Tinklalaidėje „Pagarbi tėvystė“ Dovilė Šafranauskė su specialistais kalbasi apie gyvenimiškas situacijas, susijusias su pačiais mažiausiais. Šio pokalbio viešnia – finansų ekspertė, „Raising free kids“ finansinio raštingumo platformos kūrėja, knygos „Apie pinigus su vaikais“ autorė ir trijų vaikų mama Lina Banytė-Surplienė.
„Taip, anksčiau ši tema nebuvo populiari, – pokalbį pradeda Lina. – Viena iš priežasčių – mes, kaip visuomenė, bręstame ir prieiname prie ne pirmo būtinumo temų. Kai patenkiname tokius bazinius poreikius, kaip turėti ką valgyti, kuo apsirengti ar kur gyventi, tuomet prieiname prie kitų svarbių aspektų. Pasak vienų žymiausių saviugdos ekspertų Michael Hyatt ir Tony Robins, pinigai yra viena iš pagrindinių 7 gyvenimo sričių. Kuomet ugdome vaikus svarbos palaikyti gerus santykius, valytis dantis ar padėkoti, tam tikras sritis apimame, o kai kurias pamirštame. Pasakoti vaikams apie finansus būtina, tokiu būdu mes juos ruošiame savarankiškam gyvenimui.“
Dažniausios tėvų nuostatos
„Tyrimai rodo, kad finansinis stresas yra daug didesnis negu sveikatos ar darbo stresas. Vadinasi, jeigu neturime šio įgūdžio, gyvename strese. Ar mes linkime, kad užaugę mūsų vaikai patirtį finansinį stresą? Juk tikrai ne. Mes norime juos užauginti savarankiškomis asmenybėmis, valdančiomis savo gyvenimą, o ne priklausančiomis nuo kažkokių gyvenimo aplinkybių.
Įsivaizduokite, jeigu mes savo vaikams apie finansus pradėtume pasakoti, kai jiems bus 5–7 metai, jau būdami 18-os metų, išėję iš namų ar išvykę studijuoti į kitą šalį, jie turės dešimties metų patirtį. Patvirtinsite, kad dešimties metų patirtis bet kokioje srityje yra tikrai didelė ir mes vaikams suteiksime milžinišką pranašumą.
Savo knygoje „Apie pinigus su vaikais“ esu nurodžiusi 5 pagrindines tėvų nuostatas. Dažniausiai pasitaikanti – „jeigu kalbėsime apie pinigus, jam tik tai bus svarbiausia, užauginsiu materialistą“. Tyrimai ir praktika rodo, kad jeigu kalbamės su vaikais apie pinigus, mes kaip tik neužauginsime materialisto. Esminis dalykas, ką mes apie pinigus kalbame. Jei nieko pasakojame arba sakome, kad tai ne vaikų reikalas, vaikas bus paveikiamas aplinkos veiksnių, draugų nuomonių. Tačiau jeigu paruošime jį šeimoje ir sakysime, kad pinigai – tai priemonė tikslams pasiekti, kad svarbu mokėti juos valdyti, tam, jog turėtume mažiau stresinių situacijų, tuomet su tokiomis tinkamomis vertybėmis jie ir užaugs.
Didžioji dalis dabartinių tėvų yra toje pačioje situacijoje, kad patys finansinio ugdymo arba visai negavo, arba žinojo vienintelę pagrindinę taisyklę, kad reikia taupyti „juodai dienai“, – dalijasi finansų ekspertė.
Pirmieji pokalbiai apie finansus
Pradėti vaikams formuoti vertybinį požiūrį į finansus galime nuo tada, kai su jais jau susikalbame ir tai jiems nors kiek įdomu. 3 metų vaikas jau supranta mainų koncepciją – duodi pinigus ir gauni prekę. O tyrimai rodo, kad 7 metų vaikai jau turi susiformavusius pagrindinius įgūdžius, kaip valdys finansus ateityje. Tėvai nustemba, kaip tai gali būti taip anksti. Bet juk mes esame geriausiais pavyzdžiais, visos mūsų nuostatos nesąmoningai persiduoda vaikams – komentarais, žvilgsniais, istorijų pasakojimais. Svarbu suprasti, kad jeigu sąmoningai nekeičiame savo įsitikinimų, jie perduodami iš kartos į kartą automatiškai. Tokiu būdu vaikams galime perduoti tai, ko visai nenorėtume ir neretai tokius įsitikinimus nutraukti sudėtinga. Tarkim, jeigu tėvai gyveno vargingai, vaikas nesąmoningai mano, kad ir jam taip nutiks.
