– Jokūbui jau treji. Kokie iki šiol buvo didžiausi iššūkiai?
– Matyt, tokie patys, kaip ir visoms mamoms – iššūkis būna, kai vaikas suserga, kai reikia vykti į kokias nors komandiruotes ir pan. Tuomet reikia pagalbos iš visų artimųjų.
– Renkatės artimųjų pagalbą ar auklę?
– Mano sūnus turi auklę, bet padeda ir tėtis, ir artimieji. Suderiname grafiką taip, kad jei negaliu aš, galėtų tėtis.
– Esate ne tik mama, bet ir verslininkė. Šiandien daugelis mamų bando suderinti viską, o visuomenė ir toliau jas spaudžia būti tobulomis. Kaip su tuo susidorojate?
– Čia amžinas kompromisas tarp to, kiek gali skirti laiko šeimai, ir kiek – darbui. Jau ne pirmus metus esu atsakinga už verslą, planuoju ir žinau, kad per dieną turiu tam tikrą valandų skaičių, per kurį turiu suspėti padaryti tai, kas numatyta. Jei nespėju, bandau tobulinti planą. Labai retais atvejais nukenčia mano ir sūnaus laikas. Aš arba anksčiau atsikeliu, arba kažkaip išsisuku. Dažniausiai pramogų sąskaita. Todėl sąžinės graužaties neturiu. Jokūbas gauna tiek pat laiko su manimi, kaip ir bet kurios kitos mamos vaikas.
– Ar skiriate laiko sau?
– Sau laiko neturiu. Jokių SPA procedūrų neatlikinėju, į masažus nevaikštau, darau visko tik tiek, kiek būtina. Sportuoju anksti ryte, kol dar Jokūbas miega. Mes su vyrų neturime tradicijų nei eiti į kino teatrus, nei į pasimatymus. Visur būname su sūnumi.
– Neįsivaizduojate savęs vien tik kaip namų šeimininkės?
– Namų šeimininkė yra dar sunkesnis darbas. Kiekvienas eina savo pašaukimo vedinas. Toms, kurios lieka namuose ir turi kantrybės džiaugtis vaiku, namais, vyru, ir neburbėti po to, o būti laimingomis toje buityje, galima tik pavydėti. Aš gal irgi norėčiau džiaugtis tokia rutina, bet namų ruoša man yra kančia. Aš ją darau vien iš pareigos. Pasitenkinimą randu kitoje srityje. Kita vertus, kiek metų sėdėsi namuose? Vaikas gali spėti ir mokyklą baigti, o tu dar būsi įstrigusi buityje. Aš nesakau, kad visoms reikia būti verslininkėms, ar visoms – profesorėms, ar visoms – namų šeimininkėms. Bet malonumą teikia ir į priekį veda rezultatas, nesvarbu kurioje srityje jis bebūtų.
– Ne paslaptis, kad visoms mamoms trūksta kantrybė. Ką darote jūs tokiais momentais?
– Skaitau literatūrą apie tai, kaip reikia susivaldyti, nes tokių situacijų būna pakankamai daug. Tie iššūkiai nesibaigia. Vaikai kasdien bando ribas ir kantrybę. Visada bandau pagalvoti, ar teisingai sureagavau, ar ne. Darau savotišką monitoringą, savęs įvertinimą. Dažnai būna, kad, išvesta iš kantrybės, vaikui atsakau irzlesniu tonu. Labiausiai tą susierzinimą skatina ne tiek vaiko elgesys, bet ir nuovargis po visos darbo dienos. Grįžę namo tėvai tenori ramiai pailsėti, nori, kad viskas vyktų be jokių isterijų, sklandžiai dėliotųsi, bet taip niekada nebūna. Vienintelis efektyvus būdas – apsikabinti vaiką ir jo paprašyti. Jei aš pati pradedu siautėti, mes abu tiesiog siautėsime. Aš mokausi. Ne visada didžiuojuosi pakeltu tonu. Visko būna. Bandyti gražiuoju susitarti arba bandyti nukreipti dėmesį yra efektyviausias būdas suvaldyti vaiko isteriją. Dar mano sūnui padeda tikslas – apdovanojimas, laukiantis po to.
– Yra įgeidžiai, kuriems nenuolaidžiaujate?
– Galvojau, kad būsiu labiau disciplinuota, bet jis iš manęs gali išsireikalauti visko. Neįsivaizduoju, ko paprašęs, negautų. Man norisi jį pradžiuginti, dėl to išsiprašo ir tų saldainių, ir planšečių, ir filmukų. Man trūksta valios, vyras geriau sprendžia tokias problemas.
