Toks dalinis supratimas apie pinigus gyvenime pasireiškia mėgavimusi pirkimų procesu, kas tampa esmine pinigų trūkumo priežastimi, pranešime spaudai pasakoja asmeninių ir šeimos finansų akademijos (AiSFA) vadovas, investuotojas, profesorius Rimvydas Jasinavičius.
Šis įprotis išlaidauti dažnai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Tai prasideda visai natūraliai, kai vaikas pradžioje kažko labai užsinori, ką galima įsigyti tik už pinigus. Tokiu atveju jam neišvengiamai kyla poreikis kažkokiu būdu gauti pinigų ir, jų gavus, iš karto juos išleisti norimam pirkiniui.
Kai tokių jų veiksmų seka – noriu pirkinio → GAUNU jam pinigų → nusiperku TAI (išleisdamas gautus pinigus) – dažnai kartojasi, ji virsta stipriu įpročiu ir tas įprotis ima persekioti žmogų visą gyvenimą, nuolat tuštindamas jo piniginę.
Tokio įpročio susiformavimas yra būdingas daugelio vaikų gyvenime. Ypač, jei tėvai myli savo vaikus ir siekia padaryti savų vaikų vaikystę „laiminga“. Labai gaila, bet tokie tėvų veiksmai, ypač pasiturinčiose šeimose, gali tapti „meškos paslauga“ jų mylimiems vaikams.
Beatodairiškas savo vaikų norų tenkinimas, duodant pinigų jų norimiems pirkiniams, juose suformuoja infantilų (vaikišką), pinigų praradimo perkant, finansinį įprotį. Jis stipriai įsitvirtina taip besielgiančio vaiko ir jaunuolio pasąmonėje ir nevalingai ima valdyti jo elgesį su pinigais vėlesniame gyvenime. Toks pavojingas įprotis dažnai tampa pagrindine priežastimi, sukeliančia pinigų stygių ir suaugusiųjų gyvenime.
Finansinio raštingumo pradžia – vaikystėje
Suvokiant tokio įpročio susidarymo grėsmes, persekiojančias žmogų visą gyvenimą, būtina imtis veiksmų, stabdančių šio įpročio įsigalėjimą jo vaikystėje ir paauglystėje.
Labai svarbu vaikui kuo anksčiau išaiškinti, kad pinigai nėra vien tik pirkimų įrankiai. Juos žmonija išrado ir privalo naudoti daug plačiau, kaip įvairiausių vykdomų mainų priemonę.
Tai reiškia, kad teisingu būdu pas žmogų pinigai privalo atsirasti irgi mainų būdu, kai jis kažką savo išsimaino į pinigus. Pavyzdžiui, pardavęs kažkokius savo pagamintus daiktus ar suteiktas paslaugas.
Vaikai turi žinoti, kad dažniausiu paslaugų pardavimo būdu yra žmonių darbas įvairiausiose darbovietėse. Jose darbuotojai už reikiamų pareigų atlikimą mainais gauna algas ir premijas.
Vėliau, mainais už darbą ar pardavimus pinigų įsigiję asmenys, gali už juos ne tik pirkti, bet ir juos dalinti tiems, kas jų nori GAUTI. Tokiu būdu pinigų gavimas yra antrinis jų įsigijimo būdas ir nėra geras.
Tai paaiškinama tuo, kad pinigų gavėjas dažniausiai nėra faktiškai prisidėjęs prie žmonėms reikiamų išteklių ar paslaugų gamybos ir pateikimo. Tokie pinigų gavėjai nėra niekuo pasitarnavę visuomenei, bet tiesiog „davėjų“ dėka įgavo teises iš jos pirkti kitų gamintą produkciją. Todėl jie, būdami tik vartotojais, faktiškai tampa kitų žmonių išlaikytiniais. O tai neturėtų būti subrendusio ir įgalaus žmogaus gyvenimo norma.
Suprantama, kad vaikai negali savarankiškai pasirūpinti savo gyvenimo poreikius. Tačiau ši aplinkybė jiems turėtų būti laikina ir pasibaigti vaikams fiziškai ir protiškai subrendus. Tokios jų brandos aprūpinimui reikalingas ne „pinigų davimas“, o tėvų finansinė laikina parama, veikianti kaip investicija į savo atžalų savarankišką gyvenimą.