Iki 6–7 metų, kol vaikai dar neturi reguliarių asmeninių pinigų, mokymasis vyksta per mūsų įgarsinimą apie tai, kokius sprendimus su pinigais mes darome. Pavyzdžiui: parduotuvėje vaikams įvardinkite, kodėl renkatės vieną prekę, o ne kitą. Pagal kokius kriterijus tai darote – pagal kainą, kokybę, įpakavimą ar tiesiog perkate iš įpročio. Jeigu vaikas jau pažįsta skaičius, galime paprašyti surasti prekių už 1 eurą arba pirkimo čekyje surasti brangiausią ir pigiausią prekę. Taip jie ugdosi suvokimo apie daiktų vertę“, – pataria Lina.
„Kol mano dukros dar nepažino skaičių, – asmenine patirtimi dalijasi Dovilė: – norėdami įvertinti, ar daiktas brangus, mes viską matuodavome ledų porcijomis. 50-ties ledų porcijų vertės daiktas joms atrodydavo tikrai brangus. Juk valgant kartą per savaitę, ledų užtektų nuo vieno gimtadienio iki kito.“
„Labai puikus pavyzdys. Dar galima paklausti, o kiek jiems yra pigu arba brangu? Tokiais žaismingais būdais daug lengviau su vaikais kalbėtis apie pinigus. Nes jeigu sakysime „svarbu taupyti arba neleisk pinigų bet kam“, tokios pamokėlės jiems tampa nuobodžiomis.“ – pritaria Lina.
„Vaikų akimis neretai gali atrodyti, kad mes patys leidžiame pinigus „bet kam“. Tarkim, pirkdami kažkokius buities daiktus ar pomidorus, kurių jie nevalgo. Tad ar turėtume ir vaikams leisti išsirinkti kažką, kas jiems turi prasmę?“ – teiraujasi Dovilė.
„Kiekviena šeima turėtų susitarti ar vaikams leisti kiekvieną kartą apsiperkant kažką įsigyti. Esminė taisyklė – prieš įeinant į parduotuvę vaikams turime pasakyti, ar leisime išsirinkti vieną daiktą, daiktą iki vieno euro vertės ar išvis nieko nepirksime. Tokiu būdu išvengsime situacijų „nupirk man tą ir aną, labai noriu“. Pagrindinė klaida, kurią daro tėvai – įsivelia į diskusijas su vaikais. Jūsų atsakymas turėtų būti paprastas ir tvirtas „Aš uždirbu pinigus, tad aš ir sprendžiu, ką mūsų šeimai reikia įsigyti ar kiek pinigų galime skirti vaikų pramogoms ar saldumynams. Aš taip nusprendžiau ir taškas.“ Turėdami tokią tvirtą poziciją tikrai sutaupysite energijos“, – teigia Lina.
Kišenpinigiai
„Man labai įdomiai nuskambėjo „The New York Times“ žurnalo finansų skilties autoriaus Ron Lieber požiūris, kad pinigai yra mokymosi priemonė, taip pat kaip ir knygos. Jeigu norime, kad vaikai skaitytų – mes jiems perkame knygas. Jei norime, kad jie mokėtų elgtis su pinigais, turime jiems duoti pinigų“, – dalijasi Dovilė.
