Keli sausainiai ir stiklinė pieno – dažnas vaikas nusprendžia, kad toks užkandis puikiai tiks ilgai lauktam Kalėdų Seneliui. Ši tradicija, anot užsienio žiniasklaidos, žinoma kone visame pasaulyje. Netgi yra apskaičiuota, kad Kalėdų Senelis stebuklingąją naktį suvalgo apie 300 mln. sausainių ir suvartoja apie 71 mlrd. kalorijų.
Ar kada nors susimąstėte, iš kur atsirado ši tradicija?
Dovanų palikimas šventoms ar antgamtinėms būtybėms – tai tūkstančius metų gyvuojanti praktika Europos, Azijos ir Afrikos visuomenėse. Vis dėlto šio papročio kilmė nėra vienareikšmė – ji turi net kelis paaiškinimus ir visi jie skamba gana įdomiai.
Štai šiaurės germanų ir Skandinavijos šalių folklore pateikiama kiek sudėtingesnė teorija. Pasak mitologijos, šiauriečių dievas Odinas vadovavo didingam medžioklės būreliui per jubiliejines šventes. Kaip rašo Wikipedia, vaikai pridėdavo į batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti Odino skraidantis žirgas Sleipniras. Odinas savo ruožtu vaikams atsidėkodavo, pakeisdamas Sleipniro maistą dovanomis ar saldainiais.
Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose net ir po krikščionybės atėjimo. Dar ir dabar vaikai palieka šiaudų prikimštus batus prie kamino kiekvieną žiemos naktį, o Šv. Mikalojus (vis dar jodinėjantis žirgu, ne elniais) palieka saldainių ir dovanėlių. Paprotys per Naujojo Amsterdamo koloniją pakliuvo į Ameriką ir išsivystė į kojinių kabinimą prie židinio.
Pagal kitą germanų mitą, sausainių lėkštelė Kalėdų Seneliui yra tradicinių medelių puošybos evoliucija. Vokiečių eglutė, dabartinių Kalėdų eglučių pirmtakė, buvo puošiama obuoliais, vafliais ir sausainiais. Kalėdų Senelis, pavargęs po dar vienos kelionės, užkandžiaudavo kiekvienuose namuose esančiomis valgomomis dekoracijomis. Tiesa, vėliau išsiaiškinta, kad greičiausiai dėl šių naktinių vagysčių buvo kaltos pelės, todėl netrukus valgomus papuošalus pakeitė stikliniai burbulai ir kartoniniai papuošalai.
Vokiečių vaikai ėmė nerimauti, kad Kalėdų Senelis, neturėdamas greitos prieigos prie užkandžių, liks alkanas, todėl ėmė palikti sausainių, padėtų prie židinio, kad juos būtų galima lengvai pasiekti užsukus.
Vis dėlto populiariausia teorija kilo iš istorijos apie Šv. Mikalojų. Dažniausiai su Kalėdomis siejamas šventasis Mikalojus buvo III a. vyskupas, garsėjęs ypatingu dosnumu vaikams ir nuskriaustiesiems. Gruodžio 6 d. olandai jo garbei surengdavo didelę šventę. Vaikai palikdavo jam skanėstų, kad pavargę po ilgo keliavimo jie pasistiprintų. Gerumas jau tą pačią naktį būdavo iškeičiamas į dovanėles.
Vėliau ši ceremonija buvo laikoma pertekline, todėl, siekiant ir toliau pagerbti šventąjį Mikalojų, šventė buvo nukelta į Kalėdas, o skanėstų palikimas keliautojams netrukus tapo papročiu palikti sausainių krikščioniškajam Kalėdų Seneliui.
Keliama ir dar viena teorija, kad sausainių ir pieno palikimas Kalėdų Seneliui gali būti susijęs su Didžiąja depresija (1929–1933 m.). Manoma, kad tuo metu tėvai norėjo įkvėpti savo vaikus dalintis tuo, ką turi, su kitais. Dėl šios priežasties jie palikdavo užkandžių Kalėdų Seneliui ir jo elniams, o už tai būdavo atsilyginama dovanėlėmis.
