Aš labai gerbiu tėvus, kurie susidūrimuose su išoriniu pasauliu stoja į vaikų pusę. Aš taip pat taip noriu. Bet aš nemoku, rašoma vospitaj.com.
Štai, einam su vaiku pasivaikščioti. Parke. Ir jis dėl kažkokios tai priežasties garsiai juokiasi. Garsiai. Juokiasi. Na, džiaugiasi, juk mes parke. Aplink nėra vaikų miegančių vežimėliuose (visad viena akim stebiu aplinką). Žodžiu, mums linksma, o linksmo juoko pro sukąstus dantis juk nebūna.
Ir štai priešais ateina pagyvenęs vyriškis, jis iš kepyklėlės į vaistinę pro parką keliauja. Ir vyriškis sako: „Berniuk, ko čia taip garsiai rėki? Aplink juk žmonės vaikšto ir tu ne zoologijos sode, kokie neišauklėti dabar vaikai!“. O aš? Ką aš? Aš iškart: „Lioga, tikrai, nerėkauk taip. Štai, žmonės gąsdinasi“.
Tfu. Man po to taip gėda. Kaskart jaučiuosi menka baile ir išdavike, o nieko su savim padaryti negaliu. Lygiai po minutės aš jau žinau, kaip ir ką reikėjo atsakyti, kad būtų ir mandagu, ir vaikas suprastų, kad esu jo pusėje. Bet tai ne. Suveikia kažkoks senas scenarijus ir aš nuolankiai sakau: „Atsiprašau, mes daugiau taip nedarysim“. Ko nedarysim? Daugiau nesijuoksim ir nesidžiaugsim be kitų leidimo?
Čia kažkada prieš Naujuosius su vienu bičiuliu važiavome apsipirkti ir pasiėmėme Liogą. Jam tada buvo penkeri. Ir štai, mes prekybos centre, maisto kiekis vežimuose jau keliskart viršija būsimų valgytojų skaičių, bet vis tiek mums negana. Stojam į eilę prie mėsos prekystalio.
Lioga bėgioja pirmyn atgal. Labai normaliai begioja. Pribėga prie akvariumo su vėžiais, po to prie manęs: „Mama! Ten gyvi vėžiai!“. Po to prie grindų plovimo mašinos ir vėl prie manęs: „Mama! Aš irgi tokios mašinos noriu! Ar dar spėsiu įrašyti ją į laišką Kalėdų seneliui? Nespėsiu? Tada tu įrašyk į savąjį! Tau tos mašinos labiau reikia!“. Ir vėl kažkur bėga. Jis užsiėmęs: pažindinasi su realybe, pakylėtai, pozityviai. Bet po kurio laiko, kai jis vėl grįžta (jau kokį ketvirtą sykį), maždaug penkiasdešimties metų moteris, stovinti priešais mus eilėje, staiga įsakmiu tonu sako: „Berniuk! Kodėl tu čia išdykauji?“.
Lioga sustoja ir nesuprasdamas žiūri į ją, o po to į mane. Aš jau… Viduje jau jį išdaviau, galvoje skamba frazė: „Taip, Lioga, gana, matai, trukdai, stok čia ramiai“, – kai staiga girdžiu skardų bičiulio balsą:
– Kaip tai kodėl išdykauja? Tai mes jo paprašėme. Jis per daug geras vaikas ir dėl sklandžios raidos jam reikalinga išdykauti 15 minučių per dieną. Olegai, eik, eik! Negaišk laiko, tau dar liko visos 8 su puse minutės.
Lioga kvatojasi, nubėga ir po akimirkos visiškai patenkintas jis padeda tetai su prijuoste sverti obuolius.
Aš taip nemoku. Velniava, kodėl aš taip nemoku? Turbūt teks ateinantiems Naujiesiems metams prašyti Kalėdų senio, kad padovanotų man štai tokį gebėjimą. Kad visada visada būčiau vaiko pusėje.