„Teisingai. Svarbu tik nepamiršti, kad nereikėtų vaikams duoti pinigų už nieką. Nes tuomet jie neretai išleidžia neaišku kam arba kaupia ir nežino, ką su jais daryti. Svarbiausia yra duodant pasakyti, kam jie yra skirti. Jeigu iki šiol parduotuvėje vaikams leisdavome saldumynams išleisti 1 eurą per savaitę, tuomet duodami 4 eurus pasakote, kad jūs šį mėnesį daugiau saldumynų jam nepirksite. Kad vaikas galės pats spręsti, ar pirkti saldainį, žurnalą ar pasitaupyti. Nuostata, kurią bandau tėvams paneigti, kad kišenpinigiai nėra papildomai skiriami pinigai. Tai tokia pati pinigų suma, kurią išleisdavote iki šiol, tačiau skiriasi jos paskirstymas.
Aš patariu pradėti duoti reguliarius kišenpinigius nuo 6–7 metų amžiaus. Pirma klasė yra puikus laikas pradžiai, nes vaikas jau sugeba suskaičiuoti ir supranta kainas parduotuvėje. Taip pat turite susitarti, kaip elgiatės su didesnėmis pinigų sumomis. Tarkim, šeštojo gimtadienio proga nuo visų svečių vaikas gavo dovanų 100 eurų, tad turite kartu aptarti, ar pirksite kažkokį didesnį žaislą, taupysite dviračiui ar panašiai. Nes juk šešiamečiam 100 eurų, skaičiuojant ledų porcijomis, tikrai didžiulė suma“, – šmaikščiai pasakoja Lina.
„Taip pat svarbus įprotis – pinigų paskirstymas. Jeigu vaikas gavo dovanų tą 100 eurų ir neturite numatę didelių pirkinių, pinigus reikėtų išskirstyti. Dalį pasidėti taupymui, o dalį leidimui. Kiekvienam dalykui gali būti skiriama po 50 procentų. Paskirstykite į taupykles, pinigines ar kaip tik sugalvosite. Vyresniems vaikams galima pridėti dar dvi skirstymo dalis: investavimui ir aukojimui. Tokiu atveju būtų skiriama 50 proc. leidimui, 30 proc. taupymui ir po 10 proc. investavimui bei aukojimui. Apie investavimą jau galima pradėti kalbėtis su 12–14 metų vaikais. Tai tik orientaciniai procentai, kiekviena šeima turėtų nuspręsti, kas jiems yra svarbu.
Tokiu būdu mes vaikams formuosime pagrindinį įprotį, kurio didžioji dalis suaugusių, gyvenantys nuo atlyginimo iki atlyginimo, neturi. Gavus finansų, pirmiausia reikėtų juos paskirstyti ir leisti tik tą dalį, kuri skirta leidimui, tuomet visada bus dalis, kuri liks sutaupyta.
Mano vaikai turi 4 pinigines: 1 namuose, o 3 banke. Lietuvoje banko sąskaitas vaikams galima atidaryti jau nuo 6–7 metų, priklausomai nuo banko“, – asmenine patirtimi dalijasi Lina.
Leiskime vaikams klysti
„Kaip tėvams derėtų elgtis tuo atveju, jeigu matome, kad vaikai su savo turimais pinigais pasielgs netinkamai, mūsų akimis nusipirks kažką nenaudingo?“ – teiraujasi Dovilė.
„Kaip ir sakėme, pinigai yra mokymosi priemonė, tad turime suprasti, kad vaikai mokydamiesi klys. Turime leisti jiems klysti, nes jeigu stabdysime juos, jie neišmoks savo pamokų. Geriau tegul jie klysta dabar su labai mažomis sumomis, nei užaugę su didelėmis. Tad turime jiems leisti savo pinigų dalį išleisti tam, kam jie nori. Jeigu tai bus didesnės sumos, mes galime tik patarti, ką jie galėtų įsigyti, pasidalinti savo patirtimi.
Taip pat šeimoms patariu pasirašyti neleistinų pirkinių sąrašą, jo pavyzdį esu nurodžiusi savo knygoje. Į jį įeina tokie dalykai, kaip: rūkalai, loterijos bilietai, alkoholis, augintiniai, tatuiruotės, auskarų įsivėrimas, tai, kam vaikas yra alergiškas, ir panašiai. Pasidarykite savo sąrašą, o jeigu daiktai sąrašui nepriklauso, leiskite vaikui klysti. Jei jis nusipirkęs gailėsis, tai bus jo istorija, jis tai atsimins ir daugiau to nebekartos. Lygiai taip pat papasakokite ir apie savo padarytas klaidas. Tarkim, pirkote internetu ir jus apgavo. Tuomet vaikai žinos, kad turi saugotis. Istorijas vaikai puikiai įsimena, svarbu paminėti, ką iš tos situacijos išmokote.
