„Jūsų, kaip tėvų, vaidmuo – paruošti vaiką užimti savo vietą visuomenėje. Būti suaugusiu žmogumi reiškia turėti užsiėmimą ir užpildyti laisvalaikį veikla, kuri suteikia laimės, – tikina vaikų psichologė Lyn Fry iš Londono. – Jeigu tėvai nuolat užpildo savo vaiko laisvalaikį, jis niekada neišmoks to daryti pats.“
L.Fry nėra vienintelė, kuri atkreipė dėmesį į nuobodulio naudą. Dr. Teresa Belton teigia, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp nuobodulio ir vaizduotės. Ji tikina, kad nuobodžiavimas yra esminis dalykas formuojant „vidinį stimulą“, kuris vėliau išlaisvina tikrąjį kūrybiškumą. Ir nors mūsų galimybes patirti nuobodulį smarkiai apribojo visos interneto siūlomos pramogos, ekspertai jau kelis dešimtmečius kalba apie nieko neveikimo svarbą.
1993 metais psichoanalitikas Adamas Phillipsas rašė, kad „sugebėjimas nuobodžiauti gali būti vaiko vystymosi pasiekimas“. Nuobodulys yra galimybė apmąstyti gyvenimą, užuot per jį skubėjus.
„Tai vienas sunkiausiai pakeliamų suaugusių žmonių reikalavimų, kad vaikas turi būti sudomintas, užuot skyrus laiko atradimui to, kas jį iš tiesų domina. Nuobodulys yra neatskiriama savo laiko panaudojimo proceso dalis“, – pridūrė A.Phillipsas.
L.Fry siūlo tėvams atsisėsti su savo vaikais – bent jau vyresniais nei ketverių – ir kartu surašyti veiklas, kurios galėtų džiuginti vaiką. Tai gali būti elementarūs užsiėmimai, tokie kaip stalo žaidimai, knygų skaitymas ar važinėjimas dviračiu. Tačiau tai gali būti ir įmantresnės idėjos, tokios kaip prabangios vakarienės ruošimas, pjesės statymas ar fotografijos praktikavimas.
Tokiu atveju, kai vaikas vasaros metu ateina pas jus skųstis nuoboduliu, pasakykite jam pažiūrėti į šį sąrašą. „Tai įpareigoja juos pasakyti: „Tai yra tai, ką norėčiau daryti“, – įsitikinusi L.Fry.
Nors yra didelė tikimybė, kad vaikai gali zirsti ir kurį laiką nuobodžiauti, labai svarbu suprasti, kad tai nėra iššvaistytas laikas.
„Nuobodulys – ne problema, – neabejoja L.Fry. – Tai ne nuodėmė, ar ne? Manau, vaikai turi išmokti nuobodžiauti, kad motyvuotų save veikti. Nuobodulys yra būdas pasikliauti savimi.“
Šitą pačią teoriją dar 1930 metais iškėlė filosofas Bertrandas Russellas: „Vaikas geriausiai vystosi tada, kai tarsi jaunas augalas yra paliekamas netrikdomas tame pačiame dirvožemyje. Per daug kelionių, per daug įvairių įspūdžių nėra gerai jaunam žmogui, dėl ko užaugęs jis nesugeba pakęsti vaisingos monotonijos“.