Teisingiausia tokia investicija turėtų būti į vaiko žinių ir gebėjimų visumą, vadinamą žmogiškuoju kapitalu. Tokios investicijos grąža pasireiškia subrendusio asmens įgūdžiais ir įpročiais savarankiškai aprūpinti norimo lygio gyvenimo gerovę.
Todėl tėvų ir mokytojų pokalbiai ir aptarimai apie vaiko gyvenimo ateitį ir jos aprūpinimo šaltinius ir būdus turi tapti jo finansinio raštingumo pradžiamoksliu.
Sėkmingai ateičiai būtini finansai
Ne tik suaugusiems, bet ir vaikams būtina suvokti, kad gyvenimo poreikius aprūpinti reikia ne vien šiandien – tai bus ne mažiau svarbu ir ateityje. O tas būsimo gyvenimo aprūpinimas visada susijęs su rizika, pasireiškiančia tuo, kad dėl įvairiausių problemų pinigų poreikis gali ženkliai padidėti, o šiuo metu esantys įprastiniai pinigų šaltiniai – gali sumažėti ar visai išnykti.
Tokie įvykiai dažnai pasitaiko. Pavyzdžiui, rimtai susirgus, praradus turimą darbą ar kitą pajamų šaltinį, patekus į avariją ar kitą kritinę gyvenimo situaciją.
Tokiai rizikai įveikti būtina sukaupti būtinuosius ateities finansų rezervus. Populiarioje finansų pradžiamokslio literatūroje patariama, kad būtinus ateičiai finansus patogiausia atlikti, įvaldžius ypatingąjį savų finansų valdymo įprotį, vadinamą „pirmiausiai susimokėk sau“.
Deja, ši rekomendacija mūsų tėvynainiams nėra plačiai žinoma. Dažnai, jų paklausius, kam jiems tai reiktų, jie atsako: „kad sutaupyti pinigų savo didelio noro ar malonumo įgyvendinimui“, o tai – jau aukščiau minėto „vaikiško“ pinigų panaudojimo išlaidoms išraiška.
Šią finansų klasikų siūlomą rekomendaciją reikia suprasti ir įvykdyti kitaip. Tie žodžiai – „susimokėk sau“, reiškia – atidėk „savo ateities reikmėms“. O rekomendacija „pirmiausiai susimokėk“ nurodo, kad, iš visų įsigytų pinigų, pirmiausiai būtina numatytą konkrečią jų dalį atidėti į taupyklę (ar sąskaitą) ir tik tada likusią pinigų dalį galima bus naudoti dabarties išlaidoms.
Labai svarbu įprasti atlikti tuos sumokėjimo sau veiksmus. Atidėtų ateičiai pinigų dydis priklauso nuo faktinių pajamų ir būtinųjų išlaidų santykio. Tačiau ta ateičiai skirta dalis turėtų būti ne mažesnė nei 10–20 procentų nuo kiekvienų pajamų dydžio.
Dar labai svarbu žinoti, kad ateičiai skirti pinigai labiausiai bus reikalingi trijose srityse: apsidraudimui nuo avarinių atvejų, investavimui į visuminį kapitalą (tiek materialųjį, tiek intelektinį) ir brangiems pirkiniams, kurių labai prisireiks ateityje. Todėl susimokėtus sau pinigus ir reikėtų kaupti ir laikyti trijose skirtingose laikmenose.
Pastaroje šio straipsnio dalyje neišvengta naujų tik finansų pasauliui būdingų sąvokų: investicija, investicinė grąža, visuminis kapitalas. Tai neturėtų išgąsdinti skaitytojo. Apie jų esmę ir naudą, jei jam yra įdomu, galėsime papasakoti kituose straipsniuose.
Taip pat labai svarbu padėti tėvams ir jų vaikams suprasti tikrąją pinigų vertę, jų uždirbimo bei gausinimo galimybes bei sudaryti sąlygas tai patirti praktiškai.
Visam tam geriausiai būtų pasitelkti praktikus – ekspertus ir mentorius – finansų srities profesionalus, kurie, remdamiesi savo patirtimi, padėtų ne tik koncentruotai suteikti reikiamas žinias šeimos nariams, tačiau ir padėtų realiomis sąlygomis sudaryti savo šeimos narių finansinio išprusimo ugdymo programą bei laikytis šeimos finansų gausinimo plano.