Reklama irgi yra svarbi finansinio raštingumo dalis. Galite kartu pažiūrėti vaikų mėgstamą žaislų reklamą ir jų paklausti, kokios reklamoje naudojamos priemonės skatina norą pirkti. Galbūt tai smagi muzika, spalvos ar besišypsantys herojai, kurie mums nori „pasėti“ mintį, kad nusipirkęs būsi labai laimingas. Draugų ir socialinės medijos įtaka taip pat didžiulė. Vėlgi reikėtų kalbėtis, kad normalu, jog matant patrauklius daiktus ar pramogas gali kilti pavydas. Ir tai gali būti varomoji emocija, kuri paskatintų pagalvoti apie tai, kaip jis galėtų taip pat tai gauti. Kitas aspektas, kurį turime vaikams įdiegti, kad negalime gyventi nuolat lygindamiesi su kitais, nes jausime amžiną nepasitenkinimą gyvenimu, kadangi visada rasime kažką, kas turi daugiau. Tokiu būdu vaikams ugdysime tinkamas vertybes“, – pataria Lina.
Pinigai, kaip motyvacijos priemonė
„Turime dvi tėvų nuomonių stovyklas kalbant apie tai, kiek ir kada vaikams duoti kišenpinigių. Viena – duoti vaikams pinigų, kad jie mokytųsi. Kita – vaikai turi pinigus užsidirbti. Abi pusės turi savo pliusų ir minusų, aš asmeniškai palaikau pirmąją, kad vaikams kartu su pinigais perleidžiama atsakomybė pirkti patiems. Nes, jeigu pradėsime vaikams mokėti už buities darbus, galime papulti į tokią situaciją, kai vaikai sakys, jog nenori jokių pinigų ir buities darbų nedarys. O juk pagrindinis tikslas, kad jie buities darbus atliktų ir vaikai juos turėtų daryti nemokamai lygiai taip pat, kaip ir mes. Tačiau, jeigu vaikas nori užsidirbti daugiau pinigų, negu mes jam duodame kišenpinigių, palikime galimybę sugalvoti, kaip jis gali užsidirbti. Tai gali būti įprasti buities darbai, už kuriuos mes patys mokame kitiems žmonėms. Tarkim, jeigu samdote žmogų išvalyti langus, leiskite vaikui tą padaryti ir sumokėkite tą pačią pinigų sumą.
Taip pat yra tėvų, kurie kišenpinigius naudoja kaip disciplinos priemonę. Tačiau iki tam tikro amžiaus vaikams tai visiškai neveikia ir jie lengvai juos atiduoda. Aš patariu tokios disciplinos nenaudoti, nebent tai būtų tikrai reikšmingas pakeitimas, tarkim, kad kažkiek artimiausių mėnesių kišenpinigių visiškai nebeduosite, nes vaikas jūsų neklauso. Tuomet galbūt tai bus efektyvu. Vietoje to, neretai geriausiai veikia pramoginių dalykų ribojimai, tokių, kaip laikas prie ekranų ir pan.
Linkiu tėvams nenusikratyti atsakomybės vaikus ugdyti finansinio raštingumo ir nepalikti to mokymosi įstaigoms. Juk būtent jūs kasdien esate tose gyvenimo situacijose, kai vaikai yra patys imliausi šiai informacijai. Ir jeigu suformuosite įprotį kalbėtis apie finansus, tam nereikės skirti papildomų pastangų, pokalbiai tiesiog vyks savaime“, – pokalbį užbaigia finansų ekspertė Lina.
Viso pokalbio klausykite tinklalaidėje „Pagarbi tėvystė“, kurią rasite platformose arba www.mylu.lt.