Karas Ukrainoje, regis, nepaneigiamai pademonstravo oro gynybos svarbą. Nuo pirmos atviros Rusijos agresijos minutės oro gynyba buvo ta grandis, kuria bandyta atremti skaudžiausius smūgius, padaryti apčiuopiamą žalą priešo aviacijai ir nuo pastarosios apsaugoti tiek savus karius, tiek civilius. Ir atvirkščiai – šaipytasi iš išgirtosios, „analogų pasaulyje neturinčios“ Rusijos oro gynybos, kuri prasileidinėjo vieną kruizinių, balistinių raketų, o ypač dronų ataką po kitos – tiek fronte, tiek giliai užnugaryje.