– Gal jau ryškėja sūnaus charakterio bruožai – į ką panašus Jokūbas: į jus ar į tėtį?
– Tėtis pasakytų, kad kritinėse situacijose jis yra gryna mama, bet aš nemanau, kad charakteris yra labai paveldimas. Jis labiausiai panašus į save. Nebent kažką kopijuoja, bet tai mėgdžiojimas. Aš nelinkusi charakterio bruožų sieti su genais.
– Kuo užsiimate su sūnumi, kai norite kokybiškai praleisti laiką?
– Stengiamės kiekvieną dieną išeiti į lauką, kad jis judėtų ir išsidūktų. Tai yra pagrindinis dalykas. Dviratis, laipynės. Važiuojame prie jūros, savaitgalį skiriame judėjimui. O namuose visokie žaidimai – kūrybiniai. Jis mėgsta fantazuoti ir diktuoja savo žaidimus.
– Ar jau galvojate apie darželį?
– Tai labai individualus šeimos sprendimas, priklausantis nuo kiekvieno vaiko būdo. Aš pati jaučiau, kad mano vaikas to dar nenori ir jam per anksti iki trejų metų buvo eiti į kolektyvą. Dabar, kai Jokūbui jau daugiau nei trys, pradėsime dairytis kokios nors mokyklėlės, gal ne visomis dienomis per savaitę, gal kelias valandas per dieną. Noriu, kad jis integruotųsi po truputį, nes jam dar labai reikia artimo žmogaus, jis ne su visais vaikais nori žaisti, jis nesupranta, kad kažkas iš jo gali ką nors atimti, pastumti. Man toks vaiko grūdinimas, forsuojant ir atvedant į darželį, kad neva daryti vyrą iš berniuko, yra nepriimtinas. Mes pasirinkome kitą variantą – kai jis pats ims kalbėti apie darželį, norės, tada ir pradėsime paieškas.
Kita vertus, nesu tikra ir dėl mitybos darželiuose. Man nė vienas valgiaraštis neįtiko – nei valstybinio darželio, nei privataus, ypač tos pieno programos, kai vaikai maitinami visokiais „pienais“, sūreliais, varškytėmis, to cukraus kiekis milžiniškas, viskas „ant virto pieno“, kruopos... O dar ligos. Vaikai ir taip serga, tiek tų vaistų gauna. Pavyzdžiui, užsienyje būna „dienos mamos“ – jos namuose prižiūri tris–keturis vaikus. O pas mus mažyliai suvaromi po 20 į vieną patalpą. Netgi privačiuose darželiuose ten pat miega, valgo ir žaidžia. Jie pasikeičia visais įmanomais mikrobais. Tad man tas darželis kelia tokius dviprasmiškus jausmus.
– Užsiminėte apie mitybą. Kiek namuose kreipiate dėmesį į tai?
– Maksimaliai pagal galimybes, bet be fanatizmo stengiamės sveikai maitintis. Žinoma, visi turime savo mažų nuodėmių. Kai norime, suvalgome kokios nors skanios itališkos picos, bet Jokūbas visada gauna šviežias, ekologiškas, garintas daržoves ir ekologišką mėsą, uogas, vaisius. Jo mitybos tvarkaraštis yra labai prižiūrimas. Jei mes darbo metu galime sau leisti užkąsti gal ir nelabai sveiko maisto, jis visada turės ekologiškus produktus. Jam nebus patiekiami makaronai su sviestu, blynai ar bulvytės.
– O kaip dėl vaiko auginimo Lietuvoje? Ar iš tiesų čia sunku ir brangu?
– Negaliu palyginti, nes neauginau kitose šalyse, nežinau, kas ten yra geriau ir pigiau. Bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje viskas yra labai brangu. Jei nori vaiką nuvesti ant sūpynių, 10 eurų jo pramogoms neužtenka. Reikia labai daug uždirbti, norint patenkinti visus jo norus. Kainos tikrai labai didelės, nėra adekvačios žmonių uždarbiui.
– Pati gimdėte Italijoje? Kaip rūpinamasi ten gimdyvėmis?
– Nieko gero. Gal tik taip atrodo, kad Italijoje geriau. Bet ligoninės ten lygiai taip pat baisiai atrodo, pas mus Santariškės bent jau suremontuotos, su pavydu pasižiūriu jų nuotraukas. Priežiūra Italijoje irgi savotiška. Nuo skausmo vaistų ten nelabai galima tikėtis. Maitinimas – irgi ne stebuklas. Tikrai nerekomenduočiau ten gimdyti.