Kalėdų Seneliu dirbančio Vidmanto istorijos – it iš filmų: nuo apsilankymo pas striptizo šokėjas – iki užpuolimo prekybos centre

Nors į namus ateidavo šaunus, vienas ir tas pats Kalėdų Senelis, būdamas mažyliu, Gintaras Vidmantas iš pradžių jo labai bijojo, bet paskui ėmė žavėtis ir prisiekė užaugęs tapti tokiu pačiu. Tačiau studentaujant tos svajonės išgaravo. Paskui darbas, nepriklausomybės laikai, laukinis kapitalizmas ir nejučiom atslinko 1996-ieji.

Vienam renginy, visiškai atsitiktinai jam pasiūlė įsijausti į Kalėdų Senelio personažą. Numetė dėvėtą aprangą ir paleido. „Kaip man patiko žmonių emocijos! – pokalbio metu net šūkteli pašnekovas. – Supratau, jog publiką galiu valdyti kaip mažus vaikus! Daryt su jais ką nori! Tave priima, va tokį, nesvarbu, kad esi nušiuręs. Taip supratau: „Būsiu Kalėdų Seneliu!“ Kitam pasirodymui jis kažką susigraibė prekybos centruose, bet tuoj pasisiūdino profesionalią aprangą, Kauno muzikiniame teatre užsisakė peruką, barzdą. Dabar turi bent tris darbinius chalatus ir gal šešetą pakaitinių, nes jei renginiai bent keli ir vienas po kito, iš kiekvieno išeina šlapias, kaip po pirties – tenka keisti. Ir kaip jis jaučiasi? „Baisiai!“ – atvirai man atkerta, tačiau tuoj priduria: „Bet ir bloguose dalykuose galima rasti teigiamų – krenta svoris. Per Kalėdinį laikotarpį netenku nuo 7 iki keliolikos kilogramų“, – šypsosi jis. Tačiau nuotykių pradžioje būta ne vienas. Tuo laukiniu, pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu jis sukosi versle ir užėmė tam tikras aukštokas pareigas. Būdavo įprasta verslo partnerį nusivesti į restoraną, gerai pavaišinti, o paskui eiti į buvusį, gan garsų Kauno striptizo klubą „Venerą“. „Vienas užsakovas duodavo didelius užsakymus. Jį ten ir tempdavomės. Ta misija būdavo patikima man. Aš už vairo, vartoti negalėdavau, o be to mano įsitikinimai kitokie, tačiau su tom mergičkom, šokančiom ant scenos, pabendraudavau ir pusę jų pažinojau“, – pradeda pasakoti Gintaras.