Net ir neskaitę šio rašytojo knygų, daugelis jo sukurtas istorijas tikrai žinotų iš pagal autoriaus knygas ekranizuotų filmų: „Raganos“, „Šaunusis ponas Lapinas“, „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „DGM: Didysis gerulis milžinas“ ir kitų.
Tačiau nuo šiol vienu puikiausių XX amžiaus vaikų rašytoju laikomo brito R. Dahlo knygos – nebe tokios, kokias jas atsimena jau užaugusios kartos. „Puffin Books“, vaikiškų knygų padalinys, priklausantis vienai didžiausių pasaulio leidyklų „Penguin Random House“, naujausiuose leidimuose pakeitė vietas, susijusias su svoriu, psichine sveikata, rase ar lytimi.
Pavyzdžiui, Augustas Glupas (Gloop – pavardė, angliškai reiškianti kupiną šaukštą arba samtį), Čarlio ėdrusis priešininkas iš knygos „Čarlis ir šokolado fabrikas“, pirmą kartą išleistos 1964-aisiais, jau nebėra „nežmoniškai storas“. Naujausiuose leidiniuose jis vadinamas tiesiog „didžiuliu“. Na, o štai to paties autoriaus knygoje „Raganos“, nusitaikyta labiau pagerbti moteriškąjį lyties personažą, kuris, anot cenzūruotojų, dabar pažemintas pernelyg paprastų profesijų. Originaliajame knygos variante moters profesijos buvo kaimo kasininkė arba mašininkė verslininko biure. Dabar profesijos pakeistos į garsią mokslininkę ir verslo savininkę. Knygoje „Nuostabusis lapinas“ tarp epitetų, įvardijančių baugiuosius traktorius, nebėra žodžio „juodas“, kuris neva yra nuoroda į rasę. Naujausiame leidime jie – brutalios išvaizdos monstrai-žudikai, be jokios įvardytos spalvos.
Prieš kurį laiką pirmiausia apie tai paskelbus Didžiosios Britanijos laikraščiui „The Daily Telegraph“, kilo didžiulės pasipiktinimo bangos. Tarp tokius pokyčius laikančių pertekliniais – ir indų kilmės rašytojas Salmanas Rushdie, pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – ir „Bukerio“ premija. Jis savo „Twitter“ rašė: „Roaldas Dahlas nebuvo angelas, bet tokia cenzūra yra absurdiška. „Puffin Books“ ir Dahlo įpėdiniai, tvarkantys jo kūrybinį palikimą, turėtų gėdytis.“
Nepaisant to, kad leidykla sako siekianti apsaugoti vaikus nuo kultūrinių, etninių ir lyčių stereotipų, kad visi vaikai galėtų mėgautis autoriaus kūryba, idėjos kritikai čia įžvelgia savas grėsmės. Jie sako, kad tokia cenzūra kenkia menininkų individualumui, genialumui, o taip pat neleidžia akis į akį susidurti su tikru, o ne dirbtinai politiškai korektišku pasauliu.
Britų autorius Roaldas Dahlas mirė prieš 33 metus. Jo knygos buvo išverstos į 68 kalbas, taip pat ir į lietuvių. Nepaisant jo, kaip rašytojo, sėkmės, autorius buvo laikomas prieštaringa figūra – tai lėmė jo antisemitiniai pasisakymai. 1983-iaisiais britų žurnalui „New Statesman“ interviu metu Roaldas Dahlas pasakė: „Žydų charakteryje yra tendencija, provokuojanti priešiškumą. Gal tai dosnumo stygius, kuris pasireiškia atžvilgiu tų, kurie yra ne žydai. Noriu pasakyti, kad visada yra priežastis, dėl kurios atsiranda nusiteikimas prieš kokią nors žmonių grupę.“ Dėl tokių pasisakymų, nepaisant jo šeimos atsiprašymų, rašytoją tokie Anglijos laikraščiai, kaip „The Guardian“, iki šiol viešai vadina tamsuoliu. Tiesa, šios knygų cenzūros jie nepalaiko ir sako, kad jo asmenybės ydos – ne pasiteisinimas perrašinėti knygas.
Savo nuomone apie pasaulyje plačiai nuskambėjusią cenzūros istoriją sutiko pasidalinti ir Lietuvos rašytojai.
„Raštas buvo sugalvotas tam, kad perduotų informaciją per geografinį ir laiko atstumą. Bet tekstai – kokie jie bebūtų – yra ir tam tikras laikmečio liudijimas. Kišimasis į autoriaus kūrybą pasikeitus visuomenės normoms, man atrodo mažų mažiausiai keistas. Lyg atsisėdęs į laiko mašiną bandytum pataisyti praeitį, visiškai negalvodamas apie tai, kokias pasekmes tai sukels ateityje“, – situaciją komentuoja rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė.
Moteris sako, kad kad vietoje tokių istorijos korekcijų prasmingesnė būtų edukacija: „Pavyzdys primityvokas, bet jei, pavyzdžiui, skaitytojas prieš tai būtų supažindintas su knygoje vartojamomis sąvokomis bei jų kontekstu, būtų ne tik išsaugotas kūrinio originalumas, bet ir skaitytojui atsivertų tam tikra visuomenės elgsenos dinamika. O dabar einama lengviausiu keliu – apsimeskime, kad pasaulis visada buvo rožinis, ir mulkinkime žmones, užuot juos švietę. Truputį paironizuosiu: mielai šiandien paredaguočiau savo pirmąjį romaną, nes nuo jo rašymo praėjus beveik dešimtmečiui, šitaip jau neberašyčiau – tiesiog daugelį dalykų matau visiškai kitaip. Iš kitos pusės – tai ir tam tikras mano pačios mąstymo evoliucijos įrodymas. Kartais sunku priimti savo silpnybes, klaidas.“
Nepaisant visko, rašytoja nenorėtų, kad anūkai skaitytų paredaguotus jos tekstus: „Jausčiausi lyg nesąžiningai laimėjusi kokį nors konkursą – visi džiaugiasi, o tu juk žinai, kad tavo pergalė – tik melas.“
Rašytojas Andrius Užkalnis sako, kad tokia cenzūra kyla iš siekio padaryti pasaulį geresnį, bet negalint paveikti patyčių, žiaurumo ir neteisybės realiame gyvenime. Todėl, anot jo, imamos koreguoti pasakos, juo labiau, kad jų kūrėjai jau nebegali apsiginti ir paprieštarauti.
Paklaustas, kaip jaustųsi, jei žinotų, kad jo paties knygas išcenzūruos po penkiasdešimties ar šimto metų, vyras juokiasi, kad džiaugtųsi žinodamas, jog po tiek metų jas dar skaitys. Tada surimtėja ir sako: „Pykčiau, žinoma. Mano knygos yra ne apie ateitį, o apie tuos laikus, kuriuos aš ir aprašiau. Taip pat – apie tų laikų supratimus, nuostatas, vertybes ir net prietarus ar klaidas. Nereikia apsimesti, kad to nebuvo, nes tai nepadaro pasaulio geresnio, tik imituoja gerumą.“
Vyras sako, kad nereikia bijoti žodžių „juodas“, „storas“ ar minties, kad moteris dirba kasininke. Anot jo, daug prasmingiau yra visuomenei aiškinti, kad tos ypatybės nėra blogos, kad kasininko darbas yra garbingas, tamsi kūno spalva tokia pati gera kaip šviesi, storas žmogus ne mažiau vertingas nei plonas, o ne bandyti įrodyti, kad šios ypatybės neegzistuoja, pašalinant tokius žodžius iš literatūros.